Asta Ramoškatė: „Televizija pačius tikriausius dalykus truputį nupigina.“

Asta Ramoškaitė

www.joniskelis.lt kalbino kraštietę, žurnalistę, LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ redaktorę Astą Ramoškaitę

Kas šiuo metu yra Asta Ramoškaitė?

Pagal pasą – Lietuvos Respublikos pilietė. Pagal diplomą – Vilniaus universiteto absolventė. Pagal profesiją – žurnalistė. Pagal pareigas – televizijos laidų redaktorė.

Metai Joniškėlio vidurinėje mokykloje. Kokia buvote mokinė? Kuriuos dalykus mėgdavot (nekęsdavot)? Ar bėgdavot iš pamokų? Kurie mokytojai įstrigo atmintin?

Oi, metai buvo geri. Baigiau mokyklą prieš 16 metų, bet iki šiol ją kartais sapnuoju. Dažniausiai – kad ir vėl kažko nespėjau padaryti. 🙂

Buvau nebloga mokinė, iš tų, kuriems viskas baisiai įdomu. Sekėsi ir kalbos, ir muzika, vis dėlto labiau esu matematinio mąstymo. Tik dabar suprantu, kad jis, tas racionalumas, mane visada ir gelbėjo.Ypač, kai ko nors nespėdavau išmokti.

Bėgdami iš pamokų nepiktnaudžiaudavom, geri vaikai buvom. Gal tik porą trejetą kartų atsimenu. O mūsų mokytojai buvo nuostabiausi pasaulyje! Visiems savo draugams iš didmiesčių sakau – jūs greičiausiai neturėjot tokių gerų mokytojų kaip aš provincijoje. G.Urbaitė, V.Šleivytė, K.Rasikevičius, geroji J.Račiūnienė, V.Žeimys, P.Račiūnas, mokyt.Valuntienė… Stiprūs specialistai, šviesūs žmonės. Kai kurie – amžinatilsį. Atsimenu visus iki vieno, kai kurių net pravardes. Visokių nesąmonių esam prikrėtę. Kitų bendraklasių neišduosiu, bet asmeniškai aš, pavyzdžiui, esu griežtą matematikos mokytoją, vaikščiojantį tarp suolų, tyčia taškiusi rašalu. O istorikui prieš pamoką esam išnėrę kėdę, kad pargriūtų. Reikia pasakyti, pavyko: nuo jo pykčio tą pamoką klasėje buvo mirtina tyla J

Ar palaikote ryšius su buvusiais klasės draugais?

Su kai kuriais šiltai bendraujame iki šiol, ypač su tais, su kuriais kartu išvažiavom mokytis į Vilnių, Kauną. Kai kurių, deja, nuo išleistuvių vakaro nemačiau. Labai apgailestauju, kad praeitą vasarą negalėjau dalyvauti tradiciniame klasės susitikime – buvau ne Lietuvoje.

Kodėl pasirinkote žurnalisto kelią?

Natūraliai tas kelias atsirado. Pastebiu, kad tarp mūsų, žurnalistų, daug tokių, kuriems buvo įdomu viskas – nuo politikos iki kino istorijos. Nesigailiu. Mano profesija man įdomi. Labai. Tik gaila, kad žurnalistikos Lietuvoje beveik nebeliko, tik nuogas verslas.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado televizija? Kokiose laidose teko dirbti?

Tai kad ir ta televizija atsirado natūraliai. Po antro kurso nuėjau į TV3 atlikti praktikos, paskui pakvietė į LNK, paskui – į LRT…Taip ir prasidėjo. Daugelyje laidų dirbau, ilgai reikėtų vardyti. Ilgiausiai – LNK žiniose.

Asta Ramoškaitė

Nuotrauka iš asmeninio A. Ramoškatės albumo

Koks interviu (laidos rengimas) jums labiausiai įsimintinas?

Negalėčiau išskirti. Buvo daug įdomių, malonių, atvirų, skaudžių, linksmų interviu. Buvo ir nemalonių, ypač – kai tekdavo narplioti konfliktus. Esame buvę ir aprėkti, ir šunimis pjudyti.

