Gimtųjų namų ilgesys

Šį straipsnį – laišką pradedu Airių poeto ir mokslininko O’Donohue, John knygos ,,Anam ċara“: keltų pasaulio dvasinė išmintis (John O’Donohue – Vilnius: Tyto alba, 2000.-235 p.-(Garsiausia XX a. pabaigos knyga spėjusi pavergti visą pasaulį).

Pasak jos autoriaus, Anam Ċara buvo žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius  savo gyvenimo  dalykus. Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia kulminaciją taurioje anam ċara sąvokoje. Anam yra geilų kalbos žodis, reiškiantis sielą; ċara – draugą. Tokia draugystė buvo pripažinimo ir ryšio aktas. Su anam ċara draugystė peržengdavo įprastas normas ir kategorijas. Kadangi žmogaus širdies gimimui nėra pabaigos, mumyse ir tarp mūsų neišsenkamas kūrybos šaltinis ir meilė (p. 14). (O’ Donohue, Johr. Anam Ċara: keltų pasaulio dvasinė išmintis (Vert. iš anglų k. – Vilnius: Tyto alba, 2000, p.13-14.

Tarp šeimos ir namų yra glaudi sąveika. Joyce’as (Džoisas) Kilmeris 1886-1918 – Amerikos poetas, labiausiai išgarsėjęs eilėraščiu ,,Medžiai“. Žuvo pirmajame pasauliniame kare, Prancūzijoje. Seržantą J. Kilmerį labiausiai išgarsino jo dvylikos eilučių eilėraštis, prasidedantis žodžiais ,,Už medį gražesnių eilių nėra“. Savo temos akcentu Wayne W. Dyer (Wayne W. Dyer. Amžių išmintis (Vert. iš anglų k. – Kaunas: “Gardenija“, p. 201-204) pasirinko J. Kilmerio poetinę duoklę namams, kurioje kviečiama vertinti ir branginti viską, kas susiję su namais, ypač šeima ir artimaisiais. Joyce’o Klimeris eilėraštyje išaukštintais stogais (Žr. p. 201. Jame rastumėte J. Klemerio eilėraštį ,,Stogai“: Vertė K. Navakas. Past. Z. B.). Jis pastariesiems suteikia didžiausią atidą ir rūpestį. Pasak jo, tai didžiausias mūsų gyvenime įmanomas meilės šaltinis (p.202). W. Dyer rašo: ,,Šie stogai dengia mūsų poilsio vietas. Daugumai mūsų namai yra ypač svarbūs. Tai mūsų laikino vizito žemėje inkaras. Jie simbolizuoja saugumo jausmą ir artimųjų pagalbą, įveikiant šio nepažįstamo pasaulio netikrumus. Nors gyvenimas namuose daugeliui nėra idealus, vis dėlto jie suteikia universalų saugumo jausmą, kad ir kaip toli nuspręstume nukeliauti“, (p. 202). Po šiais stogais, nurodo W. Dyer’as, yra žmonės, kurie mumis rūpinasi labiausiai, kurie trokšta mums padėti ir mus pamaitinti, kurie visada yra šalia, kad ir kaip blogai pakryptų reikalai.

Daugumą mūsų pagrindinių problemų ir kančių, konstatuoja W. Dyer’is, kyla dėl nesugebėjimo sėkmingai bendrauti su kartu gyvenančiais žmonėmis. Vis dėlto tarp vienais namais bendraujančių šeimos narių dažniausiai egzistuoja sunkiai nutraukiamas ryšys. Po vienu stogu praleistas laikas susieja mus nesutraukiamais meilės saitais. Namai simbolizuoja ryšį su kitais. Jis negali būti kaip nors išmatuojamas. Tai bendrumo jausmas su žmonėmis, su kuriais dalinamės erdve. Šiandien būkite keliautojais, o rytoj grįžkite namo. Kad taptumėte saugus ir patenkintas, reikėjo daug meilės, rūpesčio, maisto, darbo ir energijos. Žodis  ,,namai“ pirmiausiai susiję su meile ir rūpesčiu (p. 203). W. Dyer’is rašo: ,,Stogai mums padeda priimti vidinę nuostatą, kad reikia branginti namais vadinamą pastogę ir poilsio vietą, apsidairyti ir įvertinti gėrį, kurį turime būdami saugūs ne tik nuo stichijų, bet ir nuo baimės neturėti namų (p. 202). W. Dyer’is siūlo eilėraščio ,,Namai“ žodžius pritaikyti savo gyvenime (cituojame):

