Kad graži praeitis dabarčiai bylotų

Joniškėlio ligoninė – seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje. Visos mažų  miestelių ligoninės išaugo iš globos įstaigų – špitolių. Taigi ir Joniškėlio dvarininkai Karpiai skyrė lėšų špitolei-ligoninei ir dar parapijinei mokyklai steigti.
Abi šios įstaigos laikomos įkurtos 1810 m., nors veiklą pradėjo kiek vėliau. Apie mokyklą rašyta ne kartą įvairiomis progomis, joje veikia šios įstaigos raidos muziejus. Ligoninės raidą išsamiausiai nagrinėjo medikas profesorius Jonas Lelis. didelis straipsnis nedaug kam žinomas, dar sudėtingiau prie jo sugrįžti žurnalo „Sveikatos apsauga“ septintojo dešimtmečio pradžios numerio.
Ten minimas Joniškėlio ligoninės gydytojas Adolfas Abichtas (1793-1860). Tai buvęs ne eilinis žmogus, o iš labai gabių studentų. Mediciną studijavo Vilniaus universitete, kur studentams filosofiją dėstė jo tėvas, su sūnumi į Vilnių atvykęs iš Vokietijos. Joniškėlio kaimo ligoninėje jaunas gydytojas darbavosi 1816-1820 m. Garsėjo nuovokumu specialybės dalykuose. Grįžęs į Vilnių 1827 m. jau tapo profesoriumi, dėstė bendrąją terapiją, patologiją. Kai caro valdžia Vilniaus universitetą uždarė, A. Abichtas užsiėmė gydytojo praktiką šiame mieste ir jo apylinkėse.
Adolfas Abichtas (1793 –1860). VU auklėtinis, VU bendrosios patologijos ir terapijos profesorius, parašęs terapijos vadovėlį (1840). Populiarus Vilniaus miesto ir apylinkių gydytojas.
Atsirado gera proga sužinoti, kaip  šis žymus medikas atrodė: Lietuvos Dailės muziejuje surasta dar 1841 m. ten pakliuvusi litografija-A. Abichto portretas. Ji pateko į leidinius „Vilniaus universitetas dailėje“ (1986) ir „Lietuvos dailės muziejus“ (2002). Ten dabar jis ir yra. Bet nėra gerai, kad tos litografijos kopijos nebuvo ir nėra Joniškėlio ligoninėje.
Kadaise šios ligoninės stomatologė veteranė Marija Valašinienė pasirūpino, kad kito plačiai žinomo Joniškėlio gydytojo altruisto Jono Leono Petkevičiaus portretas bent jau jos kabinete būtų.
Joniškėlio ligoninės vaistinėje apie 1893 m. pradėjo dirbti ir jo dukra-žinoma rašytoja, visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Čia, Petkevičių namuose, 1898 m. sausį pirmąkart apsilankė rašytoja Žemaitė, čia jos abi parašė komedijas-sekimus lenkų autoriais: „Kas kaip išmano, taip save gano“, „Išmoko, kaip akys iššoko“, paskui – ir „Velnias spąstuose“. Viskas, kas parašyta, pasirašyta slapyvarde „Dvi moteri“ (taip ir išliko čia lietuviškoji dviskaita, jau visiems laikams išnykusi iš linksniavimo apyvartos).
Kaip rašo G. Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė buvusi ne tik puiki kūrybos draugė, bet ir labai gera susirgusio seno gydytojo Jono Leono Petkevičiaus (1820-1909) slaugytoja, stipriu balsu garsiai skaitydavusi jam – neprigirdinčiam ir neprimatančiam – ištisus laikraščius.
O kur pirmąkart Petrą Avižonį – būsimąjį profesorių ir rektorių, jos meiliai Avižėle vadintą – Žemaitė sutikusi? Ne kitur, kaip tradicija tapusiuose pobūviuose pas Petkevičius Joniškėlyje. Čia ir būsimasis medikas Antanas Vileišis studento praktiką atlikęs.
Tie inteligentų susibūrimai pas Joniškėlio Petkevičius būdavę per Jonines, kiek vėliau-per Naujuosius metus (sūnaus Leono gimtadienis). Ne tik vaišinosi, bet ir lietuvybės gaivinimo problemas aptarinėjo-„Varpo“. „Ūkininko“ rėmimo reikalus. Gretimoje patalpoje lietuviškas dainas traukė specialiai sukvieti balsingi Joniškėlio apylinkių sodiečiai. Vienos dienos šnekoms ir dainoms būdavę per mažą..
Tai „Istoriografo užrašuose“ teigė rašytojas Julius Būtėnas, žinias gavęs iš profesoriaus Petro Avižonio lūpų.
Puziniškis. Raudonų plytų namas, kuriame rasta vietos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybei. Namo statyba rūpinosi jos tėvas, bet planą nubraižė brolis Jonas. Tėvas Jonas Leonas Petkevičius, Joniškėlyje užsitarnavęs pensiją, senatvėje Puziniškin sugrįžo. Kartu ir dukra rašytoja Bitė. Kartu ir Žemaitė, ūkininkauti ir šeimininkauti padedanti. 1903 m. jos abi parašė dramą „Litvomanai“. Ir vėl pasirašė, kad autorės „Dvi Moteri“ (slapyvarde, nes dar spaudos draudimas galiojo).
Puziniškis – Panevėžio krašte, pamiškėje, kadaise Gyvatynu vadintas. Šiandien ten jau ir vandens telkinys, ir panevėžiečių poilsiavietė. Raudonas mūras jau ir tautodailininkų pastebėtas, jų tapytas.
„Darbo“ puslapiuose skaitėme: ant Joniškėlio ligoninės durų spyna nekabės. Gerai,kad taip. Gerai. kad ambulatorija vis tiek bus. O jei ji – tai ir ligonių laukiamasis kambarys. Ne kokia „kišenė“, o erdvus.
Įsivaizduokim, kas patrauktų žvilgsnį šioje erdvėje. Štai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos vestibiulyje įeinant „pasitinka“ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Balčikonis, Juozas Zikaras-spalvingi tapybiniai jų portretai.
O jei taip Joniškėlio ligoninės vestibiulyje atėjusįjį „pasitiktų“ Adolfo Abichto, Jono Leono Petkevičiaus, jo dukters Gabrielės, Žemaitės, Antano Vileišio, Petro Avižonio portretai? Ne tik jie, bet ir kompiuteriu surinktos jų trumpos biografijos.
Čia jau bylotų istorizmas – sudėtinė Pasvalio krašto, Joniškėlio žemės kultūros paveldo dalis.
Kaip kintantis laikas bekeistų, bet kas ryškaus buvę – tebūnie žinoma visiems.
Albinas Kazlauskas
„Darbas“ 2007-05-10 Nr. 51
Nuotrauka – http://ldmuziejus.mch.mii.lt/naujausiosparodos/vu_daileje/174_m.jpg