Vienas iš labiausiai pastaruoju metu nustebinusių – interviu su kardinolu A.J.Bačkiu Romoje. Pažinau kardinolą visai kitokį, negu galėtume manyti iš pimo įspūdžio – pasižymintį puikiu humoro jausmu ir itin temperamentingą, tokį truputį italą.

Vienas iš liūdniausių pastarojo meto interviu -prieš metus su A.Brazausku. Jis jau sunkiai sirgo, buvo trumpam grįžęs iš ligoninės. Tas interviu buvo labai „nuogas“. Vienas iš paskutinių jo interviu.

Ar galite šiek tiek papasakoti apie žurnalistinę virtuvę? Kaip pavyksta „prisibelsti“ iki pasaulio galingųjų?

Tie „galingieji“, kaip vadinate, yra tokie pat žmonės kaip visi. Dažnai netgi paprastesni ir kuklesni. Jei klausiate apie užsienio politikus ir garsenybes, tai tie interviu yra ilgai derinami su jų padėjėjais. Kai pagaliau suderiname, sėdame į lėktuvą ir skrendame komandiruotėn. Lietuvoje paprasčiau, reikiamam žmogui dažniausiai pakanka paskambinti.

Ar gali būti televizija nuoširdi? Nuolat girdime frazes apie žurnalistinę etiką ir moralę, tačiau susidaro įspūdis, kad tai tik žodžiai, nes sprendžiant, bent jau iš komercinių kanalų programos, dėl reitingų (o gal kažko kito?) yra paminamos bet kokios žmogiškos vertybės. Kaip vertinat tuos „skandalus“ ar „sensacijas“ (Jurgelevičiūtė, Radži) kai, regis, visų televizijų visos laidos eskaluoja tik vieną temą.

Ar televizija nuoširdi?.. Televizija jūsų namuose – viso labo stiklo ekranas. Ar, tarkime, medus per stiklą gali būti skanus? Niekada niekas – jokia televizija, joks internetas – nuoširdumo neperteiks taip, kaip gali jį jausti būdamas šalia. Tylėdamas. Žiūrėdamas į akis. Televizija pačius tikriausius dalykus, deja, truputį nupigina.

Apie žurnalistinę etiką jau užsiminiau. Neturiu ką pridurti prie jūsų žodžių.

Ko neleistumėt sau, kaip žurnalistei, rengiant interviu ar reportažą?

Tyčiotis. Lipti ant galvos. Tik nežinau, ar mano profesijoje tai privalumas 🙂

Papasakokite apie darbą „Nacionalinėje paieškų tarnyboje“? Ar daug žmonių ieško savo artimųjų? Kaip vyksta ta paieška? Kas padeda.

Laidą kuria didelė komanda – televizijos operatoriai, montuotojai, vairuotojai, apšvietėjai, garso režisieriai ir kt. Pati mūsų redakcija nedidelė. Laidos mama, be abejo, yra Palmira. Idėjų generatorė, pagrindinė laidos vedėja ir šiaip labai mielas žmogus.

Paieškų redaktorė Regina – darbščioji bitė Maja. Nežinau, ar yra kas, ko ji nedaro. Į Reginutės rankas pirmiausia patenka laiškai, ji naršo po duomenų bazę, ji su surastaisiais bendrauja telefonu. Labai patikima, lengva su ja dirbti.

Dar viena pagalbininkė, paieškų redaktorė Joana, redakcijoje nesėdi, daugiau „bendrauja“ su archyvais. Tikra kruopštukė, pavydėtinos kantrybės.

Kai juodasis paieškų darbas būna padarytas, istorijų imamės mes, dvi redaktorės – Rūta ir aš. Važiuojame filmuoti, imame interviu, šifruojame, montuojame ir galiausiai atiduodame eteriui. Rūta labai kūrybinga ir komunikabili, man atrodo, gali prakalbinti didžiausius užsispyrėlius.