  • Kiekvieną dieną bent kelias akimirkas pabandykite pajusti dėkingumą aplinkai, kurią vadinate namais, – kad ir kokie didingi ar kuklūs jie būtų. Padėkokite tiems, kurie jums šiuos namus darė, tiems, kurie su jumis dalijosi, ir Dievui, kad laimina jūsų pastogę.
  • Darykite viską, kad padėtumėte tiems, kurie namų neturi. Vieni klajūno gyvenimą ir kiekvieną dieną vis kitus namus renkasi sąmoningai, tačiau kiti benamiais tampa ne savo noru. Finansiškai, dvasiškai ar fiziškai padėkite žmonėms, kurie norėtų turėti pastovią vietą, vadinama namais.
  • Tuos, su kuriais dalijatės pastoge, išmokykite gerbti namus ne tik dėl jų fizinių savybių, bet ir dėl reikiamo saugumo bei meilės (p. 204).

Apie gimtųjų namų reikšmę ir džiaugsmą žmogui rašiau Internete. Rėmiausi prancūzų mokslininko  G. Bašharo darbais. Jis teigia, jog būtent džiaugsme, o ne kančioje žmogus atranda savo dvasią. Namai žmogaus gyvenime pašalina atsitiktinumus, didina nenutrūkstamumą… Be namų žmogus yra išsibarsčiusi būtybė… Namai pilni gėrio ir kitų vertybių… (Plačiau ir išsamiau apie tai žr. Prof. habil. dr. Zenono Bajoriūno laiškas – pasiūlymas Joniškėliečių susitikime 2009 m. kovo mėn. Interneto tinklalapis: http://www.joniskelis.lt/2009/08/28/prof.-habil..-dr.-zenono-bajoriuno-laiskas/

Mums dera gilintis į gėrio, grožio, dvasingumo naujame name plėtrą. Henry’s Davida’as (JAV) nuostabioje knygoje VOLDENAS rašo, kad kai pagalvoju įsigyti kokį nors prabangų būstą mane atbaido, kad mano kraštas neparengtas žmogiškai kultūrai ir mes vis dar turime riekti mūsų dvasinę duoną žymiau nei mūsų protėviai riekė kvietinę duoną. Tebūnie mūsų namai kupini grožio ten kur jie liečiasi su mūsų gyvenimu… Prieš išpuošiant mūsų  namus gražiais daiktais, reikia nuvalyti jų sienas, išvalyti mūsų sielas ir padėti pagrindą mūsų gyvenimo būdui bei tvarkai.(Ten pat (žr. jau nurodytą Interneto tinklalapį, p. 2-3).

Mūsų namus nuostabia aura, ypač kaimo, aprėpia gimtoji žemė, sodai, nepakeičiamo grožio pripildyti miškai, kloniai, upės ir upeliai, kalneliai ir kt. Kaip ten bebūtų mes esame gamtos vaikai. Viena seniausių keltų maldų yra malda ,,Elnio šauksmas“. Čia, pasak John O’Donohue, susipynė gamtos jėgos ir subjektyvumas. Tiesa sakant, pagrindinės jėgos ir subjektyvumas įkvepia ir pakylėja subjektą:

Šiandien aš pakylu

Per dangaus galybę:

Saulės šviesą,

Mėnesio spindėjimą,

Ugnies didybę,

Žaibo greitumą,

Vėjo vikrumą,

Jūros gilybę,

Žemės patvarumą,

Akmens kietumą.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė) (John O’Donohue, Op. cit. p. 19).

Mūsų krašte taip pat yra neužmirštamų poetų. Mūsų žemietis, neužmirštinas poetas V. Spudas mokėsi Pasvalio vidurinėje mokykloje, kurią baigė Biržuose. Lituanistines studijas baigė Vilniaus Pedagoginiame institute. Jis iš pat vaikystės, atvėrė širdį saulei, gamtai, žvėreliams, paukščiams ir visai mūsų žemei, ir kt. Savo pirmame poezijos rinkinyje ,,Mėlynos pušys“ (Jis išėjo 1961 m. jau poetui mirus). Save jis giliai, šviesiai ir  šventai siejo su tėviškės peizažu ir gyvenimu. Pateikiu jo eilėraščio ,,Pušys“ ištrauką:

Kalnelis.

