Joniškėlis buvo kaimas ir vadinosi Janiškiais. Tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, reikia manyti, katalikų bažnyčia buvo paversta reformatų bažnyčia. 1606 m. Martynas Švoba testa¬mentu mirdamas užrašė savo Švobiškio dvarą su miesteliu, bajorais, valstiečiais, kaimais ir miškais (išvardyti tie kaimai, kuriuose ir šiandien dar yra reformatų) Švobiškio bažnyčiai. Testamente sakoma, kad senosios vietoje reikią pastatyti naują bažnyčią. Jeigu bažnyčia būtų buvusi statyta reformatų, tai būtų buvusi nesena ir testamente nebereikėtų kalbėti apie naujos statymą. Tuokart Švobiškio reformatų parapijai priklausė 100 ūkininkų. Likę buvo katalikai. Jiems netekus bažnyčios, reikėjo statytis. Nauja katalikų bažnyčia negalėjo būti pastatyta Švobišky, nes miestelis su visa žeme priklausė reformatams. Janiškių kaimas ir dvaras, pagal M.Švobos testamentą, taip pat atiteko Švobiškio reformatų bažnyčiai. Švobos testamento vykdytoju buvo paskirtas Jonas Puzinas, kurs galėjo palikimą tvarkyti, neduodamas niekam ataskaitos, vadovaudamasis tik savo sąžine. 1614 m. J.Puzinui pasiūlius, Vilniaus reformatų sinodas Janiškių dvarą ir kaimą už kasmetį atlyginimą grąžino Švobos įpėdiniams. Nors Švobiškio bažnyčiai buvo palikti dideli Švobos turtai, tačiau greit pradėjo reformatai merdėti ir nykti, o 1636 m. beliko tik 20 ūkininkų. Galimas daiktas, kad Puzinas mirė reformatu, o jo ainiai jau buvo katalikai.
Joniškėlio bažnyčia
Jonas Puzinas turėjo penkis sūnus. Sūnus Jeronimas 1672 m. iš Kaspero Švobos nupirko Janiškius. Jeronimo sūnus buvo vedęs Kotryną Stankevičiūtę, kuri Janiškiuose įkūrė bažnyčią. 1684 m. Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė gavo Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco leidimą statyti bažnyčią. Bažnyčios reikalams buvo paskirta žemės sklypas ir keletas valdinių. Nauja katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1685 m. 4 km į pietus nuo Švobiškio, Janiškių dvaro žemėje, dešiniajame Mažupės upelio krante, gale Janiškių kaimo, kurs kaip ir dvaras nuo pirmosios Karpienės Johanos vardo buvo pavadintas Johaniškėliu, vėliau Joniškėliu. Bažnyčia buvo medinė, stovėjo dabar tebelaidojamose parapijos kapinėse; jos ir šiandien tebevadinamos šventoriumi. Naujoji bažnyčia. Laikui slenkant, Joniškėlis atiteko Karpiams. Benediktas Karpis, turėjęs 60 dvarų su rezidencija Joniškėly, buvo geras katalikas. 1790 m. esant duonos nepritekliui Lietuvoje, Karpis, norėdamas duoti uždarbio žmonėms, pradėjo statyti naują mūrinę bažnyčią. Buvo daug darbininkų, dirbančių tik už maistą, todėl du kilometrus iš plytinės plytos į statybos vietą buvusios perduodamos per rankas. Prie bažnyčios Benediktas Karpis norėjo pastatyti vienuolynui rūmus ir pakviesti Joniškėlin vienuolius dominikonus, kurie būtų dirbę pastoracijos darbą šalia parapijos kunigų. 