Prie laidos komandos priskirčiau ir grimuotoją Danguolę. Savo auksinėmis rankomis ji, ko gero, gali žmogų „padaryti“ iš bet ko.

Laida bendradarbiauja su policija, privačiais detektyvais, vaiko teisių apsaugos tarnybomis ir kitomis institucijomis.

Ar visada pavysta padėti kažką susirasti?

Laidos duomenų bazėje – dešimtys tūkstančių skelbimų. Kai kurias istorijas išnarpliojame iškart, vos įvedę ieškančiųjų ir ieškomųjų duomenis. Kitos, deja, guli gerą dešimtmetį. Sunkiausia, kai ieškoma žmonių iš tolimos praeities – penkto, šešto dešimtmečio. Arba išvis prieškario metų, daugiausia buvusių emigrantų palikuonių. Štai neseniai rodėme, kaip giminės Argentinoje ieško Gurskių, kilusių nuo Joniškėlio krašto. Nepatikėsite, kiek skambučių sulaukėme – šimtus iš visos Lietuvos. Bet tie Gurskiai, kurių reikia, taip ir neatsirado. Būna stebuklų: istorija guli, guli, beveik nebelieka vilties, o, žiūrėk, staiga ima ir koks nors siūlo galas išlenda. Todėl, jei rašysite mums, nusiteikite turėti kantrybės.

Ar noriai žmonės įsileidžia žurnalistus į savo gyvenimą? Kokios būna reakcijos, kai ramiai gyvenusiam ir nieko nežinojusiam žmogui pranešama, kad jis turi brolį (seserį) ir pan. Kaip susiklosto Jūsų laidos herojų gyvenimai, ar jie bendrauja, susitikinėja?

„Paieškų tarnyba“ gyvuoja tryliktus metus, visiems yra gerai žinoma. Kai paskambiname, nereikia pasakoti, kaip dirbame ir ko siekiame. Dažniausiai filmavimo grupę herojai priima labai svetingai. Be abejo, baisiai jaudindamiesi. Juk vienaip ar kitaip mūsų atvežta žinia jiems apverčia gyvenimą! Na, pabandykite įsivaizduoti, kad jums 60 metų, o jūs tik dabar sužinote, kad turite brolį. Arba tik dabar sužinote, kas iš tikrųjų esate, kaip viena mūsų herojė, buvusi pamestinukė, visą gyvenimą gyvenusi su išgalvotu vardu ir pavarde. Pačios gražiausios akimirkos – kai niekada nesimatę artimieji pagaliau susitinka. Tai nuostabu. Džiaugiamės kartu kaip vaikai.

Herojų likimai susiklosto įvairiai. Vieni labai greitai susibendrauja, kitiems reikia daugiau laiko. Dar kitiems taip ir nepavyksta rasti bendros kalbos. Viskas priklauso nuo žmonių.

Asta Ramoškatė

Nuotrauka iš asmeninio A. Ramoškaitės albumo

Dar truputį apie save. Koks jūsų laisvalaikis, hobis? Ar mėgstat gaminti? Jei, taip, tai koks mėgstamas patiekalas?

Laisvalaikio ne per daugiausia. Kai tik turiu progą, keliauju. Paprastai maršrutas vienas: Italija.  Roma – absoliučiai mano miestas, viskuo. Savaitgaliais skaitau,  turiu smagių draugų, su kuriais vis kur nors nulekiam. Gaminu. Dažnai. Nieko ypatinga –  sriubos, vištiena, troškiniai. O jau salotų tai galiu sukirsti bliūdus! Mėgstamiausios – graikiškos ir su tunu. Receptus tikrai žinote, jie tokie paprasti, kad sarmata prieš rimtas gaspadines ir girtis.

Ko norėtumėt paklausti Astos Ramoškaitės?

Hmm… Matyt, man geriau sekasi klausinėti kitų 🙂

Ačiū už pokalbį.

Komentuoti su „Facebook “

3 komentarai

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.