Smėlis.

Ir mėlynos pušys.

Kaip Žmuidzinavičiaus drobėj –

pilnos lengvo, švelnaus laukimo.

Plaukia debesys, plaukia…

Ir pušys išplauktų –

debesėlių seserys.

Bet pušų šakos –

mano rankos.

bet pušų šaknys –

mano kojos,

ir vaiskūs jų sakai –

tai mano kraujas…

Aš atėjau čionai – galvojot amžinai…

Aš atėjau čionai,

o saulė liko šviesti.

Ir liko tėviškės peizažas gyvenimui.

Todėl ir aš nebūti negaliu.

(V. Spudas, Mėlynos pušys. – Vilnius, 1963, p. 13).

Ypač Lietuvoje populiarus V. Spudo eilėraščio ,,Dainos posmas“. Dainoje yra 5 posmai. Čia pateikiu du pirmuosius:

Susitikt tave norėčiau vėlei

Ties gimtaisiais Apaščios krantais…

Pėdsakus surast pakrantėj smėly,

Kur abu klajojome kadais.

Apie meilę jau kalbėt neverta –

Neišrovė niekas jos raute.

Buvo ji ir dingo vieną kartą

Kaip žvaigždelė rytmečio skliaute.

(V. Spudas, Mėlynos pušys. – Vilnius, 1963, p. 17-18). Pastaba (Z. B.) Upelis Apaščia vingiuoja per Biržų miestą. Minėtą ,,Dainos posmas“ dainuoja žinoma solistė J. Leitaitė ir Lietuvos tenorų tenoras prof. V. Noreika ir kt. Vilniuje Lėlės teatre rodomas labai nuotaikingas spektaklis vaikams ,,Daktaras Dolitlitelis“. Jame dainuojama jau minėta dainą. Jei skaitytojas turėtų galimybę ir norą, jam taurių emocijų sukeltų V. Spudo eilėraščių rinkinys ,,Susitikt tave norėčiau vėlei“ (Vilnius, 1974. – 328 p.).

Nuoširdžiai dėkoju V. Spudo žmonai Adelei Spudienei – Nikontienei giliai ir plačiai supažindinusiai mane su buvusio vyro (poeto) turiningo gyvenimo ir kūrybinės veiklos įdomiausiais faktais.

Įsimintini yra John’o O’Donohue žodžiai: ,,Viena iš mūsų šiuolaikines kultūros tragedijų yra ta, kad mes praradome sąsają su šiais pamatiniais gamtos atsivertimo taškais. Modernaus pasaulio urbanizacijai pavyko mus atplėšti nuo reikšmingos giminystės su motina gamta. Įgiję žemišką išvaizdą, esame žemiški sielos kūnai. Turime įsiklausyti į savo vidaus žemišką balsą ir troškimus. Tačiau moderniajame pasaulyje šio balso nebegirdėti. Mes net nesuvokiame, ką praradome. Tad dvasinė tremtis yra dar  skausmingesnė, nes dažnai ji nesuprantama“.  (O’Donohue John. Anam Ċara, p. 17-18).

Pastaruoju metu kalbama, kad mūsų šalį ištiko krizė. Be abejo ji palietė ir katalikiškas šeimas. Iki šiol aktualus krikščioniškos šeimos krizės atskleidimas, kurį dar 1961 m. konstatavo kun. R. Mikutavičius. Jis rašė ,,Bendra šeimos krizės priežastimi reikia laikyti žmogaus nusigręžimą ir nutolimą nuo Dievo ir Jo įsakymų vidiniu ir išoriniu gyvenimu. Nusigręžęs nuo Dievo žmogus praranda savo būties pagrindą ir savo gyvenimo bei jo apraiškų prasmę, nes anot W. Sombart, tuo žmogaus žemiškasis  buvimas yra atsiskyrimas ,,nuo visų trancendentinių santykių“. Visos pastangos surasti gyvenimo sunkumų ir priešingumų prasmę, surasti jėgų juose nepalūžti ir juos garbingai pernešti yra veltui, jei tai daroma be Dievo…

Nutraukęs santykius su Dievu, žmogus netenka nuovokos apie savitvardą, netenka jėgų suvaldyti gaivališkom aistrom, tampa savo žemųjų įgeidžių vergu. (Mikutavičius R. Krikščioniškoji moterystė ir asmens tobulinimas. Licenziato darbas. Kaunas, 1961, p. 3. (Jį rasite: Dumčienė A., Jakušovaitė I. Moterystės atodangos. Kaunas, 2004 (žr. II-ją minėtos knygos dalį)).

