Šaulių vasara

Kai visi žmonės džiaugiasi paskutinėmis vasaros dienomis, Pasvalio jaunieji šauliai vyko į Karalialiaus Mindaugo mechanizuotą pėstininkų batalioną. Ne poilsiauti važiavom, o susipažinti su kariniu gyvenimu. Nepameluosiu sakydama, jog buvo sunku, labai sunku. Pirmosios savaitės dienos bėgo kaip mėnesiai. Nei vienas iš mūsų nesitikėjo, ką teks pamatyti. Bet atvykę nenusivylėme tvarka.

Jau pirmąją dieną buvome suskirstyti į tris būrius ir supažindinti su taisyklėmis. Visi išplėstomis akimis ėjome į pirmąją paskaitą. Nebuvo taip baisu, kaip tikėjomės. Iš pirmo žvilgsnio atrodantys rimti ir pikti leitenantai, buvo labai draugiški. Iki pietų išklausę taktikos teoriją, vakarop jau atlikinėjome praktiką. Smagi programa užpildė visą dieną.

Antroji diena buvo sunkesnė. Išvakarėse visi sunkiai užmigome. Naujos pažintys, seni draugai, nauja informacija, nepažįstama vieta – visokios mintys sukosi galvoje. Todėl ryte, išgirdę žodžius „kuopą kelt!”, galvojome, kad kažkas pajuokavo, nes buvo šešta valanda ryto! Tikrai nei vienas nesitikėjome, kad atostogų metu kelsimės tokiu laiku. Gaila, kad kai jau atlikinėjome rytinę mankštą, pradėjo lyti lietus. Rikiuotės pratybų metu jis nesiliovė. Visi permirkę ir sušalę mokėmės toliau. Stovyklos atidarymo metu, jau nebekreipėme dėmesio į smulkų lietutį, jau buvome apsipratę. Po ceremonijos vėl atlikinėjom viską, ką mokėmės. Orui dar labiau subjurus, jau norėjosi į šiltus namus. Visa tai liko tik norai. Kol kareiviška apranga neperdrėko, negalėjome eiti apsisiausti palapinsiauščių. Pagrindinė mintis, kurią mums „įkalė į galvą“, jog „Kariui nėra blogo oro, yra tik blogas pasiruošimas“. Todėl net prastas oras nesutrukdė mokytis ir tobulėti.

Buvo vaikų, kurie palūžo psichologiškai. Ne visi esame vienodi, ne visiems lemta galėti ištverti didžiulį fizinį krūvį kartu su emocišku. Silpnesnieji ar susirgusieji paliko stovyklą anksčiau nei buvo planavę. Galime didžiuotis mūsiškiais pasvaliečiais šauliukais, visi išbuvome iki pabaigos. Aišku, traumų neišvengėme, tačiau drąsiai laikėmės.

Stovykloje ne tik sedėjome paskaitose ir atlikinėjome praktiką, bet turėjome ir estafečių vakarą, ir kultūrinį. Teko ir vaidinti, ir karaokės užduotėlių atlikti. Nors kojos ir skaudėjo, į diskoteką sugužėjo visi. Ilgas vakaras prie laužo, smagi muzika ir draugai, atrodo nieko negali daugiau trūkti. Gaila visa tai visvien baigiasi ir tenka vykti į namus.

Paskutiniąją naktį vyko žygis. Su mediniais šautuvais drąsiai lėkėme mišku ir šaudėme priešus (kaip vienas leitenantas mums pasakė) „naujausiais NATO šoviniais „Bang bang“.

Vieną popietę praleidome medicininiuose renginiuose. Išmokome atlikti pirmąją pagalbą: saugiai gabenti sužeistąjį, pasigaminti neštuvus iš gamtinių medžiagų ir pan. Po to vyko rungtynės, kas geriau viską atliks. Pradžiugino saldūs apdovanojimai.

Savaitė prabėgo greitai, nors pirmosios dienos ir slinko labai lėtai. Per septynias dienas išklausėme kovinio rengimo programą: taktikos – 54val., ryšių – 2val., rikiuotės – 7val., medicinos – 3val. Skaičiai atrodo labai dideli, bet buvo verta. Manau, kitais metais dauguma vėl sugrįš į tokią stovyklą.

Jaunoji šaulė Indrė Ilgutytė

Akimirkos iš šaulių vasaros stovyklos