Joniškėlio ligoninė – seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje. Visos mažų miestelių ligoninės išaugo iš globos įstaigų – špitolių. Taigi ir Joniškėlio dvarininkai Karpiai skyrė lėšų špitolei-ligoninei ir dar parapijinei mokyklai steigti.

Abi šios įstaigos laikomos įkurtos 1810 m., nors veiklą pradėjo kiek vėliau. Apie mokyklą rašyta ne kartą įvairiomis progomis, joje veikia šios įstaigos raidos muziejus. Ligoninės raidą išsamiausiai nagrinėjo medikas profesorius Jonas Lelis. didelis straipsnis nedaug kam žinomas, dar sudėtingiau prie jo sugrįžti žurnalo „Sveikatos apsauga“ septintojo dešimtmečio pradžios numerio.

Ten minimas Joniškėlio ligoninės gydytojas Adolfas Abichtas (1793-1860). Tai buvęs ne eilinis žmogus, o iš labai gabių studentų. Mediciną studijavo Vilniaus universitete, kur studentams filosofiją dėstė jo tėvas, su sūnumi į Vilnių atvykęs iš Vokietijos. Joniškėlio kaimo ligoninėje jaunas gydytojas darbavosi 1816-1820 m. Garsėjo nuovokumu specialybės dalykuose. Grįžęs į Vilnių 1827 m. jau tapo profesoriumi, dėstė bendrąją terapiją, patologiją. Kai caro valdžia Vilniaus universitetą uždarė, A. Abichtas užsiėmė gydytojo praktiką šiame mieste ir jo apylinkėse.

abichtas

Adolfas Abichtas (1793 –1860). VU auklėtinis, VU bendrosios patologijos ir terapijos profesorius, parašęs terapijos vadovėlį (1840). Populiarus Vilniaus miesto ir apylinkių gydytojas.

Atsirado gera proga sužinoti, kaip šis žymus medikas atrodė: Lietuvos Dailės muziejuje surasta dar 1841 m. ten pakliuvusi litografija-A. Abichto portretas. Ji pateko į leidinius „Vilniaus universitetas dailėje“ (1986) ir „Lietuvos dailės muziejus“ (2002). Ten dabar jis ir yra. Bet nėra gerai, kad tos litografijos kopijos nebuvo ir nėra Joniškėlio ligoninėje.