Pasak R. Mikutavičiaus, krikščioniškosios šeimos krizės priežastimis galima laikyti:

a) stiprią bedieviškosios pasaulėžiūros ir gyvenimėžiūros įtaką.

b) stoką gilesnio tikėjimo ir moterystės pagrindų pažinimo.

c) atitrūkimą pažinimo nuo gyvenimo, nuo pažinimo.

(Ibid., p.4 (Platų tų priežasčių aiškinimą, rastumėte p. 4-11).

Namai, gimtoji žemė, gamta neatsietina nuo vaikų mokymo dirbti. Užaugau Senkonių kaime Pasvalio rajone. Tėvai buvo žemdirbiai (turėjo 10 ha žemės) vis kartodavo V. Kudirkos eilėraštį ,,Labora“. Patys  buvo uolūs darbe. Jie mokė dirbti mus abu sūnūs žemės ūkio darbus. Iki šiol jie man tapo kelrode žvaigžde. Pateikiu tik 2 iš 5-iu minėto eilėraščio posmus:

Labora

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus

Ir dirvos ne’pleiski. Tuomet, kada jausi,

Kaip kūnas ima stingti, dvasia jau susnūdus

Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kol traukia prie darbo  ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko.

(Kudirka V. Raštai, t. 1. Vilnius, Vaga, 1989, p. 45).

Man iki šiol išliko Pasvalio gimnazijoje (į ją mokytis įstojau 1944 m. išlaikęs konkursinius egzaminus – minėtos mokyklos 1-mą klasę) įskiepyta vidinė pozicija (nuostata)didžiuotis, kad esu  savo šalies – Lietuvos pilietis ir turiu vykdyti jai priklausomas priedermes: mylėti, gerbti ir didžiuotis savo krašto peizažu, darbščiais žmonėmis, puoselėti dorų šeimų tradicijas. Kad mūsų namai  neatsiejami nuo deramos meilės savo šaliai – Lietuvai. Jau 1897 m. mūsų poetas Pranas Vaičaitis parašė turiningą, išmintingą, ilgą eilėraštį apie mūsų kraštą (Jo pavadinimas neįvardintas). Jį ir dabar atsimenu. Čia pateiksiu kelias eilutes iš 40 eilučių:

Yra šalis, kur upės teka

Linksmai tarp girių ūžiančių

Ir meiliai tarpu savęs šneka

Prie giesmininkų vieversių.

Ten prakaitas aplieja žmones

Prie vasaros sunkių darbų,

Ir  prastas parėdas marškonis

Apdengia sąnarius visų.

Bet tave meiliai pavaišina,

Kai tik nueini į svečius,-

Ten tave myli, valgydina,

Kiek tik leidžia išteklius.

Ir grakščios tos šalies merginos

Ten žydi vis konopuikiau…

Šalis ta  L I E T U V A  vadinas.

(Vaičaitis P. Lietuvių poezija. – Vilnius , 1969, p. 136).

Prieškario laikų inteligentija rūpinosi amžinais žmogaus būties klausimais. (Žr. A. Šopenhauerio – vokiečių filosofo (1784-1860) to meto pasaulyje paplitusio pesimizmo teoretiko – gyvenimo filosofijos“ pirmtako, vieno iš reikšmingiausių ir stambiausių studijų iš jo dvitomio rinkinio, kuris iki šiol neprarado vertės ,,Parerya und Paralipomena“. Jis buvo itin populiarus tarp prieškario laikų Lietuvos inteligentijos. Šopenhaueris A. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Pradai, 1994. – 313p.).