1792 m. baigus mūryti bažnyčią, žaibas sudegino Joniškėlio parapijos senąją bažnyčią. Benediktas Karpis vienuolių klausimo nebekėlė ir naują bažnyčią paskyrė parapijos reikalams. Ji iki šios dienos tebestovi, gerai išlaikoma. Klebonija ir šiandien tebėra nuo bažnyčios atstu beveik per kilometrą, kitame miestelio gale. Bažnyčios išvaizda. Bažnyčia renesanso stiliaus su nežymia baroko priemaiša. Kaip vidus, taip ir išorinės sienos kalkėmis ištinkuotos ir nubaltintos. Iš oro ilgis 37 m ir plotis 17 m. Trys navos: šoninės navos siauros, žemos. Viduje vos 5 m aukščio ir 3 m pločio, dengtos raudonai dažyta skarda, vidurinė čerpėmis. Šoninių navų langai maži, pusrutulio formos; jų iš viso yra 16. Vidurinė nava 8 m pločio ir 12 m aukščio; langai dideli, keturkampiai. Tokių langų yra 15. Piliorių, kuriais remiasi šoninių navų skliautai ir vidurinės navos sienos, yra po 4 iš abiejų pusių, jie labai masyvūs: 2 m ilgio ir 1,3 m pločio; jie virš šoninių navų tęsiasi nežymiais piliastrais ir žemiau vidurinės navos langų baigiasi kapiteliais, kurie remia iš vidaus masyvų, metrinio pločio, bet dailų karnizą. Virš karnizo – navos langai, prie kurių laisvai galima prieiti minėtu karnizu. Tarp piliastrų virš šoninių navų bei karnizo, sienose yra framūgos, labai tinkamos tapytiems paveikslams. Vidurinės navos ir šoninių navų lubos – skliautai. Presbiterija. Apsidoje – didelė framūga, joje Golgota. Kristaus Kančia iš gipso. Po kryžiumi šv. Magdalena. Iš Golgotos abiejų šonų kampuose stovi dvi apvalios aukštos masyvios kolonos; jos baigiasi bažnyčios palubėje kapiteliais. Ant kolonų – didelės baroko statulos. Dešinėje – Dievo Tėvo, kairėje – Jėzaus Kristaus. Virš Golgotos Šventoji Dvasia balandžio pavidalo išneria iš debesų. Taip vaizduojama Švč. Trejybė, kurios garbei pastatyta bažnyčia. 7 m nuo galinės sienos pamūrytos kitos dvi tokios pat kolonos. Ant jų – apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo statulos. Tarp šių kolonų stovi Didysis altorius. Už altoriaus iki Golgotos yra daug vietos. Ji buvo skirta vienuolių chorui. Didysis altorius ir choras nuo bažnyčios grindų pakelti 1,8 m. Didysis altorius. Didysis altorius atrodo laikinas. Jį sudaro tik stalas, ant kurio tabernakulis ir ciborija. Užpakalinė altoriaus dalis pakelta iki ciborijos viršaus su abipus jos esančiais mediniais pilioriais; jų tarpus užpildo veidrodžių stiklai. Ant ciborijos pastatyta Lurdiškės Dievo Motinos statula. Tai padaryta, rodos, vėlesniu laiku, nes nesiderina su Golgota, kuri vaizduoja Švč. Trejybę, sudarančių altoriaus esmę. Šoniniai altoriai. Jų yra 5, renesanso stiliaus, kai kurie su baroko priemaišomis. Vyrų pusėje, prie antro pilioriaus nuo presbiterijos, – Jėzaus Kristaus Nukryžiuotojo. Altoriaus centre medinė Kristaus Kančia, viršuj – šv. Barboros paveikslas. Vyrų pusėje, prie trečio pilioriaus, – šv. Jurgio altorius, kurio garbei bažnyčia turi atlaidus. Apatinis paveikslas – šv. Jurgio, viršutinis – šv. Jono Krikštytojo. Moterų pusėje, prie antro pilioriaus, – šv. Baltramiejaus apaštalo altorius. Pirmoje kondignacijoje – šv. Baltramiejus, jo garbei švenčiami atlaidai. Antroje – šv. Ignacas Lojolą. Prie trečiojo pilioriaus, moterų pusėje, yra Dievo Motinos, šv. Rožančiaus 
