Susitikimas su profesoriumi V. Trušiu

Joniškėliečiai ruošiasi tinkamai įamžinti Jono Leono Petkevičiaus atminimą. Kaip žinome, Joniškėlio ligoninė buvo vienintelė ir unikali Lietuvoje, Baltijos šalyse bei Europoje kaimiška universitetinė ligoninė, be to dar ir istorinio kultūrinio paveldo objektas, menantis tokius nacionalinio atgimimo puoselėtojus, kaip Julija Žemaitė, Jonas Vileišis, Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Jadvyga Juškytė, Gabrielius Landzbergis – Žemkalnis, Jonas Jablonskis, Elžbieta Jodinskaitė, Antanas Smetona ir kt., kuriems Joniškėlis ir jo ligoninė buvo jų susitikimų, susibūrimų vieta. Todėl, vardan ištikimybės istorinei, kultūrinei Lietuvos praeičiai, iškiliems nacionalinio atgimimo puoselėtojams būtina tinkamai įamžinti Jono Leono Petkevičiaus atminimą.

Joniškėlio ligoninės įkūrimo 200 metų proga, siekiant pagerbti svarbias istorinio paveldo vertybes yra numatoma Joniškelio ligonines sienos fasadinėje pusėje įmontuoti šioje ligoninėje dirbusio vyr. gydytojo J. L. Petkevičiaus mozaikinę freską. Šį darbą maloniai sutiko atlikti  mūsų kraštietis profesorius Vitolis Trušys.

Nepailstantis mūsų Lietuvos Nepriklausomybes Akto signataras, Joniškėlio krašto istorijos puoselėtojas Eugenijus Petrovas š. m. sausio 14 dieną kartu su Joniškėliečių klubo Mažupė nariais V. Veličkiene, P. Ačiene, G. Belte, T. Dilkiene suorganizavo susitikimą su profesoriumi V. Trušiu paveikslų galerijoje ,,Arka“ (Vilnius, Aušros Vartų g. 7). Šiuo metu, be kitų žymių dailininkų galerijoje eksponuojamų paveikslų, pačiame salės centre yra demonstruojami du profesoriaus V. Trušio mozaikiniai portretai. Žinant profesoriaus užimtumą, sutiko jis atvykti į Galeriją trumpai papasakoti mozaikinio paveikslo (šiuo atveju eksponuojamų portretų) atlikimo techniką, naudojamas medžiagas ir pan.

Manau profesoriui taip pat rūpėjo kraštiečiams papasakoti apie numatomą atlikti darbą t. y. J. L. Petkevičiaus portreto mozaikinę freską. Mat susitikimo, kuris įvyko Joniškėlyje 2009 m. vasarą dauguma dalyvavusių klausinėjome kaip toks paveikslas daromas, o jis paprastai atsakė: surenkamas iš akmenukų. Taigi, kaip sužinojome iš profesoriaus pasakojimo, kad surenkamas iš nepaprastų akmenukų, o iš dailiai nugludintų, vienodai skaldytų, derinant spalvas ir atspalvius. Tai be galo kruopštus, o kartu ir sunkus fizinis darbas. Kadangi nėra galimybes pamatyti kitų profesoriaus atliktų darbų, portretines mozaikas, kuriomis domėjosi susitikimo dalyviai, jis pakomentavo rodydamas nuotraukas, kuriose įamžinti iškilių žmonių portretai. Tuo pačiu siūlydamas ir kartu pasitardamas, o kaip turėtų būti atliktas J. L. Petkevičiaus portretas. Mozaikinį L. Petkevičiaus portretą profesorius numatęs atlikti šią vasarą.

Susitikimo metu profesorius mielai papasakojo ne tik apie savo atliktus darbus, beje papasakojo trumpai ir savo gyvenimo istorija. O pasirodo jo vaikyste ir jaunyste  buvo paženklinta klajonių po Lietuva. Mat jo tėvas buvo matininkas. Nors V. Trušys gimė Kaune (1936 m.), vaikystė, pirmieji mokslo metai prabėgo Pušalote. Baigęs Vilniaus dailės tuometinį institutą (dabar akademiją), išvyko gyventi ir dirbti į Šiaulius.  Čia, šiame krašte jis subrendo kaip menininkas, čia gimė patys gražiausi, vertingiausi darbai, čia jis paliko savitą ir ryškų pėdsaką. Jo darbai puošia Šiaulių miesto ligonines, mokyklas, universitetą, o kiek kompozicijų, freskų puošia kavines. Labai liūdnai kalba apie darbus, kurie neišliko arba neramaus laikmečio suniokoti…

Malonu pažymėti, kad profesoriaus darbų įvertinimas neliko pamirštas. 2007 metais profesoriui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, beje tais pačiais metais tokį pat garbingą titulą gavo vyskupas Eugenijus Bartulis ir profesorius Bronius Prėskienis. Susitikimo metu priminus apie šį garbingą titulą, profesorius tik santūriai šyptelėjęs tarė, – jog tai darbo įvertinimas, kuris lieka, kad  pažintume amžinąsias vertybes.

Norisi tikėti, kad mūsų kraštiečio sukurtas J. L. Petkevičiaus mozaikinis portretas bus įdomus ir pažintine ir menine prasme darbas, todėl bendrų pastangų dėka Joniškėlio miestas bus patrauklesnis, o išvykę į kitus kraštus norės sugrįžti, nes tai geriausia ir mieliausia Tėviškė.

Beje, profesorius neatsisakė ,,pagalbos“ skaldant akmenis, kuriuos, kaip žadėjo, atsivežti iš Joniškėlio krašto laukų. Tat laukia ne tik šventės, bet ir rimti darbai.

Belieka profesoriui V. Trušiui palinkėti kūrybinio įkvėpimo, sėkmės juos įgyvendinant ir žinoma geros sveikatos.

V. Veličkienė