Išėjusių Amžinybėn pagerbimui…

1225286565velines

Gyvenimas praskriejo žaliom pušų viršūnėm, o Tau atrodė, kad ėjai žeme. Kad grūmeisi ir yreisi alkūnėm…O iš tikrųjų – ašara esi pavargusiojo visagalio saujoj.

Regi – dar šnara pakely žolynai. Jiems sniego karūna – lyg vasara svaigi. Po angelo sparnu į aukštį paukštis kyla, o paskui jį ir Tu padangėmis skrendi.

Gyvenimas lyg paukštis – tik palingavo ant šakos ir ….nulėkė.

 Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai, prisimeni savo artimuosius, draugus, kurie iškeliavo į Amžinąją būtį… rodos suvoki, jog išeiname ir išeisime po vieną mes visi – per skausmą, ašaras…

Norėtųsi pasidalinti maloniais prisiminimasis, kurie mane aplankė netikėtai. Vakar savo bėdas išsakė mano vyro Alfredo, kuris šiemet užklupus baisiai ligai, iškeliavo amžiams, kolegė, gydytoja Gražina. Ji nepaprasta gydytoja, tai sielos gydytoja, be galo nuovoki, gal pateisina savo neuropatologo specialybę. Klausinėjo kaip man sekasi. O man netikėčiausias klausimas: Kaip miegi? Ji prieš Vėlines norėjo jo kapą aplankyti, tik nežinojo kur jis randasi, žinoma, paaiškinau. Ir štai gaunu Jos laiškutį, kuriuo noriu pasidžiaugti kartu su visais.

,,….Skambinau, nes norėjau kalbėti tau kalbėti apie tai, kad snigo ir buvo šalta, kalbėti, kad taip šilta sieloj, kaip taip greitai suradau jo kapą. Rodos tik prieš valandą naujai sutvarkyta, net negalėjau palikti atsineštų apsnigtų rožių, kad nebūtų ,,vinigretas“ – viskas taip skoninga ant juodos žemės. Rodos išgirdau, jo greitą kalbą, prisiminiau, kaip seniai, seniai jis rūpestingai atvedė savo uošvienę (mano amžiną atilsi mano mamytę), kuri irgi greitai, bet nedrąsiai kalbėjo….tai buvo senai.

Prisiminiau jo šypseną, kurios nebebuvo, kai paskutinį kartą jį aplankiau…

Palikau žvakę – jam tapo šviesiau.

Tikiu tuo…

Išėjo Žmogus pačiam žydėjime – liko prisiminimai.. geri prisiminimai šį žvarbų rytmetį.

Bestovėdama prie kapo prisiminiau ir šias eilutes kurias skiriu JAM…

 ,,Kaip krinta geltoni lapeliai

Papurtyti vėjo žiauraus

Ir rasim, jie žemę pridengia, kuri amžinai juos priglaus…

Ko žiūri, Žmogau, į mus atsidėjęs

Stebiesi iš mūsų mirties

Netrukus ir Tu žemėn eisi

Sulaukęs tos pat ateities“

 

Mirusiųjų  pagerbimo dieną tradiciškai uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį – uždekite žvakutę ant savo artimųjų ir užmiršto kapo.

          Linkiu visiems rimties ir vėlinių nuotaikos.

          Pagarbiai,

          Violeta Veličkienė

Joniškėliečių klubo MAŽUPĖ prezidentė

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.