Vaismedžių genėjimas

Genėjimo pagrindai. Genėjimo tikslas – tinkamai suformuoti vaismedį, palaikyti jį sveiką, reguliuoti jo augimą, derėjimą, pagerinti vaisių kokybę

ir apriboti vaismedžių augumą.

Jauni vaismedžiai genimi, kad, užaugtų norimos formos tvirtas vainikas, galintis išlaikyti gausų vaisių derlių ir neišlūžtų šakos, užėjus vėtroms, liūtims. Jaunų vaismedžių tinkamu formavimu galima paankstinti jų derėjimo pradžią, pagausinti pirmąjį derlių.

Tik sveiki – medžiai  yra gražūs ir produktyvūs. Sveiki jie esti tada, kai pašalinamos ligų pažeistos šakos ar jų dalys, kai pakankamai išretinami vainikai, kad į juos.gerai patektų šviesa ir purškiami chemikalai.

Per daug vešliai augantys vaismedžiai .menkiau dera ir atvirkščiai – per gausiai derantys prasčiau auga, pramečiuoja. Genėjimu daug šių trūkumų galima pašalinti (sumažinti, derėjimo taškų skaičių ir sudaryti geresnes sąlygas likusiems vaisiams augti).

Dažniausiai tenka riboti vaismedžių augumą, nes aukštesnius kaip 3,5 – 4 m medžius sunku prižiūrėti, o tarpueiliuose reikalingas apie 2 m pločio

spindis („koridorius”).

Vaismedžių genėjimas gerų rezultatų duoda tuomet, kai genima taisyklingai. Todėl genėtojas turi gerai išmokti svarbiausias genėjimo taisykles, žinoti pagrindines vaismedžių dalis, jų paskirtį.

Liemuo ir šakos – pagrindinės vaismedžio dalys. Dažniausiai vaismedis turi vieną liemenį, tačiau atžaliniai savašakniai vaismedžiai gali turėti kelis liemenis. Liemens dalis nuo žemės iki pirmosios šakos vadinama kamienu. Mūsų šalyje nustatyta, kad tinkamiausias slyvų kamienas yra 0,5 – 1 m aukščio. Manoma, kad toks kamienas yra tinkamas obelims, o kriaušėms ir vyšnioms –  žemesnis. Norint obelis ar kriaušes auginti aukštesniais kamienais, patartina jas skiepyti į „ištvermingų“ veislių vainiką arba  kamieno viršutinę dalį. Vidurinioji liemens dalis yra šakota ir ji turėtų būti apie 0,5 m aukščio. Liemens viršūnė paliekama tik jauniems vaismedžiams – vėliau ji pašalinama. Iš liemens išaugę stambios skeletinės šakos vadinamos pagrindinėmis, smulkesnės – laikinomis. Pagrindines skeletines vaismedžio šakas reikia išlaikyti per visą jo amžių, o laikinas išgenėti retinant vainiką.

Pumpurai   esti  vegetatyviniai ir žiediniai. Vegetatyviniai yra maži, smailesni, išsprogę gali išauginti, ūglius, o neišsprogę – likti miegantys. Pastarieji gali išsprogti po kelerių, metų (patrumpinus šaką, apšalus, vaismedžiui ar pan ).

Žiediniai pumpurai būna storesni už vegetatyvinius ir išsprogę išaugina žiedą (kaulavaisinių) arba žiedą ir ūglį (sėklavaisinių).

Genėjimo inventorius yra sekatoriai (sodo žirklės), genėjimo peilis, pjūklelis, gaidukas (sodo žirklės ant koto), galąstuvas ir kopėčios. Sekatorius – vienas iš reikalingiausių genėjimo įrankių, juo galima nukirpti iki 2 – 3 cm storio šaką, ypač kai ji lenkiama  daromo pjūvio kryptimi. Genėjimo  peilis reikalingas  pjūklelio, padarytoms  žaizdoms aplyginti.

