Tamsoje atgyja Karpiu dvaro istorijos

Į Joniškėlio interneto svetainėje pasipylusius priekaištus, kad neįmanoma pakliūti į naktinę ekskursiją po Karpių dvarą, jos vadovas istorikas Viktoras Stanislovaitis atsako: „Ačiū už dėmesį, norintieji dalyvauti naktinėje ekskursijoje po Karpių dvarą privalo parašyti laišką adresu joniskelio@gmail.com ir nurodyti savo telefono numerį. Prašau kantrybės visų, kurie jau registravosi. Su visais susisieksiu asmeniškai ir pranešiu apie galimybę dalyvauti šioje pažintinėje programoje. Labai apgailestauju, bet susidomėjimas LABAI didelis ir visų norinčiųjų vienu sykiu nėra jokios galimybės pakviesti“.

Reikia tik džiaugtis, kad lankytojus taip pavyksta sudominti savo krašto istorija. O čia tarsi pašmaikštaujant tenka apgailestauti…

Istorikas Viktoras Stanislovaitis rūmų rūsyje pasakoja dvarininkø Karpių meilės istorijas.

Nuo vaikystės įaugo senolių pasakoti nutikimai

Tamsų vakarą po Joniškėlio dvarą ir parką vorele klaidžioja keliasdešimt žibintuvėliais kelią pasišviečiančių smalsuolių, o priekyje po gobtuvu pasislėpęs su sena žibaline lempa žengia šių naktinių klajonių vadovas Viktoras. Atgimsta teatrališkai pasakojamos su legendomis persipynusios

Karpių dvaro gyvenimo istorijos. Į tokį beveik dviejų valandų pasivaikščiojimą kviečia Joniškėlio istorikas Viktoras Stanislovaitis. Jis – ketvirtos kartos joniškėlietis, tad nuo vaikystės įaugo senolių pasakoti įvairiausi nutikimai iš dvarininkų Karpių gyvenimo. Smalsumo genamas pats Viktoras dažnai klaidžiodavo po senojo dvaro pastatus ir parką, kaip prisipažino, įsijautęs net beveik patikėjo

čia sklandančiomis dvasiomis. O kuo pats tiki, greit tuo užkreti ir kitus.

Prieš Vėlines Viktoras pakvietė į tokią naktinę pažintį su Karpių dvaru. Tačiau norinčiųjų leistis į šiek tiek bauginantį žygį buvo tiek daug, kad praėjusio penktadienio vakare jį teko pakartoti su kitu smalsuolių būriu.

Naktinės ekskursijos dalyviai ėjo iš vieno dvaro pastato į kitą.

Ir apie meilę, ir apie rožes

Ant tamsoje paskendusių Joniškėlio dvaro rūmų laiptų pasirodo gobtuvu prisidengęs ir „liktarna“ pasišviesdamas naktinio žygio vadovas Viktoras. Paprašo vaikščioti tyliai, išjungti telefonus, nefotografuoti. Ir taip laiko ratas atsukamas šimtmečius atgal.

Keliasdešimt smalsuolių leidžiasi į senųjų dvaro rūmų rūsius, kuriuose įsikūręs Joniškėlio muziejus. Nuo sienų žvelgia dvarininkų Karpių atvaizdai, o Viktoras jausmingai pasakoja laimingos ir nelaimingos meilės istorijas, vėliau nuveda į parko vietą, kur slapta susitikinėdavo įsimylėjėliai.

Dvaro kieme išgirstame pasakojimą, kaip dvarininkai Karpiai be galo vertino grožį ir labai puoselėjo gėlynus. Ypač jautė silpnybę rožėms, kurių įvairiausių parsigabendavo iš svetur. Vieną tokį ypatingą rožių krūmą sodininkas išsaugojo nuo šalčio, nors pats prie jo sušalo…

Čia bus papasakota dar viena netikėta istorija.

Paslaptingame parke – paslaptingos istorijos

Leidžiamės į Joniškėlio parko gilumą. Nakties tyloje po kojomis čeža sausi lapai. Parkas didelis. Vienur jis angliškai padrikas, kitur – tvarkingos prancūziškos simetrijos. Čia galima suskaičiuoti apie 120 skirtingų rūšių medžių. Beje, Joniškėlio mišraus plano parkas – Lietuvos gražiausių parkų dešimtuke. Jis įveistas abipus Mažupės upelio bene prieš pustrečio šimto metų. Taigi ypač ne vietiniams ir nežinantiems, kaip čia nepaklysti, truputį baugus toks irimasis tamsoje tarp storų

aukštų medžių, ėjimas šnarančia šešėliuota alėja. Kylame į kalnelį ir vėl leidžiamės.

Ekskursijos vadovas Viktoras parodo, kaip prie dviejų medžių pririštas rykštėmis buvo plakamas dvaro darbininkas. Ir vėl einame, einame, žibintuvėliais apšviečiame kažkokius aukštus apaugusius skardžius. Pagaliau sustojam išlakių medžių apsuptoje aikštelėje. Išsirenkam po savo medį, nugara prisiplojam prie kamieno, užsimerkiam ir mirtingoje tyloje klausomės dar vienos kraupios istorijos.