Karalienės altorius. Apačioje paveikslas: Marija įteikia rožančių šv. Domininkui. Antras šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslas – nuleidžiamas. Viršuje šv. Onos paveikslas. Šv. Antano altorius, kuris 1940 m. paskirtas altaristai, yra šildomoje zakristijoje, su šv Antano Paduviečio paveikslu centre ir šv. Juozapo viršuje. Vargonai. Vargonai pastatyti 1803 m. Joniškėlio parapijos vikaro Stanislovo Parkovskio rūpesčiu; jie turėjo 5 balsus. 1828 m. klebono Kibarto pastangomis vargonų balsai buvo pakeisti geresniais ir padauginti iki 12 balsų. Bažnyčios fasadas. Iš frontono šoninės kondignacijos pridengtos masyvia siena, iškelta iki vidurinės viršaus. Sienos apdengtos skardiniu stogu. Fasade, abipus didžiųjų durų, dvi apvalios kolonos lyg prilaiko minėtas sienas ir remia renesanso stiliaus bokštą. Dailus keturkampis bokštas harmonizuojasi su fasadu ir baigiasi keturkampės piramidės išvaizdos raudonos skardos stogu. Viską vainikuoja paprastas geležinis kryžius. Bažnyčios koliatoriai. Benediktas Karpis ne tik pastatė bažnyčią, bet ir jo ainiai buvo nuolatiniai bažnyčios geradariai. Kunigų pragyvenimui davė 45 ha žemės. Rudenį dvaro žmonės suvalytus javus mašina iškuldavo. Klebonijos ūkiui dvaro kalvis nemokamai dirbdavo visus ūkiui reikalingus padargus. Klebonijos kurui Karpiai kasmet duodavo 12 sieksnių malkų; darbininkai sukirsdavo, suveždavo ir supjaudavo. Visus bažnyčios remontus, bažnyčios vyną ir žvakes apmokėdavo Karpiai savo lėšomis. Visa tai truko iki žemės reformos – 1922 metų. Jo Ekscelencija vyskupas Gasparas Cirtautas vizituodamas Joniškėlio bažnyčią apie Karpius atsiliepė taip: „Pas mus beveik visur bažnyčių koliatoriai savo pareigas užmiršo ir jas paniekino. Jų Kilnybė Joniškėlio Karpių šeima savo pareigas iki šio laiko prisimena ir pilnai išpildo. Tas jų dosnumas yra daug nusi¬pelnęs Joniškėlio bažnyčiai, kuri jų pamaldžių pranokėjų, dar jiems negimus, buvo pastatyta ir gausiai apdovanota” (Bažnyčios inv.).
Parapijos mokykla
1808 m. Ignacas Karpis Joniškėlyje pastatė greta šventoriaus dviejų aukštų mūrinę parapijinę dviklasę mokyklą, kuri dar ir šiandien tam pačiam tikslui tebetarnauja. Pirmais 1808-1809 metais lankė 46 mokiniai – visi berniukai. Pirmieji mokytojai buvo du: Ignacas Radavičius ir Juozapas Bliusis. Vėliau joje yra mokytojavęs Laurynas Ivinskis, metskaitlių arba kalendorių leidėjas, o paskui prieš 1888 metus joje mokėsi vyskupas Paltarokas. Mokytojus skirdavo Vilniaus universitetas. Ignacas Karpis mokyklai išlaikyti Vilniaus universitetui deponavo 66 000 rb kapitalo. Iš jo universitetas apmokėdavo mo¬kytojams algas ir išlaikė mokinių bendrabutį. Mokykloje buvo dėstomi šie dalykai: l)Lenkų ir rusų kalbos (rašyba ir skaitymas), 2)Tikyba, 3)Moralė, 4)Geografija, 5)Istorija, 6)Gamta (naminiai paukščiai, gyvuliai, medžiai, daržininkystė ir sodininkystė). Prie mokyklos Ignacas Karpis paskyrė 6 margus žemės. Į mokyklą buvo priimami Joniškėlio parapijos mokiniai, iš kitur tik su Karpių sutikimu.
