Duonos valgytojo išpažintis

Taip šiandien, po pirmos pamokos, atrodė šiukšlių dėžė greta mokyklos valgyklos. Nemokamą maitinimą gaunantys vaikai linksmai žaidė futbolą su ką tik gautomis bandelėmis…

Aš nežinau kas yra badas. Niekada nepatyriau nepritekliaus. Tik iš senų žmonių pasakojimų girdėjau apie tai, kad ant žemės nukritusį duonos trupinį reikia pakelti ir pabučiuoti.

Ir nors augau laikais, kai aplinkiniai pigia duona šėrė gyvulius, visada žinojau – ji šventa. Jos negalima mėtyti, negalima laikyti apverstos, šalia jos negalima keiktis, ją reikia gerbti kaip žmogų. Apie tai kalbėjo tėvai, apie tai deklamavome darželyje eilėraščius ir rašėme rašinėlius mokykloje.

Vaikystėje, nutaikę progą, su draugais pabėgdavome iš pamokų ir tiesiu taikymų šaudavome į tuomet dar veikusią Joniškėlio duonos kepyklą. Ten visada galėjai gauti stiklinę gazuoto vandens ir kepalėlį šviežios, dar karštos duonos. Įsikišę ją užantin, lėkdavome prie Mažupės kranto. Šilta, tarsi gyva, ji pulsuodavo šalia širdies. Įsitaisę seno žilvičio pavėsyje, laužėme ją ir pasigardžiuodami valgėme. Ir atrodė, jog pasaulyje nėra nieko skanesnio ir kvapnesnio nei ši paprasta, kasdieninė duona.

Užaugus teko matyti kaip atrodė badą išgyvenusio Leningrado duona, Aušvico, Dachau mirties fabrikų maisto daviniai. Galų gale prisiliesti prie sudžiuvusio „kumpelio“, iškepto Vorkutos lageryje iš saujos miltų, pumpurų, pjuvenų ir 60 metų saugoto, kaip atminimą, kaip relikviją, kaip amžiną priekaištą budeliams.

Aš nesu geras mokytojas. Niekada nebūsiu toks, kaip tie žmonės kurie mane mokė ir auklėjo. Tačiau tam tikras amžinas vertybes perduoti ateinančioms kartoms mano pareiga ir tikslas. Kaip ir tų žmonių, su kuriais dirbu kiekvieną dieną, kurie aukoja dalelę savęs, tam kad kažkas užaugtų doresnis, nuoširdesnis, kad kažkas tiesiog taptų geru žmogumi.

Tad kas atsitiko? Kodėl viena pusė nebegirdi kitos? Kodėl taip paprasta ir lengva duoną išmesti šiukšlių dėžėn? Kodėl bandelės spardymas koridoriumi yra pagarbos ir „kietumo“ ženklas, o jos pakėlimas nuo žemės – silpnumo ir „gaidiškumo“ apraiška? Nejaugi socialinių programų aprūpinančių nemokamu maitinimu tikslas – išauginti mankurtus? Kodėl vėliava su užrašu „AŠ SOCIALIAI REMTINAS“ tampa mados ženklu? Ženklu leidžiančiu viską – imti, bet ne duoti, vartoti, bet ne dalintis, naudotis, bet ne aukotis…

Nejaugi nemokamas maitinimas, nemokamas pavežėjimas, nemokamas gyvenimas suteikia teisę keiktis, įžeidinėti, nesimokyti, negerbti, netikėti. Ar niekas nesusimąstė, kad per prievartą brukamas maistas (mokykloje, seniūnijoje) skatina nepagarbą. O kas negerbia kasdienės duonos, tas negerbia ir savęs.

Ar dar neatėjo laikas sustoti?