Joniškėlio dvaro parkas

Joniškėlio parkas – raiškus, vienas iš geriausiai Lietuvą reprezentuojančių parkų. Jis išplėtotas abipus Mažupės upės, Mūšos intako. Kairiajame krante siauresne juosta driekiasi alėjų, aikščių, medžių ratų ir lizdų kompozicija – vadinamasis prancūziškas parkas, o dešiniajame – senesnioji parko dalis, pertvarkyta angliškuoju stiliumi. Čia atsiveria plačios natūralaus gamtovaizdžio erdvės, o prie išlikusios ilgos geometrinės alėjos glaudžiasi dauguma dvaro ansamblio pastatų.

Tai atspindėjo stilistinę raidą, perimtą gal iš Aleksandro Puzino dvaro. Teigiama, kad būtent iš jo dar XVIII a. dvarą nupirkęs Ignas Karpis. Nuo tada net 200 metų Joniškėlio dvaras priklausė Karpių giminei, apie kurią pasakojama daug padavimų ir legendų. Veikiausiai legendomis paremtas ir vietovardžio kildinimas iš Joanos Karpienės vardo. Kaip nurodo A. Kazlauskas, Upytės apskrities dvarininko Martyno Švobos testamente 1606 m. pirmąkart rašytiniuose dokumentuose Joniškėlis vadinamas kaimu, tiesa, dar ne mažybiniu vietovardžiu – „Janiškiai”. Tik 1709 m. dokumente atsiranda „Janiškielis”. Nedaug Lietuvos parkų galėtų pasigirti taip ilgai buvę valdomi vienos giminės kaip Joniškėlio parkas. Nors Karpių atsikėlimas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nėra visai aiškus, (pasak vienos versijos, Karpių giminė kildinama iš XVI a. atvykusios iš Italijos karalienės Bonos Sforcos, Žygimanto Senojo žmonos ir Žygimanto Augusto motinos, dvaro. Jame esą malūnininku tarnavęs Karpių protėvis, gavęs Suvalkijoje Plokščių dvarą, sulenkėjusios svitos pavadintą „Blogoslawenstwo”). Tačiau labiausiai Karpiai įsigyveno ir savo veikla pažymėjo būtent Joniškėlį. Jau pirmąjį iš jų čia įsikūrusį Jokūbą Igną užgriuvo dideli rūpesčiai, kai dvaras sudegė per 1736 m. gaisrą. Atstatant dvarą kartu buvo perplanuotas ir praturtintas parkas. Iš to laikotarpio gali būti išlikusios senosios alėjos, nes anuomet Lietuvoje dar viešpatavo geometrinio plano parkai. Parko kompozicijos centru tapo netaisyklingo kvadrato formos aikštė, užimanti apie 1 hektarą, prie kurios ilgainiui prisiglaudė pastatų ansamblis. Aikštės vakariniu pakraščiu driekiasi pagrindinė 400 m ilgio liepų alėja (dalies tuometinių medžių jau nelikę, pasodinti kiti, kai kurie ir ne liepos).

Ilga kaštonų alėja jungė dvarą su Joniškėlio miesteliu, kuriame stovėjo Karpių funduota mūrinė bažnyčia, o abipus jos – mūrinės stilingos vienos pirmųjų Lietuvoje mokykla ir ligoninė (iš pradžių „špitolė”, kaip buvo rašoma 1809 m. vasario 29 d. Igno Karpio testamente). Testamentu dvaro savininkas paleido iš baudžiavos į sutartinę žemės nuomą 16000 savo valstiečių, įsteigė vieną pirmųjų Lietuvoje liaudies mokyklų ir ligoninę, aprūpindamas jas 400000 auksinų garantiniu fondu iš Devoniškių ir Ripeikių dvarų. Vėliau fondas dar padidintas 40000 auksinų iš Krokvėnų palivarko.