Parapijos ligoninė
Ignacas Karpis, rūpindamasis joniškėliečių sveikata, 1808 m. pastatė dviejų aukštų mūrinę ligoninę antroje šventoriaus pusėje tokios pat išvaizdos kaip mokykla. Visas ligoninės išlaidas – personalui, vaistams, maistui – apmokėdavo Igna¬cas Karpis. Į ligoninę be išimties buvo priimamai visi Joniškėlio parapijos ligoniai. Gydymas ir ligonių išlaikymas buvo nemokamas. Nuo 1865 m. iki 1902 m. Joniškėlio ligoninėje dirbo Jonas Leonas Petkevičius, Gabrielės Petkevičaitės tėvas. Jis pasižymėjo ne tik dideliu atsidavimu savo tiesioginėms pareigoms, bet ir kaip lietuviškos dvasios kėlėjas, žmonių kultūrintojas.
Ignaco Karpio testamentas.
Ignacas Karpis 1809 m. paliko testamentą, kuriuo 400 000 aukso rb užrašė išlaikymui Joniškėlio ligoninės ir įkūrimui Joniškėlyje žemesnės žemės ūkio mokyklos. Užrašytą kapitalą perėmė globoti Edukacinė Komisija. Kapitalas nenaudotas išsilaikė iki 1900 m. Jis su palūkanomis per tą laiką pasiekė apie 4 000 000 rb. Rusų valdžia susirūpino, kad testoriaus valia būtų įvykdyta. Testamente buvo pasakyta, kad dėstomoji kalba mokykloje bus lenkų. Rusų valdžia teismo keliu testamente tą vietą pakeitė taip: mokykloje dėstomoji kalba bus valstybinė. Tuoj po to, 1903 m. į Joniškėlį atsiuntė agronomus ir inžinierius parinkti mokyklai vietą ir pastatyti reikiamus pastatus. 1904 m. rudenį mokykla pradėjo darbą jau naujuose mūro kambariuose, kurie su 80 ha ūkiu kaštavo milijoną rublių. Mokykla įkurta Mūšos krante, atstu nuo miestelio 2,5 kilometro. Joniškėlio ligoninė ir žemesnioji žemės ūkio mokykla iki Didžiojo karo išsilaikė iš likusio kapitalo nuošimčių. Po karo susikūrusi Nepriklausomoji Lietuva gavo iš rusų valdžios už likusį kapitalą rekompensatą.
Parapijinė prieglauda
1820 m. bažnyčios inventoriuje rašoma, kad Joniškėlio prieglauda sena, medinė, šiaudais dengta ir visai supuvusi. Tais pačiais metais Eustachas Karpis savo lėšomis pastatė erdvią ir gerą medinę prieglaudą. Nesant kapitalo prieglaudai laikyti, Eustacho Karpio iniciatyva, 1820 m. įkurta Labdarių draugija su trijų rūšių nariais: garbės, veikėjais ir šelpėjais. Tarp narių buvo Karpis, kiti dvarininkai ir daug parapijiečių. Tos draugijos veikimo dėka 1821 m. prieglauda turėjo 300 sidabro rublių kapitalą, neskaitant grūdų. 1821 m. prieglaudoje buvo išlaikoma 11 invalidų. Jų pareigos buvo: už geradarius kasdien atgiedoti dalį šv. Rožančiaus. Sutvarkius prieglaudą, elgetoms prie bažnyčios elgetauti buvo draudžiama. Dabar prieglaudoje išlaikoma 30 senelių.
Karpiai ir valstiečiai.