Pjūkleliu išgenimos storesnės šakos, kurias išpjauti sekatoriumi sunku ar neįmanoma. Pjūklelio dantys turėtų būti nukreipti į rankenos pusę (kad pjautų tik traukiant pjūklelį į save). Gaidukas reikalingas genėti tiems metūgliams ar smulkioms šakoms, kurių negalima pasiekti sekatoriumi. Galąstuvų reikia turėti bent dviejų rūšių – stambiagrūdį ir smulkiagrūdį. Stambiagrūdis galąstuvas reikalingas suploninti ar išlyginti peilio ar sekatoriaus ašmenis. Smulkiagrūdžiu galąstuvu įrankiai galutinai išaštrinami, juo galandama ir darbo metu.

Genėjimo įrankiai turi būti gero metalo ir visuomet aštrūs. Aštriais įrankiais tinkamai padarytos žaizdos gerai ,gyja.

Didesnes kaip 2 cm skersmens žaizdas reikia tuojau užtepti sodo tepalu. Soduose, kur išplitęs Vėžys, žaizdas prieš užtepant reiktų dezinfekuoti 3% vario sulfato tirpalu prieš vegetacijos pradžią. Po genėjimo minėtu tirpalu reikia nupurkšti visą vaismedį. Vėžiu užkrėstuose soduose žaizdas vietoj sodo tepalo galima tepti akseliniais dažais, nors žaizdą jie apdegina, tačiau ir išdezinfekuoja. Kur vaismedžių vėžys neišplitęs, žaizdas galima užtepti pokostiniais dažais.

Tinkamiausias genėjimo laikas yra pavasarį, sniegui nutirpus, iki pumpurų brinkimo. Vešliai augančius vaismedžius galima genėti jau sulapojusius (iki birželio vidurio), nes geriausiai, matyti džiūstančios ir apšalusios šakos. Jos trumpinamos iki gerai sulapojusios dalies. Įgudę genėtojai vaismedžius geni per visą vegetacijos laikotarpį. Tuomet pavasarį jie genimi mažiau.

Pagrindiniai gebėjimo būdai yra retinimas ir trumpinimas, papildomi – šakų atlenkimas ir deformavimas, liemens ar šakos žiedavimas, užveržimas viela ir kt.

Retinant išpjaunama visa šaka, metūglis. Retinimas mažiau skatina vaismedžių vegetatyvinį augimą.

Trumpinant pašalinama vaismedžio šakos, metūglio ar ūglio viršūnė. Trumpinamasis genėjimas skatina vegetatyvinių  dalių  šakojimąsi.

Atlenkimas horizontalia augimo kryptimi pristabdo šakų, metūglių ar ūglių augimą, skatina žiedinių pumpurų susidarymą. Ypač efektyviai augimą stabdo ir derėjimą skatina šakų deformavimas.

Išpjovus žievės žiedą ar užveržus viela, virš žiedo esančioje vainiko dalyje susidaro daugiau žiedinių pumpurų.

Kitos genėjimo priemonės yra vėžiniu ir kitų negyjančių žaizdų išoperavimas, įpjovimai virš ar žemiau pumpuro bei šakos.

Jaunų vaismedžių genėjimas. Patyrę sodininkai sako, kad. jaunus vaismedžius reikia genėti kuo mažiau, kad greičiau augtų ir anksčiau pradėtų derėti. Tačiau persodintus medelius visais atvejais tenka genėti daugiau, kad būtų atstatyta pusiausvyra tarp šaknų ir šakų.