Ignui Karpiui mirus palyginti jaunam ir bevaikiui, Joniškėlio dvarą paveldėjo brolis Eustachijus, kurį žmonės mena kitokį nei Igną. Eustachijus buvo egoistas, negailestingai išnaudojęs baudžiauninkus. Jį tramdė tik Igno testamento sąlygos. Joniškėlis jam rūpėjo tik kaip pelno ir užgaidų šaltinis, nes pats Eustachijus gyveno savame Rėkyvos dvare. Šiaip ar taip, Karpių įsteigtos mokyklos, jų parama ir patarimai daugeliui Joniškėlio apylinkių žmonių padėjo šviestis, mokė savarankiškai gyventi. Nemažai nuveikė ir Karpių ligoninei daugelį metų vadovavęs taurus gydytojas Petkevičius bei jo duktė rašytoja, švietėja ir filantropė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji paliko daug atsiminimų apie savo epochą ir lietuvių tautinio atgimimo pradžią, o gražųjį Joniškėlio parką aprašė romane „Ad astra”. Kurį laiką Joniškėlyje mokytojavo dar vienas žymus švietėjas Laurynas Ivinskis, taip pat Karpių globojamas. Taigi XIX a. antrojoje pusėje Joniškėlis tapo vienu iš Lietuvos kultūros ir tautinio atgimimo židinių.

Bet grįškime iš miestelio vėl į parką ilgąja, dabar jau gerokai išretėjusia alėja, nuo rūmų aikštės pasukdami Mažupės tiltu į kitą parko pusę. Abi parko dalys yra nevienodo plano, tai tarsi skirtingų epochų parkai. Kitame upelio krante žemesnėje terasoje greta pagrindinės alėjos tęsiasi trumpesnė alėja. Į rytus nuo jos yra keturios apskritos poilsio aikštelės, iš kurių dvi didesnės (18 m skersmens). Aikšteles juosia tankios daugialiemenių liepų gretos. Manoma, kad toks Joniškėlio parko dvilypumas atsirado XIX a. antrojoje pusėje rekonstravus parką architektui Francui Lehmanui. Žymus Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pažymėjo: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”. Sovietmečiu parko žavesį stengėsi išsaugoti ir atgaivinti pedagogas ir agronomas Antanas Vyskupaitis, keliasdešimt metų dirbęs Joniškėlyje. Jo pastangas, dažnai nesuprastas ir neįvertintas, aprašė kraštotyrininkė G. Maksimaitytė, su liūdesiu ir kartėliu apgailestaudama, kad daugelis anuomet rengtų projektų liko gulėti stalčiuose.

Joniškėlis – vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų ir miestelių (kaip Palanga, Rietavas, Žagarė), kurių vardas neatskiriamai susijęs su parkais. Visi jie garsūs istorinėmis tradicijomis, žymiais praeities didikais mecenatais, juos kūrusiais garsiais autoriais, lankiusiomis įžymybėmis ir kultūros veikėjais. O Joniškėlis iš jų išsiskiria dar ir savo parko plotu. Vienas mažiausių Lietuvos miestų turi 34 ha parką, sudarantį apie 15 % miesto teritorijos.

Beje, įvairiuose šaltiniuose nurodomas skirtingas parko dydis: nuo 5 ha (žr.: TLE. T. II. P. 13) iki tikrojo 34,1 ha ploto, kurį 1988 m. nustatė Tarpžinybinė parkų inventorinimo komisija, įrašiusi parką į kultūros vertybių registrą. Dėl to kalta sovietmečio parkų vertinimo kriterijų painiava, kuri, deja, perėjo ir į mūsų dabartinę žemėtvarką, nepripažįstančią kompleksinės parko kaip ansamblio sąvokos.

Augalijos tema nusipelno ypatingo dėmesio, nes Joniškėlio parkas dendrofloristiniu požiūriu yra vienas iš turtingesniųjų Lietuvos parkų.

Neprilygdamas tik turtingiausiųjų Lietuvos parkų kategorijai, kurių dendroflorą (įprastiniuose parkų tyrimuose išsamiai vertinama tik sumedėjusi augalija, moksliškai vadinama dendroflora) sudaro per 100 rūšių bei formų, Joniškėlio parkas pranoksta gausias vidutinių ir skurdesnės dendrofloros parkų kategorijas (iki 70 dendrofloros rūšių bei formų).

Parko augalija tirta 1976 m. Tada buvo parengtas (tuometinio Paminklų konservavimo instituto) ir pastatų restauravimo projektas. 1979–1981 m. senieji rūmai ir kai kurie kiti pastatai buvo restauruoti pagal architektės restauratorės Astos Meškauskienės, o parkas – pagal architektės Nijolės Kaza-kevičienės projektą. 18 pastatų ansamblis kartu su parku dar sovietmečiu (1971 m.) buvo paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu, o dabar įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kompleksas G124K).