Karpiai su valstiečiais stengėsi visados palaikyti gerus ir artimus santykius. Ignacas Karpis 1809 m. savo dvaruose apie 16 000 valstiečių atleido iš baudžiavos. Maža to, buvo gestų, rodančių, kad jie nori su valstiečiais susigiminiuoti. Pavyzdžiui, 1814 m. balandžio 2 d. Joniškėlio vikaro kun. Juozapo Maižavičiaus pakrikštytas Eustacho Karpio ir Paulinos Pliaterytės sūnus Pranciškus Felicijonas Benediktas Jurgis Karpis, kuriam krikšto tėvų buvo 121 pora. Kūmai buvo aplinkinių kaimų valstiečiai su savo žmonomis. Joniškėliečiai dar ir dabar prisimena tas krikštynas, Karpiai dažnai pabrėždavo, kad jų santykiai su ūkininkais esą geri, nes paremti giminystės ryšiais. Felicijonas Karpis (tas pats, kurio krikšte dalyvavo 121 pora kūmų ir turėjo keturis vardus) buvo Kauno gubernijos bajorų vadovas, caro rūmų kamergeris ir tikrasis slaptasis patarėjas. Jo autoritetas aukštose Rusijos sferose buvo didelis. Po 1863 m. sukilimo kai kurie Joniškėlio kaimai, pvz., Šykštoniai, buvo apkaltinti ir tremiami Sibiran. Felicijonas Karpis juos užstojo ir buvo sugrąžinti jau iš kelionės. Felicijonas Karpis turėjo du sūnų: Ignacą ir Eustachą bei dukterį Mariją Joaną. Joniškėlio dvaro įpėdiniui vedus pravoslavę, jie neteko Joniškėlio: tėvo sky¬rimu apsigyveno Rekijavo dvare. Marija Joana ištekėjo už pusbrolio Benedikto Karpio: ji gyveno tėvo skirtame Gulbinėnų dvare. Joniškėlis turėjo tekti Eustachui. Šiam apsivedus taip pat su ruse, Joniškėlis atsidūrė pavojuje patekti į pravoslavų rankas. Felicijonas Karpis ir parapija rimtai susirūpino, kad ir bažnyčia nevirstų cerkve.Tėvas, nepatenkintas sūnaus vedybomis ir parapijiečių prašomas pašalinti galimą pavojų, 1880 m. prieš savo mirtį Joniškėlio dvarą paskyrė dukteriai Marijai Joanai, o sūnui Eustachui – Gulbinėnų dvarą. Įvykus tam pakeitimui, Mari¬ja Karpienė sugrįžo į Joniškėlį: jis pasiliko katalikų rankose. Tuo įvykiu buvo labai patenkinta parapija. Felicijonas Karpis po tokio sutvarkymo 1880 m. mirdamas pasakė: „Nunc dimittis servum tuum, Domine, in pace”*. Paskutiniai Joniškėlio Karpiai gyveno kukliai, maldingai; palaikė artimus santykius su vysk. Paliulioniu, kurs pas juos paviešėdavo vasaros metu; prie kunigų jie neturėdavo jokių pretenzijų. Bažnyčioje lenkiškų pamaldų klausimo Karpiams nebuvo; pamažėle jie apsiprato su lietuvišku sąjūdžiu; didžiuliame parke leisdavo organizacijų gegužines. Benediktas Karpis mirė bevaikis 1926 m. Jo žmona, neturėdama savo vaikų, leido dvaro tarnų vaikus mokytis. Vienas žymesnis jos auklėtinis buvo istorikas P. Šležas. Karpienė 1940 m. repatrijavo Vokietijon; dabar einanti devintą dešimtį metų, tebėra gyva. Taip baigėsi gražios Joniškėlio Karpių tradicijos. (Karpių šeima Lietuvos Bažnyčiai yra davusi vyskupą. Juozapas Mykolas Karpis, Žemaičių vyskupas, buvo nepaprastai išsilavinęs ir maldingas žmogus; valdė vy¬kupiją 1736-1739 m. Išspausdino „Epistola Pastoralis ad Clerum dioecesis Samogitiensis ex mandato Il-mi, Ex-mi ac Rev-mi Domini D.Josaphati-Michaelis Karp, Dei et Apostolicae Sedis gratia, Episcopi Samogitiensis edita et impressa an.Domini 1737, Vilnae Typis Academids S.J.” (130 psl.).