Pastaruoju metu sodininkai vis labiau įsitikina, kad vienmečiai skiepai esti pranašesni už dvimečius. Vienmečiai obelų ir kriaušių (dažnai ir slyvų) skiepai esti be vainiko. Tokie obelų ir slyvų skiepai pirmaisiais sode augimo metais patrumpinami maždaug 1,1 m aukštyje, kriaušių — žemiau. Vasarą jiems auginamas vainikas. Skiepams su vainikais (dvimetukams) pagrindinių skeletinių šakų auginimui parenkami gerai išaugę, kuo vienodesnio stambumo 2 – 4 šoniniai metugliai. Jie iš liemens turi būti išaugę geru (apie 45°) kampu. Atrinkti metugliai trumpinami viename aukštyje nuo pusės iki trečdalio jų ilgio. Vertikaliau augantys metugliai trumpinami daugiau, horizontaliau augantys – mažiau, įvairiai patrumpinti vienodos augimo krypties metugliai vėliau auga skirtingai. Kiti (neatrinkti skeletinėms šakoms auginti) metugliai šalinami arba trumpinami paliekant 2 – 4 pumpurus.

Pirmą vasarą sode augančių medelių genėti nepatartina. Tačiau ne vietoje arba labai stipriai augančius ūglius kartais tenka atlenkti horizontaliau arba juos pinciruoti (nugnybti viršūnę).

Antrais ir vėlesniais sode augimo metais vaismedžiai genimi nedaug. Ypač vengiama trumpinamojo genėjimo. Obelų ir slyvų šakų augimui reguliuoti ir šakojimuisi pagerinti patariama vietoj trumpinimo metūglius atlenkti arba deformuoti. Kriaušių šakų atlenkti nerekomenduojama, nes pradeda augti vilkūgliai. Tuo laikotarpiu reikia šalinti arba atlenkti išaugūsius konkurentus (šalinama, kai vainikas tankus, atlenkiama – kai retas).

Vaismedžiai auginami įprastos (apvalios) arba plokščios formos vainikais. Įprastu vainiku auginama, kai tarpueiliai esti ne siauresni kaip 6 m.   Kai   tarpueiliai  siauresni, vaismedžiai  auginami  plokščiais vainikais.

Įprastas vaismedžių vainikas gali būti keturių formų: artimas natūraliam, aukštinis – retašakis, verpstinis ir kombinuotas. Visų šių formų vainikų šakos auginamos maždaug simetriškai, pasiskleidusios į visas puses.

Kad vaismedžiai būtų artimos natūraliam vainikui formos, jiems leidžiama augti beveik natūraliai. Pagrindinis darbas čia yra vainiko retinimas ir per daug augančių šakų bei vaismedžio viršūnės trumpinimas. Taip formuojami vaismedžiai užauga per daug aukšti, negražiais vainikais, bet anksti pradeda derėti. Pradėjus vaismedžiams gausiai derėti, stipriu genėjimu vainikus galima sutvarkyti, vaismedžius pažeminti.

Aukštiniam-retašakiam vainikui  formuoti apatinės dvi trys šakos gali būti auginamos iš gretimų pumpurų, o likusios (iki 5 – 6) – praretintai. Visi metugliai, atrinkti skeletinėms šakoms auginti, trumpinami maždaug trečdaliu. Dėl to šakos išauga kompaktiškos, gerai apaugusios smulkiomis  šakutėmis.   Kiti  metugliai  netrumpinami   (jei   auga  honzontalia ar svyrančia kryptimi)  arba trumpinami daugiau negu skeletinės šakos virsune   Vertikalia,   augantys  metūgliai   arba   šalinami   (kai   vainikas  tankus)    arba  atlenkiami  horizontaliai   (kai vainikas retas).  Pradėjus  auginti paskutinę pagrindinę skeletinę šaką, vaismedžio viršūnė labai trumpinama o pradėjus vaismedžiui gausiai derėti — visai pašalinama

Sutrumpinus metūglius vaismedžiai pradeda derėti šiek tiek vėliau bet anksti pradedančioms derėti veislėms.