Minėtąjį želdinių tyrimą atliko dendrologas Leonas Čibiras. Ištisinio medžių skaičiavimo metodu jis įvertino 30 parko sklypų, atsižvelgdamas į augavietės sąlygas, medyno sudėtį ir planinę struktūrą. Struktūriškai išsiskiria parko alėjų, perimetrinių eilių ir kulisų, atvirų erdvių sklypai. Daugiausia sklypų, artimų gamtinėms miškų bendrijoms, yra Mažupės slėnyje ir abiejų krantų šlaituose. Saviti parko dendrofloros branduoliai – tai dešiniame krante esantis VI ir jam gretimas perimetrinis V sklypai, atspindintys angliškojo parko specifiką ir rūšių gausumą. Prancūziškojo parko stilių ir specifiką atitinka kairiajame krante esantis XXVII ir jam gretimas perimetrinis XXVIII sklypai, taip pat XIX sklypas – parteris abipus rūmų, vaizdingai išdėstyti egzotiški medžiai vienišiai, medžių grupės ir lizdai bei dekoratyviai krūmai. Neatsitiktinai šiuose sklypuose daugiausia tyrinėtų medžių (35 iš jų pažymėti parko schemoje ir apibūdinti lentelėje; kai kurie galėtų būti skelbiami gamtos paminklais, kaip ryškiausi Joniškėlio parko simboliai bei savo rūšių atstovai.

Iš viso 1976 m. tirtoje dalyje Leonas Čibiras užfiksavo 4549 medžius, priklausančius 54 botaninėms rūšims bei formoms. Net 87 proc. jų (3943 medžiai) priklausė 6 rūšims, kurias L. Čibiras vadino pagrindinėmis.

Mažalapės liepos (1353 medžiai) sudarė daugiau kaip ketvirtadalį parko medyno. Jos, būdamos ir daugumos parkų alėjų formantės, vyrauja tarp kitų medžių. Ši rūšis – neabejotinai populiariausia Lietuvos parkuose, nuo seno lietuvių labai mėgstama ir gerbiama, dažnai minima tautosakoje (ne veltui ir Lietuvos seniausia liepa, gamtos paminklas, vadinama „Liepų motinėle”!) Apie liepų žavesį žymus Lietuvos parkų puoselėtojas, daug metų skyręs garsiausiam Palangos parkui, rašė „Kitas parko žavumas – čia augančios liepos […] Kai visos liepos prisipildo bičių dūzgesio, parką apgaubia žydinčių liepų kvapas, gamtoje vyksta tikras stebuklas…” Deja, legendinė Joniškėlio parko liepa (plane pažymėta 13-uoju numeriu), nuo senatvės išpuvusi ir tuščiavidurė, jau žuvo vėtros suaižyta, likęs tik jos atžalų lizdas. Laikas ir vėtros pasiglemžė ir daugiau senųjų liepų. Iš dabar likusių liepų stambiausioji yra 105 cm skersmens (plane Nr. 30). Ji auga medyne prie tvenkinėlio šlaito. Ypač daug liepų auga prancūziškojo parko medžių ratuose, eilėse, grupėse, lizduose (pvz., geriausiai išlikusiame net 33 liepų rate; Nr. 28).

Be liepų, parke gausiai auga dar vienos rūšies medžiai – paprastieji klevai (1118 medžių). Jų gausu alėjose ir eilėse, tačiau ypač sparčiai savaime plinta medynų retmėse ir pakraščiais, nes čia, kitaip kaip kituose parkuose, nėra veržliau už klevus augančių kitų rūšių medžių – baltalksnių, beržų, drebulių. Todėl klevai vyrauja trečdalyje parko sklypų – net dešimtyje. Savitumo parkui teikia ir kuplios, originaliai šakotos klevų lajos, ankstyvas žydėjimas, o ypač rudens lapų spalvos, gražūs medžių lizdai bei kompozicijos su kitų rūšių augalais. Itin gražus 115 cm skersmens klevas auga XXII sklype alėjos pradžioje (plane Nr. 21).

Linkusi savaime plisti ir 3-ioji pagal gausumą Joniškėlio parke augančių medžių rūšis – paprastieji uosiai (798 medžiai). Ypač daug jų drėgnose augavietėse Mažupės slėny ir šlaituose, o 7 sklypuose jie net pranoksta liepas ir klevus. Našiose Joniškėlio dirvose uosiai auga sparčiai ir vešliai. 5 medžiai net pateko į raiškiausiųjų sąrašą. Didingiausias iš uosių (VI sklype, Nr. 5) savo 135 cm skersmeniu nusileidžia tik parko ąžuolams.