Joniškėlio plėtimasis
Joniškėlis iki Didžiojo karo buvo mažas bažnytkaimis. Jokių įstaigų neturėjo, nebuvo net pašto. Karpiai nedavė sklypo pašto patalpoms pastatyti, motyvuodami: bus paštas, bus vienu rusu Lietuvoje daugiau. Bažnytkaimį sudarė keletas dvaro namų. Juos daugiausia nuomojo žydai. Be jų, dar keletas Karpiams nusipelniusių šeimų buvo gavę sklypelius ir turėjo pasistatę namus. 1916 m. vokiečiai pro Joniškėlį nutiesė siaurąjį geležinkelį į Šiaulius. Po Didžiojo karo Joniškėlis pradėjo sparčiai augti. 1915-1919 m. Joniškėliui teko garbės būti apskrities miestu, su šiais valsčiais: Pašvitinio, Kriukų, Pa¬kruojo, Linkuvos, Žeimelio, Klovainių, Joniškėlio, Vaškų, Pušaloto, Pumpėnų, Pasvalio, Saločių, Krinčino ir Daujėnų. 1919 m. spalio mėn. iš Joniškėlio ap¬skritį perkėlė į Pasvalį. 1922 m. Joniškėliui praplėsti Žemės reformos įsakymu iš dvaro paimta 200 ha. Ją padalijo sklypeliais po 0,3 ha. Gatvės, naują miestelį planuojant, išvestos tiesios ir plačios. Įstaigos bei privatūs asmenys, gavę pledus, suskato greitu tempu statytis namus. Iki pat šio karo Joniškėly vis augo nauji namai. Apstatytos gatvės šiandien miesteliui teikia naujoviško miesto vaizdą. Nuo karo Joniškėlis nenukentėjo, bet jo plėtojimasis suparalyžiuotas. 1944 m. Joniškėlis turėjo 1 411 gyventojų. Joniškėlio įstaigos bei įmonės Valsčiaus savivaldybė įkurta 1918 m. Valsčius padalintas į 10 seniūnijų. Jo ribose yra apie 8 000 gyventojų. Policijos nuovada ir paštas veikią nuo 1918 m. Į paštą prieš karą pareidavo virš 1 200 įvairių laikraščių bei žurnalų. Paštas turėjo 27 telefono ir 100 radijo abonentų. Veikė smulkaus kredito bankas su keliasdešimt narių, vartotojų kooperatyvas su 150 narių. Pieninė. 1934 m. Joniškėlyje pastatyta moderni, pagal paskutinius technikos reikalavimus pieninė ir sūrinė. Ji pakeitė senąją Karpių pieninę, veikusią 50 metų.
Vidurinė mokykla.
1919 m. Joniškėlyje įkurta keturių klasių progimnazija. Veikė tik vieną dešimtmetį. 1945 m. vėl atgaivinta. Pradžios mokykla. Laisvoje Lietuvoje naujai perreformuota į šešis skyrius. Pradžios mokyklos veikia dar šiuose kaimuose: Gailionių, Stačiūnų, Valdeikių, Ženiškių, Katkūnų, Gustonių, Sabonių, Švobiškio ir Meškalauskio. Joniškėlio žemesnioji žemės ūkio mokykla, Karpių įkurta, tebeveikia, 1945 m. pakelta į technikumą. 1947 m. Joniškėlyje įkurtas Laukų bandymo ūkis, kuriame dirba 4-5 diplomuoti agronomai, tyrinėdami sąlygas laukų derlingumui pakelti. Joniškėlio plytinė pradėta statyti 1940 m. Vokiečių okupacijos metu, sumanaus inžinieriaus Račiaus dėka, statyba nenutrūko. Nepaisant karo sunkumų, 1942 m. plytinė buvo baigta ir atiduota eksploatacijai. Jos pajėgumas 4,5 mili¬jonų plytų per metus. Joniškėlyje veikia dvi lentpjūvės, malūnas, kuriame įrengta elektrinė teikia miesteliui šviesą. 1939 m. Joniškėlyje jau buvo 29 privačios krautuvės ir vienas kooperatyvas. 12-kos krautuvių savininkai lietuviai, 17-kos kitataučiai. Be to, Joniškėlyje yra girininkija, vaistinė, vaikų darželis. Joniškėlio geležinkelio mazgas. 