Verpstiniam   vainikui   formuoti   vaismedžių   metūgliai   atlenkiami   horizontaliai ir netrumpinami. Virš atlenktų šakų išaugę nauji metūgliai  atlenkiami  taip  pat  horizontaliai   arba  šalinami.  Šalinti  patariama kai tik išauga ūgliai   (nubraukiami ranka). Atlenkti ūglius galima ir vasaros viduryje (tarpusavyje perpinami – atlenkti gretimi ūgliai)

Šiuo būdu formuojami vaismedžiai išauga išskėstais, negražiais  vainikais, tačiau pradeda derėti anksčiau. Šios formos vainikas tinka tų veislių vaismedžiams, kurie pradeda derėti vėliau. Anksti pradedančių derėti veislių vaismedžiams, atlenkus šakas, sužadinamas labai gausus ankstyvas derėjimas, o po tokio laibai gausaus derėjimo medis kitais metais dera labai mažai (pradeda pramečiuoti) šis formavimo būdas netinka kriaušėms, nes jos ant atlenktų metūglių augina labai daug vilkuglių (vešliai augančių vertikalių ūglių).

Kombinuotam vainikui formuoti pagrindinės šakos auginamos laikantis aukštinio-retašakio vainiko formavimo principų, o likusios —verpstinio. Čia metūgliai, užuot trumpinus ir šalinus, atlenkiami horizontaliai arba žemyn (geriausia vasaros viduryje). Atlenkti ūgliai, metūgliai ar šakos anksti pradeda derėti. Pradėjus derėti pagrindinėms skeletinėms šakoms, atlenktos (jau derėjusios) šakos laipsniškai šalinamos. Šis formavimo būdas yra labai geras, nes vaismedžiai išauga gražiais vainikais ir anksti pradeda derėti.

Formuojant plokščią vaismedžių vainiką, šakoms leidžiama laisvai augti tik eilių kryptimi, o link tarpueilių jų augimas pristabdomas. Taip formuojama, kai išaugę iš liemens metūgliai eilių kryptimi paliekami skeletinėms šakoms auginti, o išaugę tarpueilių kryptimi šalinami arba atlenkiami žemyn, deformuojami. Atlenkti, ypač deformuoti metūgliai, nustoja smarkiai augę ir anksti pradeda derėti. Ant jų išaugę vertikalūs ūgliai šalinami arba taip pat atlenkiami ar deformuojami, įlaužiant jų pagrindus. Šakas, augančias eilių link,  galima auginti laisvai arba atlenkti horizontaliai ar įstrižai. Atlenktos vegetatyvinės šakos lėčiau auga ir anksčiau dera. Anksčiau derančių veislių obelų šakas atlenkti nebūtina. Tokių veislių atlenkiamos tik labai smarkiai augančios šakos.

Plokščiu vainiku vaismedžių apatinės šakos auginamos 45 – 60° kampu, o viršutinės – didesniu, (iki 90°). Atlenktos šakos virvute pririšamos prie vaismedžio kamieno ar apatinių šakų.

Pusiau plokščias vainikas tinka slyvoms. Pirmus dvejus trejus metus vainikas tik retinamas. Trečių metų vasaros antrojoje pusėje arba ketvirtų pavasarį labiausiai ištįsusios šakos atlenkiamos eilių kryptimi ir surišamos su kaimyninių vaismedžių atlenktų šakų viršūnėmis. Taip atlenkus, vaismedžiai pasidaro -žemesni, vainikai tarpueilių kryptimi susiaurėja, ištįsusios šakos apauga vaisinėmis šakelėmis. Silpnai augančios-šakos paliekamos augti laisvai. Šitaip formuojamų jaunų slyvų ištįsusių metūgtių galima netrumpinti. Tokios slyvos paprastai pradeda derėti anksčiau. ,

Derančių, vaismedžių genėjimas. Pradėjus vaismedžiui gausiau derėti, intensyviau retinamas (prašviesinamas) jo vainikas. Retinant šalinamos nesveikos, ištįsusios, vainiką tankinančios bei vešliai vertikaliai augančios šakos. Kol vaismedis gerai auga (šakų galuose išauga 30 cm ir  ilgesni metūgliai), reikia vengti trumpinamojo genėjimo, o tik išpjauti vilkūglius. Vaismedžio vainikas retinamas taip, kad į jo atskiras dalis patektų bent trumpam tiesioginiai saulės spinduliai. Šiuo laikotarpiu galitekti nupjauti vaismedžio ne tik viršūnę, bet ir patrumpinti labai ištįsusias šakas (iki tinkama kryptimi augančios šakos). Gausiai derantis vaismedis – lėčiau auga.