Gimtųjų namų buvusiame kaime ilgesys vertas išsamaus mokslininkų dėmesio, nes mes visi esame šios žemės broliai. Imponuoja kaimo senolių išminčių apie savo namų ilgesį, po to kai jie turėjo išsikelti iš savo prosenelių, tėvų namų, panaikinus kaimą. Pateikiu išmintingai mąstančio šimtamečio Stanislovo Sviderskio prisiminimų detales, bylojančias apie pastarojo buvusių savo namų ilgesį. 80 metų jis gyveno Pagirnupių kaime. Išnykus jam persikėlė gyventi į Vilnių. Jame gyveno 20 metų pas savo dukterį Danutę Sviderskytę – Lukoševičienę- knygos ,,Sviderskių giminės istorija“. Liudininkų pasakojimais ir archyvine medžiaga paremta apybraiža (Vilnius, 2009, – 224p.) autorę. Ta knyga ypač tiktų tiems, kurie rašys knygelę apie savo šeimos geneologinį medį. Dabar paprašiau jos atskleisti naują medžiagą būtent apie savo tėvo buvusių namų ilgesį. Tipinėmis jo apraiškomis laikytinos šios:

  • Tėvas prarado galimybę kiekvieną rytą basom kojom pavaikščioti po rasą, ramybę, suteikiančią palaimos būseną, pamiegoti  savo sode po sunkių vasaros darbų, laiku išgirsti laukuose esančių karvių baubimą, naktį šuns lojimą, įsiklausyti į bičių dūzgimą, ančių, žąsų klegėjimą, auštant reaguoti į gaidžių giedojimą, jausti javų alsavimą. Gamtos prieglobstyje ramiau suvokti pasitaikančią baimę, stresą, depresiją, mastyti apie gyvenimo prasmę, gėrėtis žvaigždėtu dangumi, aušra, po sunkių darbų pailsėti pavėsyje, iškęsti kaitrą, jei reikia dirbti net linojant.
  • Kartu su visa šeima gyvendamas kaime, o dabar, net mieste, nors ir nevartojo žodžio ,,šeimos vizija“ domėjosi ja, jau užaugusių sūnų, dukterų, anūkų ateitimi. Gyvendamas Vilniuje daug skaitė, lankė bibliotekas. Jis rūpinosi savo žmonos kapu, ją dažnai prisimindavo.
  • Pradeda užmiršti pamatines šeimos vertybes (nevalyvumą, apsileidimą, netvarką namuose ir aplink juos, egoizmą, nekultūringą elgesį, pavydą, besaikį svaigalų vartojimą, kartais grubų elgesį su gyvuliais ir žvėreliais, nenuoširdumą, įprotį keiktis, smurtą, bereikalingus priekaištus, bambėjimą, kerštą, tingėjimą, nesuvokia savęs, nejaučia gėdos ir pan.). Vengė idealizuoti kai kurių kaimo žmonių gyvenimą ir elgesį.

Po Pagirnupių kaimo išnykimo, pasak buvusios jo gyventojos Valerijos Katilienės, pastarasis tapo tarsi nukirstas medis. Tačiau neišrautas, nes mūsų šaknys Pagirnupiuose. Džiugu, kad vėl susibūrėme draugėn bent akmeniniame paminkle. Po tėviškės dangumi palikome savo atminimą – namų ilgesį. Jame iškaltos 29 mūsų pavardės. Paminklas pastatytas 2009 m. Daglėnų kaime, išnykusių kaimų parke. Jo iniciatoriai: Danutė Sviderskytė – Lukoševičienė, jos brolis – Vytautas, sesuo Gražina. Visi minėto kaimo gyventojai savo lėšomis pastatė paminklą.

Mane masina vaiskus Joniškėliečių klubo ,,Mažupė“ iškilių asmenybių: Violetos Veličkienės – minėto klubo prezidentės (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyr. specialistė), Eugenijaus Petrovo (Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras), Mykolo Laimučio Aleliūno (Lietuvos pramoninkų konfederacijos garbės viceprezidentas/ Lietuvos pramonininkų konfederacijos Vykdomosios direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotojas) išmintingas veiklos organizavimas, gilinimas ir plėtojimas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jų nuoširdus ir sumanus darbas, kraštiečių naudai, paskatino mane savo ruoštu prie to prisidėti. Manydamas, kad kraštiečių klubo veiklos vienas iš pagrindinių uždavinių yra rūpintis savo namais, šeimomis, aplinka, parašiau šį straipsnį – laišką.

Maloniai prašau įsigyti ir uoliai perskaityti labai įdomią, vertingą knygą – Chapman Gary. Penkios meilės kalbos. Kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą /Vert. Iš anglų k., – Vilnius, 2008: Alma littera. – 192 p.

