Anapilin išėjo tautodailininkas Vaidotas Norvaiša

Pačiam vasaros žydėjime net dangus atrodo pravirko, kai birželio 21 – osios  paryčiais anapilin išėjo Joniškėlio seniūnijoje Meškalaukio kaime gyvenęs tautodailininkas tapytojas Vaidotas Norvaiša. Vos 45 metų slenkstį peržengusio Vaidoto žingsnius šioje žemėje sustabdė trečią kartą smogusi klastinga liga. Išėjo žmogus, dovanojęs žmonėms nuostabias dvasinės šilumos akimirkas prie jo tapytų paveikslų. Neilgas Vaidoto kūrybinis kelias, bet jis tinkamai išnaudojo su gimimu gautas dievo dovanas – gebėjimą teptuko pagalba perteikti gamtos grožį, savo vizijas, troškimus. Išėjo palikdamas netoli šimto paveikslų, pasklidusių po visą Lietuvą ir užsienį. Tai nemažai savamoksliui tautodailininkui. Juk žmogaus gyvenimas vertas tik tiek, kokį pėdsaką palieka jis šioje žemėje, kaip jį vertina kiti. Savo paveikslais tapytojas paliko giliai įrėžtas pėdas gimtajame Meškalaukio mikrorajono molžemy.

Gimęs 1965.03.16 Gustonių vienkiemyje, Vaidotas augo darnioje, grožį mylinčioje Angelės ir Aleksandro Norvaišų šeimoje. Brolis Saulius ir sesuo Vitalija buvo jo linksmų išdaigų liudininkai. Jau Gustonių pradinės mokyklos mokytoja Aldona Židonienė sakė tėvams, kad Vaidotas gabus piešimui. Jos pamokos, paskatinantis, padrąsinantis žodis, mokytas teisingas linijos brėžis, spalvų gamos derėjimas – tai pradinis piešimo mokslas. Baigusiam pradinę mokyklą, mokytoja Vaidotui parašo: „Nemesk kelio dėl takelio“.  Šie žodžiai tapo tarsi nuoroda, kur pasukti toliau, – tapybos keliu. Baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą, pasirinko tėvo profesija, nes tėvas pusšimtį metų dirbo traktorininku, inžinieriumi – mechaniku. Tačiau mūzos nepaliko Vaidoto ramybėje net ir įstojus į Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Tapė besimokydamas, tapė ir paimtas į sovietinę armiją Vokietijoje, aviacijos dalinyje dailininku – apipavidalintoju. Čia Vaidotas galėjo atsidėti kūrybai. 1985 metais Vokietijoje surengiama pirmoji jo darbų paroda, apie jo kūrybą rašė Vokietijos laikraščiai, su gerais atsiliepimais paveikslų nuotraukas spausdino žurnalai, nes Vokietijoje tautodailininkai labai vertinami. Savo būsimai žmonai Daivai Cimermanaitei dovanų atsiuntė pieštą jos portretą.

Po tarnybos armijoje Vaidotas tęsė inžinieriaus – mechaniko specialybės mokslus technikume. Čia 1987 metais organizuojama jo antroji paveikslų paroda kartu su Vilhelmo Janiselio ir Irenos Porvaneckienės drobėmis. Paroda vertinama gerai, paveikslus pirko dėstytojai, vietos gyventojai.

Baigęs technikumą, neilgai jis dirbo „Kovos“ kolūkyje. Atidėjęs į šalį teptuką, Vaidotas užsiėmė nuosavu verslu, vėliau tapo tolimųjų reisų vairuotoju, nes reikėjo rūpintis šeimos reikmėmis. Aplankyta Olandija, Belgija Vokietija, Prancūzija, Lenkija. Pro mašinos langą slenkantys vaizdai, gamtos grožis, audringa ir įnoringa jūra, jos ramus mėlis, saulėlydžiai ir saulėtekiai sutikti keliuose, – visą tai kaupėsi atmintyje, nors nebuvo kada viską  išlieti drobėje.

Žiauri likimo ranka privertė Vaidotą pervertinti gyvenimo vertybes. Skaudžiai kirto liga. Stiprybės ir nusiraminimo pačiomis juodžiausiomis gyvenimo minutėmis jam vėl teikia tapyba, be galo atsidavę ir mylintys tėvai, žmona Daiva su vaikais Dariumi ir Viktorija, brolis Saulius, sesuo Vitalija, didelis būrys giminaičių ir draugų. Jų padrąsinamas ir palaikomas Vaidotas  ryžtasi atsidėti tapybai. Tik to meto Vaidoto sielos būsenos atspindys – jo paveikslų spalvinė gama. Pačiomis niūriausiomis ligos dienomis, kai griuvo visi planai ir siekiai, jo tapytuose  paveiksluose vyravo niūrios, pilkos, juodos spalvos. Vieni gydytojams atsidėkodami veža pinigus ar kaimiškų dešrų, gi Vaidotas nuvežė savo tapytą paveikslą „Žiemos paletė“. Gydytojos kabinetas tąkart tapo paveikslo peržiūros sale.