. Negerai, kai vaismedis užmezga per daug vaisių. Jie tada nebūna normalaus dydžio, o derliaus metais ir metūgliai nebeužauga iki 30 cm, vaismedis nebesukrauna žiedinių pumpurų sekančių metų derliui. Prasideda pramečiavimas. Kad šito nebūtų, derančius vaismedžius tenka daug genėti. Genint šalinamos blogiau maitinamos vaisinės šakos, atjauninamos senos.

Skeletinių šakų apačioje esančios smulkios šakos šalinamos visos, o žemyn nusvirusios šakų viršūnės – iki vertikalesne.kryptimi augančios šakos. Senesnės kaip 6 – 8 metų vaisinės šakelės atjauninamos arba visai nupjaunamos.  Taip  išgenėjus  vaismedį išauga naujų metūglių, ant kurių sekančiu 1 – 2 metų laikotarpiu gali susidaryti naujos vaisinės šakelės su žiediniais pumpurais ir užaugti geri vaisiai.

Jei  taip  išgenėti  vaismedžiai   neaugina  naujų  ūglių,  reikia  papildomai genėti ir gausiau patręšti azoto trąšomis.

Aprašytu   būdu   genimi  vaismedžiai   kasmet  turi   užauginti   apie  30  cm ilgio metūglius, kasmet krauti žiedinius pumpurus kitų metų  derliui.

Dažnai sodininkams mėgėjams nepavyksta išlaikyti reikiamą pusiausvyrą tarp vegetatyvinio ir generatyvinio – vaismedžių augimo. Mažai genimų derančių vaismedžių vainikai sutankėja, augimas sulėtėja, vaismedžiai pradeda pramečiuoti. Labai gausaus derliaus metais gaunamas menkavertis- vaisiu derlius. Šiuo atveju padėtį galima pataisyti intensyviu genėjimu ir gausesniu tręšimu. Nęgenėto vaismedžio vainikas galutinai per 1 – 2 metus išretinamas ir pažeminamas (išpjaunama viršūnė ir patrumpinamos „išbėgusios” į viršų šakos). Pirmiausia šalinamos sergančios, ištįsusios, mažai išsišakojusios, vainiką sutankinančios šakos ar jų dalys. Tankiuose soduose viršūnė patrumpinama paliekant 4 – 5 stambias šakas, retuose – 7. Vėlesniais metais genima detaliau, šalinamos žemyn nusvirusios smulkios šakos, atjauninamos ar retinamos vaisinės šakelės. Genėjimu tarpueiliuose sudaromas 2 – 2,5 m pločio spindis (,,koridorius”), o .vaismedžių aukštis ribojamas iki 3,5 – 4 m. Jeigu vaismedžiai auginami plokščiais (2 – 3 m pločio) vainikais, jų šakos gali augti tankiau, nes ir tankūs vainikai pakankamai apšviečiami.

Mažais tarpueiliais augančius vaismedžius galima performuoti į plokščią vainiką. Tam tikslui pavasarį, prieš  vegetacijos pradžią, link tarpueilių augančios šakos arba daug trumpinamos, arba visiškai pašalinamos. Taigi tarp eilių sudaromas 2,5 – 3 m plokščio spindis. Eilių kryptimi šakoms leidžiama augti laisvai.

Labai nugenėjus (ypač atjauninus) vaismedi, įvairiose vainiko dalyse išauga naujų metūglių  (vietomis net per gausiai). Tada metūgliai retinami taip, kad vienas nuo kito augtų 15 – 20 cm atstumu. Šalinami vertikalūs, o paliekami – horizontalūs. Jeigu genėjimu sužadinamas per daug vešlus vaismedžių augimas, tai sekančiais 1 – 2 metais vaismedis netręšiamas azoto trąšomis, nelaistomas ir minimaliai genimas. Tuomet metūgliai retinami vėlesniais metais, kai ant jų dalies susidaro žiediniai pumpurai. Paskui jau galima šalinti labai vešliai išaugusias, neturinčias žiedinių pumpurų, o palikti su žiediniais pumpurais šakas 15 – 20 cm atstumu.

