Rudeninis pasadoblis

Ar jūsų nekankina rudeninė depresija? Noras gulėti lovoje ir nieko neveikti? Žiūrėti į vieną tašką ir pasiduoti monotoniškiems sąmonės vaizdams? Mane – taip. Jau esu kalbėjęs, kad mėgstu rudenį, tačiau spalvingą ir kvepiantį obuoliais, o ne darganotą ir niūrų. Kai pradedu jaust, kad depresija ima viršų griebiu puodelį čiobrelių arbatos ir gerą knygą, arba tiesiog įsitaisau priešais dulkėtą langą su vaizdu į Joniškėlio centrą ir stebiu neįtikinamiausias gyvenimo grimasas.

Ruduo – tai šokančių lapų metas. Siautulingo pasadoblio ritmu jie leidžiasi nuo medžių, krenta į Mažupę ir lėtai, besisukdami valso žingsneliu, išplaukia į nežinią. Ir nors lapai to nežino, Mažupė jiems tikrasis žydrasis Dunojus.

Galbūt todėl ir paskutinės apklausos klausimas buvo „Ar Joniškėlio mokykloje reikia šokių?“. Nesu didelis šokių mėgėjas tiesiog žinau, jog tai kone vienintelė pramoga miestelio jaunimui. Kažkada (jau ir pats beveik nepamenu kada) miestelyje būdavo dveji šokiai – mokykloje ir kultūros namuose. Kas atsitiko? Nebuvo šokėjų, ar mokytojai aptingo budėti, o gal buvo per daug? Apklausa parodė, kad šokiai mokykloje būtini. Už tai balsavo 64 procentai apklaustųjų. Tai kodėl jų nėra? Direktorius neleidžia, pavaduotoja tingi, jiems nerūpi jaunimas ir t.t. Taip atsakys daugelis. Bet ar iš tiesų problema tik administracijoje?

Jei jaunimui šokiai asocijuojasi su pramoga, geru laiko leidimu, „kieta“ kompanija, tai mokytojams ir mokyklos administracijai – su išdaužytais langais, apspardytomis durimis ir ,atleiskite už netaktą, apšlapintomis pakampėmis.

Tradicinis kumščių mojavimas „kaimas prieš kaimą“ būdingas mūsų tautai nuo amžių. Vyksta tai ir dabar ir vyks ko gero dar daugybe metų. Tokia tradicija! Bet jei anksčiau buvo bijoma kad ateis „svetimi“ ir išdaužys salės langus, tai dabar bijoma „savų“. Paradoksas – šokių norim, bet darom viską, kad tik jų nebūtų. Kad ir paskutinė diskoteka – jos metu buvo sugadintas plastikinis kultūros namų langas. Pasekmė – šokių nebus mažiausiai iki Naujų metų.

Įgavę išorinę laisvę, mes dažnai pamirštame apie vidinės laisvės ribas. Per šventes lankiausi Baltarusijoje. Ir nors jaunimas panašus visame pasaulyje išoriniai veiksniai mus skiria. Šokiai ir šokių salė jiems – šventas reikalas. Jie patys ją puošia ir daro viską, kad bent ten jie nors kiek būtų laisvesni(nežinantiems priminsiu, jog Baltarusija gyvena autoritarinės diktatūros šalyje, kurioje viską valdo saugumas ir jėgos struktūros). Skambės keistai, bet žodžius „būti laisvu“ jie supranta kiek kitaip. Būti laisvu jiems reiškia ateiti į šokius be kaklaraiščio, ar su atsargiai padažytomis lūpomis (kai kuriose mokyklose į šokius įleidžiama tik su mokykline uniforma, draudžiama bet kokia kosmetika). O jei giliai po rūbais turi užsisegęs mažą ženklelį su baltarusišku užrašu „Laisvė“ (už tokio ženklelio nešiojimą – 3 paros areštinėje ir didžiulė bauda) jautiesi stipresnis už visą sistemą.

Telieka liūdnai konstatuoti – tautos laisvė neišvadavo mūsų sielų.

Gurkšnoju čiobrelių arbatą ir skaitau straipsnį Delfyje apie išsigimėlius Skuodo rajono policininkus, užmušusius tris vaikus ir pabėgusius iš įvykio vietos. Skaitau ir mintimis linkiu naujajam mūsų nuovados viršininkui Kęstučiui Vaičekoniui stiprybės darbe, santarvės su vietos bendruomene ir žmogiškumo, kurio kartais taip pasigęstame iš valdžios institucijų.

Temsta, Mažupė gena savo negausius vandenis, arbata atvėso ir kyla noras vėl atsiduot rudeninei depresijai.

Tiesa… iš mūsų ligoninė pradeda lysti kažkokios nesuprantamos privatizavimo ausys, neaišku ar tai spaudos „antis“, politinių srovių kova ar tikras faktas. Laikas parodys.

Ir dar…prasidėjo asfaltavimas. Pagaliau ! Tik kažkaip ne tuose gatvėse ir ne tuose vietose kur buvo žadama…keistai taip prasidėjo…girdėjau, žmonės renka parašus…neaišku ko…. bet apie tai kitą kartą.

Rudeninis pasadoblis tęsiasi…