Kadaise šios ligoninės stomatologė veteranė Marija Valašinienė pasirūpino, kad kito plačiai žinomo Joniškėlio gydytojo altruisto Jono Leono Petkevičiaus portretas bent jau jos kabinete būtų.

Joniškėlio ligoninės vaistinėje apie 1893 m. pradėjo dirbti ir jo dukra-žinoma rašytoja, visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Čia, Petkevičių namuose, 1898 m. sausį pirmąkart apsilankė rašytoja Žemaitė, čia jos abi parašė komedijas-sekimus lenkų autoriais: „Kas kaip išmano, taip save gano“, „Išmoko, kaip akys iššoko“, paskui – ir „Velnias spąstuose“. Viskas, kas parašyta, pasirašyta slapyvarde „Dvi moteri“ (taip ir išliko čia lietuviškoji dviskaita, jau visiems laikams išnykusi iš linksniavimo apyvartos).

Kaip rašo G. Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė buvusi ne tik puiki kūrybos draugė, bet ir labai gera susirgusio seno gydytojo Jono Leono Petkevičiaus (1820-1909) slaugytoja, stipriu balsu garsiai skaitydavusi jam – neprigirdinčiam ir neprimatančiam – ištisus laikraščius.

O kur pirmąkart Petrą Avižonį – būsimąjį profesorių ir rektorių, jos meiliai Avižėle vadintą – Žemaitė sutikusi? Ne kitur, kaip tradicija tapusiuose pobūviuose pas Petkevičius Joniškėlyje. Čia ir būsimasis medikas Antanas Vileišis studento praktiką atlikęs.

Tie inteligentų susibūrimai pas Joniškėlio Petkevičius būdavę per Jonines, kiek vėliau-per Naujuosius metus (sūnaus Leono gimtadienis). Ne tik vaišinosi, bet ir lietuvybės gaivinimo problemas aptarinėjo-„Varpo“. „Ūkininko“ rėmimo reikalus. Gretimoje patalpoje lietuviškas dainas traukė specialiai sukvieti balsingi Joniškėlio apylinkių sodiečiai. Vienos dienos šnekoms ir dainoms būdavę per mažą..

Tai „Istoriografo užrašuose“ teigė rašytojas Julius Būtėnas, žinias gavęs iš profesoriaus Petro Avižonio lūpų.

Puziniškis. Raudonų plytų namas, kuriame rasta vietos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybei. Namo statyba rūpinosi jos tėvas, bet planą nubraižė brolis Jonas. Tėvas Jonas Leonas Petkevičius, Joniškėlyje užsitarnavęs pensiją, senatvėje Puziniškin sugrįžo. Kartu ir dukra rašytoja Bitė. Kartu ir Žemaitė, ūkininkauti ir šeimininkauti padedanti. 1903 m. jos abi parašė dramą „Litvomanai“. Ir vėl pasirašė, kad autorės „Dvi Moteri“ (slapyvarde, nes dar spaudos draudimas galiojo).

Puziniškis – Panevėžio krašte, pamiškėje, kadaise Gyvatynu vadintas. Šiandien ten jau ir vandens telkinys, ir panevėžiečių poilsiavietė. Raudonas mūras jau ir tautodailininkų pastebėtas, jų tapytas.

„Darbo“ puslapiuose skaitėme: ant Joniškėlio ligoninės durų spyna nekabės. Gerai,kad taip. Gerai. kad ambulatorija vis tiek bus. O jei ji – tai ir ligonių laukiamasis kambarys. Ne kokia „kišenė“, o erdvus.

Įsivaizduokim, kas patrauktų žvilgsnį šioje erdvėje. Štai Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos vestibiulyje įeinant „pasitinka“ Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Balčikonis, Juozas Zikaras-spalvingi tapybiniai jų portretai.

O jei taip Joniškėlio ligoninės vestibiulyje atėjusįjį „pasitiktų“ Adolfo Abichto, Jono Leono Petkevičiaus, jo dukters Gabrielės, Žemaitės, Antano Vileišio, Petro Avižonio portretai? Ne tik jie, bet ir kompiuteriu surinktos jų trumpos biografijos.

Čia jau bylotų istorizmas – sudėtinė Pasvalio krašto, Joniškėlio žemės kultūros paveldo dalis.

Kaip kintantis laikas bekeistų, bet kas ryškaus buvę – tebūnie žinoma visiems.

Albinas Kazlauskas

„Darbas“ 2007-05-10 Nr. 51

Nuotrauka – http://ldmuziejus.mch.mii.lt/naujausiosparodos/vu_daileje/174_m.jpg

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.