Kartais reikalingose vainiko vietose išauga vilkūgliai, kuriuos atlenkus horizontaliai ir pririšus prie apatinių šakų arba deformavus galima išauginti derančias šakas.

Apšalusių ir sergančių vaismedžių genėjimas. Mūsų šalyje periodiškai pasitaiko šaltų žiemų, per kurias dažniausiai apšąla viršžeminė vaismedžio dalis.

Apšalus šaknims, patariama vaismedžių vainikus išretinti prieš vegetacijos pradžią. Pirmiausia šalinamos ryškiai šalčio pažeistos šakos ar jų dalys. Galutinai vaismedžiai genimi vegetacijos pradžioje, kai sulapoja. Tuo metu pašalinami daugiau apšalę šakų gaiai (šakos trumpinamos iki gerai sulapojusios dalies). Jeigu šalčių metu buvo sniego ir šaknys nepašalo, o nukentėjo tik viršžeminė vaismedžio dalis, vegetacijos pradžioje galima šalinti blogai sulapojusias vainiko dalis. Kad vaismedis turėtų daugiau  lapų  ir geriau  atsistatytų,  paliekamas tankesnis vainikas.

Jaunus apšalusius vaismedžius reiktų labai nugenėti. Apšalusias dalis geriau visai pašalinti negu sudaryti sąlygas joms atsistatyti. Jaunų labai apšalusių skiepų kartais tenka pašalinti vainiką ar net kamieną, o iš gerai sulapojusių liemenėlio atžalų auginti naują medelį.

Iš ligų bene daugiausiai žalos vaismedžiams padaro vėžys (ypač Žemaitijoje). Genint pašalinamos vėžio pažeistos šakos ar jų dalys. Jei vėžinė žaizda yra ant liemens ar storos šakos pagrindo, dažnai tikslinga jas išpjaustyti iki sveikos vietos (užgriebiant sveikos medienos) ir užtepti nigrolo tepalu (40% nigrolo, 20;% vaško ar parafino ir 20% sakų ar kanifolijos virtas mišinys). Smulkesnes žaizdas galima dezinfekuoti purškiant 3% vario sulfato tirpalu.

Visas išgenėtas sergančias šakas reikia būtinai sudeginti, o įrankius dezinfekuoti (3% vario sulfato tirpalu ar kt.).

Kaip genėti vaismedžius nepatyrusiems sodininkams. Formuojant vaismedžius, patariama kiek galint mažiau juos genėti. Tačiau nereikia gailėti patrumpinti vaismedžio viršūnę ir atskiras per daug „išbėgusias” šakas. Kasmet šalinami konkurentai ir vainiko viduje vertikaliai išaugę metūgliai. Jaunų vaismedžių vainikus galima palikti tankesnius. Pradėjus vaismedžiui derėti, vainikas retinamas, šalinant smulkesnes šakas, o. gausiai derančio vaismedžio viršūnė nupjaunama 1,4 – 1,8 m aukštyje, kad vainike liktų 5 – 7 stambios šakos. Išpjovus viršūnę, vainikas dažnai labai prašviesėja, dėl to tais metais jo daugiau retinti nereikia. Vėliau tenka trumpinti per ,da.ug išaugusias skeletines šakas iki tinkama kryptimi augančių atšakų. Derančius vaismedžius reiktų smarkiai genėti negailint vaisinių  šakelių, nes ant  likusių užaugs pakankamai  stambių vaisių.

Nepatyrusiems sodininkams patariama stebėti, kaip auga įvairiai nugenėti vaismedžiai.

Daugiau straipsnių apie sodą ir daržą