Mylėkite ir gerbkite save, patys jausitės geriau, daugiau žmonių gerbs ir mylės Jus. Būkite vieninteli ir nepakartojami. Būdami panašūs į kitus, prarastumėte savo individualumą. Šventai saugokite savo vertę, orumą. Nepasiduokite tiems, kurie nori jumis manipuliuoti, verčia mąstyti kaip menkavertę pilką minią. Įsileiskite į save tai, kas jums brangiausią! Būsite saugesni! Tegu Jūsų gyvenimas turi milžinišką pasisekimą. Giedrios nuotaikos ir džiaugsmo Jums! Būkite šeimos pasididžiavimas ir viltis. Laiku pasitikite jus laukiančią laimę!

Pagarbiai,

Jūsų kraštietis prof. habil. dr.Zenonas Bajoriūnas

Vilnius, 2010 m. sausis

Komentuoti su „Facebook “

10 komentarų

  • Jolanta

    Nuoširdžiai dėkoju atsiliepusiai p. Violetai už jos pagalbą ir gerb. profesoriui už laišką, būtinai su Jumis susisieksime. Gaila, kad susizgribome per vėlai, bet atmintis – ji niekuomet nevėluoja ir nemeluoja. Šarūną – mūsų Mokytoją, visuomet atsiminsime su meile ir pasididžiavimu.
    Pagarbiai, Jolanta

    Atsakyti

  • Jolanta

    Ieškom gerb. profesoriaus sūnaus, mūsų, Salininkų vid. mokyklos istorijos mokytojo Šarūno Bajoriūno. Rengiamės švęsti 20-ąsias mokyklos baigimo metines ir labai norime sužinoti apie savo mylimą mokytoją Šarūną.
    Jei turite duomenų, labai lauksiu laiškelio el. paštu: pocket@one.lt

    Atsakyti

    • 2x2

      Ponia, drožiat į klase.lt, susirandat savo Vilniaus Salininkų mokyklą, pasiskaitot forumo temas… (ypač sukurtą Jūratės Kučinskaitės ir ten esantį įrašą, datuotą 2007 07 12). Ko gero, rasit dominančios informacijos…
      Nebūkit pagaliau tik tarpinė tarp monitoriaus ir klaviatūros…
      Linksmų metinių ir kruopštesnės pažinties su Google!

      Atsakyti

  • Adelė

    gerbiamieji jiniškėliečiai, gal yra atsimenančių kaip buvo pasodintas Gagarino sodas, gal dalyvavote jį sodinant? Mes dažnai ieškome toli to, ką turime čia pat. Toks sodas yra pasaulyje vienintelis, taip kaip Jurijus Gagarinas visada liks pirmuoju kosmonautu. Tikiuosi atsiras pritariančių, kad sodą reikia atnaujinti ir sutvarkyti. Jis būtų dar viena Joniškėlio įžimybe. Labai lauksiu atsiliepimų.
    Pagarbiai
    Adelė Karaliūnaitė

    Atsakyti

    • 4 kryžiukai

      Ponia A. Karaliūnaite! Siūlo galo ieškokite taip: girininkijoje (už plytinės) gyveno puiki šeima – girininkas Matijošaitis ir mokytoja Matijošaitienė. Jie užaugino du sūnus: inžinierių ir miškininką.
      Tai štai tas parkas yra miškininko Matijošaičio – ŽŪA absolvento realizuotas diplominis darbas. Beje, retas atvejis, kai diplominis darbas nelieka tik popieriuje…
      Pagarbiai
      ++++ /buvęs mokyt. Matijošaitienės auklėtinis ir iškasęs kelias duobutes parko medeliams/.

      Atsakyti

  • Violeta

    Ačiū už sužadintus prisiminimus. Profesoriaus parašytas straipsnis priverčia susimąstyti apie gimtųjų namų reikšmę, sužadina malonų jausmą ir kartu pasididžiavimą, kas ir aš esu jo kraštietė.
    Dar kartą nuoširdžiai ačiū Jums geb. Profesoriau, už taip vaizdžiai išreikštą meilę savo kraštui.

    Atsakyti

  • Kvadratas su 4 kryžiukais

    Gerbiamas profesoriau, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentu bei Vykdomosios direkcijos generaliniu direktoriumi yra dr. G. Rainys; gi ponas M. Aleliūnas yra šios konfederacijos gen. direktoriaus pavaduotojas. Klaidelė neesminė, ale vis tiek klaidelė…
    O už obalsių rinkinį (7, 5 paskutinės Jūsų straipsnio – laiško eilutės) – dėkui!
    Stengsimės. Vykdysime. Linkime, kad tai būtų abipusiai!

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.