2002.07.19 Meškalaukio bibliotekininkės Genės Rakauskienės iniciatyva Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje organizuojamas V. Norvaišos tapybos darbų parodos atidarymas. Po chemoterapijų atsigaunantis tapytojas pajuto gausiai susirinkusių lankytojų pritarimą ir dėmesį jo darbams.  Nuo tada jo paveikslų parodas galėjai išvysti Meškalaukio, Joniškėlio kultūros namuose, Meškalaukio bibliotekoje. Paveikslai eksponuoti kasmetinėje parodoje „Metai“, tautodailininkų darbų parodose, į kurių gretas Vaidotas  įstojo 2005 metais.

Turėjo Vaidotas pomėgį keliauti. Su šeima ir giminaičiais aplankė daug Lietuvos, Latvijos vietų. Turėjo ir dar vieną dievo dovaną – humoro jausmą. Jo juokingi paveikslai papuošė ne vieno susibūrimo sales, jo pasakojamų anekdotų klausytojai kvatodavo iki ašarų, susiėmę už pilvų prašydavo baigti, nes iš juokų nebeatgaudavo amo. Ir gydytoja, Vaidotui gulint ligos patale, prisėdusi ant lovos krašto, prašydavo anekdoto, kad pasijuokus lengviau būtų nešti žmonių kančių naštą ir jai, ir Vaidotui.

-Kiek pokštų esu prikrėtęs! Tokį būdą turbūt iš tėčio paveldėjau, – sakė Vaidotas, buvęs giminių susibūrimo linksmintojas, pagalbininkas, organizatorius.

Aštuonerius metus liga leido Vaidotui atsipūsti. Dar praėjusiose Joninėse linksmai laidęs sąmojį suvenyrų aukciono varžytuvėse, po keleto dienų atsidūręs sunkios ligos gniaužtuose, Vaidotas vis tikėjo ją nugalėsiantis savo dvasios stiprybe. Jis nepasidavė ir nedejavo kaip jam sunku net ir tada, kai aptemo visas pasaulis, kai mažoji dukrelė Audrutė tapo jo akių šviesa ir vedliu, net ir tada atrasdavo ką nors juokingo pasakyti kitiems.

Trečią kartą smogusi limfoma Vaidotą nugalėjo. Liko mylima šeima, dar neužaugintos dukrelės, begaliniai Vaidotą mylėję sūnus Darius, žmona Daiva, nuo netekties skausmo sulinkę tėvai, brolis, sesuo, giminaičiai, didelis būrys draugų. Liko ir jo širdies dalis, pasilikusi paveiksluose. Salės sienas jo tapyti paveikslai papuošė dar kartą laidotuvių dieną, tarsi primindami susirinkusiems, kad, žmogui išėjus pas Dievą, žemėje lieka jo geri darbai. Tikėkime, kad surengta ne paskutinė jo paveikslų paroda, kad minios žmonių, atėjusios atsisveikinti su tapytoju, jo neužmirš.

Bibliotekininkė Genė Rakauskienė, jo teta.

Komentuoti su „Facebook “

4 komentarai

  • Nijolė

    Ačiū, sesute, už gražius žodžius Vaidučio atminimui. Jis to nusipelnė. Neapsakomai skauda širdį, kad pačiame žydėjime išėjo…Paliko tiek daug nepadarytų darbų,neįgynedintų svajonių… Dar nebaigęs mokslų Dariukas, neužaugintos dukrytės: Viktorytė ir Audrutė… Daivutei atrama būdavo draugiškas, tvirtas petis. Kas dabar ją nuliūdusią ir pavargusią nuramins, linksmu pokštu paversdamas, rodos, pačią rimčiausią situaciją.O tokioje gražioje, darnioje Tėvelių šeimoje prie stalo pasiliko viena vieta tuščia, bet dar ilgai atminty skambės Vaidučio linksmas balsas ir kasdien didėjantis ilgesys ir skausmas…Begalinės stiprybės ir santarvės Jiems visiems!

    Atsakyti

  • Giminaitė

    Ačiū,Tetai,už šiltus ir nuoširdžius žodžius…
    Yra labai sunku suvokti ir suprasti,jog Vaidučio jau nebėra tarp mūsų:(

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.