Press "Enter" to skip to content

Tau, Mamyte, širdelę dovanoju

Nėra pasauly didesnės meilės, kaip motinos meilė savo vaikeliui. Kokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu spindėjo mamyčių veidai, stebint, kaip švelniuose delnuose iščiūčiuotas, prie mylinčios širdies glaustas ir augintas jos vaikelis tyrai, vaikiškai meiliai, taip jausmingai ir nuoširdžiai taria scenoje tik jai vienai skirtus žodžius: „Mamyte, aš Tave myliu“. Žiūrėkit, tai jis, mano džiaugsmelis taip gražiai vaidina, šoka, dainuoja…

Tokius jausmus galėjai perskaityti balandžio 29 dieną Meškalaukio bendruomenės namų salėje susirinkusių mamyčių veiduose. Tądien jas ir močiutes Joniškėlio G. Petkevičaitės – Bitės gimnazijos Meškalaukio skyriaus vaikučiai ir jų mokytojos Ilona Volungevičienė ir Vaida Norvaišienė sukvietė į mamyčių dienos šventę „Tau, Mamyte“. Koks gerumas apėmė, kai stebėjome antrokų ir ketvirtokų vaidinamą pasakėlę: „Kaip paršiukas sveikino savo mamytę“. Visus draugais laikantis paršiukėlis (Agnė Norvaišaitė), būdamas labai geros širdelės, kitų skriaustas ir apgaudinėtas, vis- tiek pasveikino savo mylimą mamytę, nors ir be dovanėlės, nes mamytė, taip meiliai priglaudusi prie širdies savo verkiantį vaikelį, pasakė: „Vaikeli, tu man pati didžiausia dovana“.

Šventi tai žodžiai. Kaip norisi, kad visos pasaulio mamos jų niekada, niekada nepamirštų, o kaip būtų laimingi visų vaikučių veideliai, o iš laimingų vaikučių išaugtų laimingi, dėl kitų gerovės gyvenantys, visų gerovę kuriantys dėdės ir tetos. Kaip būtų gera visiems po spindinčia saule gyventi… Deja, tai tik graži svajonė.

Mokytojos Vaidos Norvaišienės mokomi pirmokėliai ir trečiokėliai iš dainelių ir iš taip tyrai skambančių eilėraštukų , meilių žodelių supynė gyvą puokštę savo mamyčių gražiausiai šventei. Drąsi, mažutėlė, vos ėmusi vaikščioti princesė, atėjusi prie vaikučių, atsistojusi priekyje, plojo katučių, lingavo ir šoko dainelių ritmu. Mažas mamytės širdies džiaugsmelis jau ruošiasi po kelių metelių pakeisti scenoje mažuosius atlikėjus.

Pirmokėlis Edvinas visiems pasigyrė, kad jo močiutė Janina labai gražiai dainuoja ir žino daug dainų mamytei, tad, paėmęs močiutę už rankos, atvedė ją į sceną, o kartu ir visą Meškalaukio „Bočių“ ansamblį su vadove Nijole Stepuliene. Močiutės kažkada buvo jaunos, turėjo savo mamytes. Dainuodamos dainas jos prisiminė savo brangiąsias, besiilsinčias jau kalnelyj. Kiekvienos jų širdies kertelėj visada išliks šventas motinos prisiminimas. Kokie nuoširdūs ir prasmingi Vytės Nemunėlio sukurti žodžiai apie gimtąjį namelį ir su saule lyginamos motulės dainuojamą lopšinę. Kur žmogus benukeliausi, motinos meilę ir gimtinę nešiosiesi visada širdyje. Apie tai, apie rožes mamai apie vaikystės ir jaunystės šalį dainavo senjoros, melodingų dainų garsais pasibelsdamos į besiklausančiųjų širdis.

Mamyčių veidai nušvito, kai vaikučiai joms dovanojo savo rankelėmis padarytas ar darželyje pražydusias gėles. Koks jaukus ir šiltas pasaulis vėl atsidūrus brangiausios mamytės glėbyje. Šypsenomis pražydo ir žilagalvių močiučių veidai – mokyklos vaikučiai ir joms nepagailėjo žiedelių.

Didelis AČIŪ gabioms mokytojoms taip nuoširdžiai ir su meile paruošusioms vaikučius gražiausiai pavasario šventei.

Bendruomenės narė Genė Rakauskienė.

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. dina dina 24 gruodžio, 2010

    kas ce per nesamone as esu sukurus ilgesni ir grazesni debilai jus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.