Pasakojama, kad šiose žemėse medeliai skursdavo, neprigydavo, tad dvarininkai niekaip negalėję turėti čia trokštamo parko. Tuomet ūkvedys Pšibilskis pasakęs, jog parkas suvešės tik šią žemę palaisčius kūdikių krauju. Tokia klaiki egzekucija ir buvo įvykdyta…

Iki šiol grožimės nuostabiu Joniškėlio Karpių dvaro parku, tačiau nužudytų kūdikių tėvai prakeikė dvarininką. Jo siela čia blaškosi, o žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad perkūnas trenktų ir sudegintų medžius. Tik tada jis gaus ramybę. Šią baisią legendą ekskursijos vadovas Viktoras pasakoja taip kraupiai, kad nakties tyloje ir tamsoje šiurpuliukai kūnu nubėga.

Dvaro istorija susidomėję ir vyresni lankytojai, ir jaunimas.

Jeigu ne Karpiai, koks būtų Joniškėlis

Taip gana sparčiu žingsniu klajodami po parką, dvare – nuo vieno pastato prie kito, sukorėme bene keturis kilometrus. Taigi ir smagiai pajudėjome, ir gamtoje įkvėpėme gaivaus oro, pajutome laiko bėgsmą ir tai, kas iš tiesų išlieka, kuo iki šiol naudojamės, gėrimės, grožimės. Ką sunaikinome ir ką bandome atkurti.

Lieka ne tik legendos, pagardinančios mūsų kasdienybę. Juk esam linkę ir svajoti, ir fantazuoti. Ir tai mus įkvepia. Nors istorija nemėgsta tokių svarstymų, tačiau labai įdomu, koks šiandien būtų Joniškėlis, jeigu nuo 1723 metų čia nebūtų įsikūrę Karpiai.

1736 metais, šių dvarininkų prašymu, karalius Augustas suteikė Karpiams teisę įkurti miestelį ir rengti turgus bei tris metines muges. Kilęs gaisras sunaikino visus dvaro medinius pastatus. Netrukus vietoj jų buvo pastatyti mūriniai rūmai. Sudegus senajai bažnyčiai, 1792 metais Karpiai pastatė mūrinę. Anot pasakojimų, ji iškilo po labai lietingų metų, kai paskendo visas derlius. Karpis įdarbino Joniškėlio vyrus, mokėjo jiems algą. Ir dar viena legenda, kodėl Joniškėlio bažnyčios pastatas šiek tiek panašus į karstą. Pasakojama, jog Karpis nužudė savo brolį, kuris visą laiką

kankino žudiką sapnuose. Kažkas dvarininkui pataręs pastatyti bažnyčią, kad ji matytųsi per miegamojo langą ir būtų tarsi karsto formos…

Bene daugiausia Joniškėliui nusipelnė Ignacas Karpis, gimęs 1780 metais ir miręs vos 28-erių. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs bei paveldėjęs visą tėvų turtą. Tačiau sirgo nežinoma liga, gydėsi pas geriausius gydytojus. Vis dėlto niekas negalėjo padėti. Prieš mirtį Ignacas Karpis spėjo parašyti testamentą. Jis paleido iš baudžiavos Joniškėlio krašto žmones bei finansavo šiame miestelyje Universiteto ligoninės ir mokyklos steigimą. Dabar Joniškėlio mokykla ir ligoninė šventė 200 metų jubiliejų. Ir iki šiol veikia.

Parko tamsoje naktinio žygio dalyviai iš medžių semiasi energijos ir klasosi paslaptingų pasakojimų.

Ekskursijos dalyviai dar pasišnekučiavo rūmų rūsyje

Išlikę keliolika Joniškėlio dvaro pastatų – pagrindiniai rūmai, oficina, svirnas, tvartai, rūkykla, kalvė, kumetynai, arklidės, ratinė, arklininko ir sodininko namai, kluonas… Naktinės ekskursijos smalsuoliai žengia į tvartą, kur Viktoras pasakoja dar vieną istoriją, kaip per Pirmąjį pasaulinį karą dvarininkas Karpis už fantastiškus pinigus įsakęs į Ukrainą išgabenti ir taip gelbėti jo ypatingos

olandų veislės galvijų bandą. O kitas dvaro namas mena kraupią istoriją, kai siautusios choleros

metu užsikrėtė viena tarnų šeima. Baimindamasis ligos protrūkio, dvarininkas liepė užkalti visus pastato langus ir duris. Taip šiame kambaryje buvo palikti mirti gyvi žmonės. Vėliau čia ypač naktį niekas nedrįsdavo net nosies įkišti, nebent norėdavo savo drąsą išbandyti…

Dvaro oficiną šį kartą aplenkėme, nes joje specialistai tyrinėja, kokių medžiagų reikia pastato restauracijai. Pabaigoje rūmų rūsyje prie žvakių naktinės ekskursijos dalyviai, gurkšnodami žolelių arbatą, su vadovu Viktoru Stanislovaičiu dar šnekučiavosi apie dvarininkus Karpius ir Joniškėlio dvarą.

Asta Bitinaitė

Vido DULKĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.