4-oji pagal paplitimą parko medžių rūšis – kalninės guobos (268 medžiai). Jas labai išretino šios genties medžius puolančios negandos – grybelinės vadinamojo „guobų maro” ligos, siautusios po minėto parko tyrimo. Todėl dabar vargu ar belikę brandžių guobų medžių; yra tik spėjusių pasisėti savaiminukų bei atžalų. Beje, ir anuomet guobų rasta tik kituose medynuose; jos vyravo tik Mažupės salpos medyne (XXIII sklype).

Neišvengė nuostolių ir 5-oji pagal gausumą parko medžių rūšis – visada žaliuojančios ir ūksmę teikiančios paprastosios eglės (248 medžiai). Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, jas alino ir retino nepalankūs sausrų ir vėtrų metai ir kenkėjų kinivarpų antkrytis. Tad nežinia, ar išlikęs eglių pranašumas prieš kitas rūšis XXVI sklype tarp veržlių lapuočių medžių mišrumo. Gretimame XXVII sklype 2000 m. rasta ir stambiausioji 67 cm skersmens eglė (plane Nr. 27).

Puikiai išsilaikė ir sustiprėjo skaičiavimo metu pagal gausumą buvusi 6-oji medžių rūšis – paprastieji ąžuolai (158 medžiai). Tai didingiausi ir ilgaamžiškiausi ne tik Joniškėlio, bet ir daugumos Lietuvos parkų medžiai. Tai ir plane Nr. 12 pažymėtas 142 cm skersmens ąžuolas ir dar 8 milžinai (Nr. 4, 7, 14, 17, 22, 23, 31, 34) bei keliolika artėjančių prie jų. Ypač saviti 2 ąžuolai, augantys arti vienas kito Mažupės krante už ūkinių pastatų (Nr. 22, 23) bei 2 medžiai XXIV sklypo medyne prie tvenkinėlio: 128 cm skersmens ąžuolas (Nr. 31) ir greta jo lyg sesuo – 69 cm skersmens liemeninga liepa (Nr. 32). Galima pridurti, jog greta parko, už 250 m nuo jo šiaurrytinio kampo dunkso per 1,5 m skersmens senolis ąžuolas gumbuotu kamienu…

Dešimtimis ar net 100 egzempliorių paplitusios medžių rūšys L. Čibiro įvardytos kaip antraeilės. Tokių dendrologas pateikia 10. Tai maro suniokotos guobos, tujos, kaštonai, dydžiu besiskiriančios pilkosios tuopos. Didžiosios alėjos gale priešais šiltnamį (Nr. 1, VIII sklype) puikuojasi 120 cm skersmens jų giminaitė vinkšna, beveik prilygstanti gražuolei vinkšnai Vilniaus pilių parke, į šiaurę nuo Katedros. Tarp palyginti negausių Joniškėlio parke pušų akį patraukia Mažupės slėnio XXIII sklype auganti 78 cm skersmens (Nr. 33) pušis ir šiek tiek menkesnė, vaizdinga lyros formos laja 75 cm skersmens (Nr. 29) pušis.

Tokį būdingą Lietuvos girių ir slėnio augalijos foną Joniškėlio parke papildo ir praturtina gana gausūs pavieniai ar grupelėmis įterpti svetimžemiai medžiai. L. Čibiras suskaičiavo net 35 jų rūšis ir formas, bet kiekiu jie neprilygsta savaime augantiems. Pastarųjų L. Čibiras suskaičiavo 17 rūšių (iš tiesų – 21, nes kažkodėl neminimi parko pakraščiuose plintantys plaukuotieji beržai, blindės, žilvičiai ir drebulės). Dauguma svetimžemių medžių įveisti kaip pavieniai: net 9 rūšių tik po 1, o 4 rūšių – po 2 egzempliorius. Todėl ne visos rūšys 2000 m. tikrinant pastebėtos. Kai kurios galėjo išnykti dėl senatvės ir ligų ar likti nepastebėtos, užgožtos vešliau augančių savaiminių kaimynų. Labai gaila, jei būtų išnykusi tokia retenybė kaip L. Čibiro fiksuotasis amūrinis ligustrenis; nedažni Lietuvos parkuose balzaminis kėnis, puošnusis gluosnis ir kai kurie kiti senųjų parkų reliktai (pvz., skurdokas, kaimynų spaudžiamas geltonžiedis kaštonas, 1976–2000 m. „priaugęs” tik 3 cm). Tačiau 10 cm „padrūtėjo” Sukačiovo maumedis, iš tolo džiugina tamsiaspygle laja juodosios pušys, į aukštybes stiebiasi kiti maumedžiai, pavasarį raudonais lapais pasipuošiantis Švedlerio formos klevas, egzotiškosios tujų formos bei koloniškos plantierinės tuopos. Reikia paminėti ir A. Vyskupaičio pasodintus keliasdešimt kai kurių jau gerokai paaugusių medelių (10 rūšių bei formų): melsvaspyglę dygiąją eglę, gyvatšakės formos paprastąsias egles, sibirinius kėnius (tik būtina juos gelbėti nuo greta agresyviai želiančių drebulių ir tuopų), pocūges ir kt.