1938 m. nutiestas geležinkelis Panevėžys-Joniškėlis. Joniškėlis tą geležinkelį gavo joniškėliečio žemės ūkio viceministro Felikso Grigaliūno dėka. Kitaip jį būtų nukonkuravęs Pasvalys. Geležinkelis toliau pailgintas: Joniškėlis-Joniškis. Joniškėlis likęs siaurojo geležinkelio mazgu: Joniškėlis-Biržai, Joniškėlis-Šiauliai, Joniškėlis-Joniškis, Joniškėlis-Panevėžys-Utena-Švenčionys. Atsirado galimybė laisvai susisiekti su kitais Lietuvos centrais, tai teikia geras sąlygas Joniškėlio ūkiniam kilimui. Dėl to prieš karą miestelis sparčiai augo. Joniškėlio altarija 1938 m. kovo mėn. 25 d. Joniškėlio klebonas kun. Juozapas Liubšys pasisiūlė Panevėžio vyskupijos kurijai nupirkti savo pinigais iš Drazdausko žemės sklypą 0,3 ha su trobesiais ir ten įkurti Joniškėlio altariją, jei vyskupas altariją jam paves valdyti iki mirties. Panevėžio vyskupijos turtų valdymo taryba 1938 m. kovo mėn.30 d., apsvarsčius kun. Juozapo Liubšio pasiūlymą, sutiko su viso¬mis jo sąlygomis ir įgaliojo pirkti sklypą su namais altarijai. 1940 m. Panevėžio vyskupas K.Paltarokas priėmė jau nupirktą sklypą ir namus iš kun. Juozapo Liubšio ir Joniškėlyje įkūrė altariją. Iš bažnytinės beneficijos žemės altarijai paskyrė 9 ha, bažnyčioje šv Antano altorių ir, kol bus paskirtas altaristas, visa tai pavedė valdyti tam pačiam Joniškėlio klebonui. 1940 m. birželio 27 d. kun. Juozapas Liubšys, susilpnėjus sveikatai, atsisakė Joniškėlio parapijos klebono pareigų ir paskirtas pirmuoju altaristų. Kun. J.Liubšys altariją gražiai sutvarkė, užvedė sodą. 1946 m. atšventė 50 m. kunigavimo jubiliejų ir laukia skambučio amžinybėn. Joniškėlio parapija 1944 m. Joniškėlio parapijoje gyveno 5 601 katalikas. Jie sudarė 1154 šeimas. Kaimuose gyvena 4 190 asmenų, 840 šeimų, o miestelyje su dvaru – 1 411 asmenų, 314 šeimų. Į Joniškėlio parapiją įeina kalvinų centras Švobiškis su šventykla. Parapijoje reformatų yra iki 200 asmenų, daugiausia jų yra Švobiškyje ir Židonių kaime. Nereikonyse, Narteikiuose, Sabonyse ir kituose kaimuose reformatų yra vos po vieną kitą šeimą. Jų įtakos parapijoje nejaučiama. Reformatai labai nepatenkinti, kad jų tvirtovė, Švobiškio dvaro centras, po Žemės reformos perėjo į katalikų rankas. Gružių dvare susikūrus bažnytkaimiui, Joniškėlis yra parapijos viduryje. Į visas puses ribų atstumas iki 8 km. Tik vienas parapijos kampas, Pušaloto-Klovainių parapijų link, nutįsęs 13 km. Šioje apylinkėje reikalingas naujas bažnytkaimis, kuris neabejotinai po šio karo išdygs. Joniškėlio parapija yra Lietuvos vidurio žemumos šiaurėje ir apima derlingus žemės plotus. Šlynėtas dirvožemis – nešykštus derliumi, bet reikalauja sunkaus darbo. Kieta lygumų žemė veikia joniškėliečių būdą. Jie viską daro ne¬skubėdami, apgalvodami, prisilaikydami tradicijų. Kai kas dėl to joniškėliečiams prikiša nerangumą. Bet iš tikrųjų jie spėja eiti su gyvenimu, net jam vadovauti. Joniškėliečių religinė sąmonė yra gyva, jie gausiai lanko bažnyčią, gerbia kunigus ir prisilaiko gražių katalikiškų tradicijų. Joniškėliečiai vartoja daug naminio alaus. Įspėti, kad alus galįs pakenkti sveikatai, net būsimai kartai, jie atsako dainele: „Kam mieželiai nedera, tas alučio negeria…”. Bet sunkūs karo laikai gerokai sumažino alaus kiekį. Po karo ateis kiti laikai su kitais papročiais.
Parengta 1946.10.24 Joniškėlio klebono Jono Bubo
Geras straipsnis.