Pažymėtina, jog botaninei Joniškėlio dendrofloros įvairovei būdingi lizdais augantys medžiai. L. Čibiras užfiksavo per 300 daugiakamienių lizdų su beveik 900 juose augančių medžių.

Ryškus Joniškėlio parko savitumas – daugybė dekoratyvių ir savaiminių krūmų, atitikusių augavietės našumą, drėkinimo ir slėnio ekspozicijų sąlygas. Tiesa, dabar dalis krūmų jau išnyko, paseno ar deformavosi, juos nustelbė savaime greitai augančios rūšys. Bet praeityje krūmai, kaip žemutinis ardas, jungiantis ir pagyvinantis stambias parko struktūras, sudarė mažas jaukias erdves, gobė takų vingių paslaptis. Be to, kaip ir daugelyje senųjų parkų, krūmų ardas (ar trākas) buvo nepakeičiamas smulkiosios faunos, pirmiausia paukščių, prieglobstis.

Taigi krūmus tvarkyti reikėtų itin atidžiai, kad retindami, genėdami, formuodami, atjaunindami neprarastume ar nesužalotume retų ir dekoratyvių pavyzdžių: sausmedžių, alyvų, gudobelių, jazminų, lanksvų ir t. t.

Taip pat sumanios globos laukia senstantys medžiai, ypač vertingiausi. Tai nelengvas darbas, nes reikia išlaikyti natūralumą, ekologinį augalų bendrumą (pvz., neužmiršti taisyklės, kad „ąžuolai nemėgsta kepurės, bet mėgsta kailinius”, t. y. auga medžių ir krūmų apsupti, bet kaimynų šakų neužtamsinti iš viršaus). O eglės, liepos, klevai, uosiai, skroblai, miškinės obelys geba išaugti ir po kitais medžiais, jei tik šie nėra per daug tamsūs. Žinoma, iš po eglių ar skroblų skliauto vargu ar kas prasimuštų…

Taigi atsižvelgiant į globotinų medžių prigimtį reikia daugiau ar mažiau jų aplinką pašviesinti, kaimynus pagenėti, paretinti, o kai kuriuos ir pašalinti. Senstantiems vertingiems medžiams gelbėti prireiks ir ramsčių, atotimpų, teks trumpinti ir genėti gresiančias atplyšti šakas, valyti, dezinfekuoti, „plombuoti” ir lopyti puvinius ir dreves. To reikalauja ne tik Joniškėlio parko istorija ir svarba, bet ir parke sukauptas 50 medžių ir per 40 krūmų rūšių dendrofloristinis lobis (žr. lentelę). Būtina sekti Burbiškio, Kretingos, Palangos, Rietavo, Rokiškio parkų pavyzdžiu, kooperuoti kultūros paveldo, aplinkos apsaugos, savivaldos, turizmo plėtros lėšas ir pastangas. Gal įsisteigtų net Joniškėlio parko bičiulių klubas, kurio nariai įgyvendintų tai, apie ką svajojo šviesaus atminimo profesorius Č. Kudaba, žadinęs („Lygumoje prie Mažupės”, 1984 m.) joniškėliečius rimtai talkai; argi maža kraštiečių sieja šio parko prisiminimai, kadaise čia pradėti mokymosi keliai?

Šaltinis www.ziemgala.lt

Komentuoti su „Facebook “

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *