Didelis mažo miestelio pasaulis

Šiaurės Lietuvoje, žemės pakraštyje primygtinai lankytinų miestelių sąraše atrandame Joniškėlį. Ne vien jo garbinga istorija ir visa galerija iškiliausių praeities asmenybių tapo traukos centru, kuo didžiuojasi šiandien ten gyvenantys aukštaičiai. Kaip tik dabar ir čia, Joniškėlyje, jo žmonių išsaugota pagarba istorinėms ištakoms bei kasdien kantriai  kuriamas jaukus, patogus, draugiškas gyvenimas siejamas su viltimis, sudėtomis rytdienai. Ta viltis gražiai pavaizduota viename naujausių miestelio parkų, skirtame kraštiečiams.

Ten, parko pakrašty, įprasminta istorinė atmintis. Kadaise pro miestelį dundėjo traukiniai į didįjį pasaulį ir čia buvo stambus geležinkelio magistralinis mazgas. Dabar jį primena bėgiai ir garvežys. Siauruko geležinkelio perone stovi kelioninis lagaminas. Nei užvakar, nei vakar, nei šiandien jo dar niekas nepasiėmė kelionėn. Gal keliauninkas liks čia ir rytoj? Taip miestelis ragina savo kraštiečius neišsivaikščioti ir neišvažiuoti. Ir ragina ne vien žodžiais, paminklais ar pavyzdžiais. Kokie didelio pasaulio vėjai ošia mažame miestelyje?

 

Susivienijo kilniam tikslui

Kai valdžia paragino kurti kaimo bendruomenes, tada ir prasidėjo jų steigimo vajus. Atsirado ir veiklos grupės. Paskata joms kurtis ir steigtis – galimybė pasinaudoti europiniais pinigais, skatinančiais imtis veiklos bendruomenės labui, puoselėjant kultūrą, menus, amatus, sportą. Šiandien girdime apie sėkmingus projektus ir gerąją patirtį. Joniškėlio bendruomeniškumo šaknys gerokai gilesnės ir stipresnės. Bendruomenei atsirasti ir susikurti čia nereikėjo raginimų iš viršaus ir piniginio masalo. Žmonės susivienijo kilniam tikslui.

Viktoras Stanislovaitis, vienas Joniškėlio deimančiukų, Gabrielės Bitės Petkevičaitės gimnazijos istorijos mokytojas, Krašto muziejaus direktorius ir pagrindinis ekskursijų vadovas bei miesto bendruomenės pirmininkas papasakojo tikrą ir būtą istoriją, kaip miestelėnai sukilo ir pasipriešino valdžios užmojams uždaryti praeities dvasingumą puoselėjančią ir garbingą misiją tęsiančią Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Restruktūrizacijos figos lapeliu prisidengusi Sveikatos apsaugos ministerija pasirašė įsakymą uždaryti ligoninę.

Joniškėlio gyventojai sukilo. Jie kreipėsi į savo valdžią – vietos seniūną prašydami užtarimo. Per kelias dienas tūkstančiai žmonių pasirašė peticiją reikalaudami palikti ligoninę. Prireikė dvejų metų atkaklių žygių po visas aukščiausios valdžios institucijas, įrodinėjant savo tiesą. Pagelbėjo ir įtakingi bei garbingi kraštiečiai – Kovo 11-osios nepriklausomybės akto signatarai Eugenijus Petrovas, Romualdas Ozolas, Pramoninkų konfederacijos vicepirmininkas Mykolas Aleliūnas, buvęs Vidaus reikalų ministras Romasis Vaitekūnas.

Suvienytos pastangos buvo vainikuotos pergale prieš savivalę. Pasak V. Stanislovaičio, ta kova suvienijo miestelio žmones. „Tai buvo visų nuopelnas. Esu tikras, kad sykiu galima kalnus įveikti. Tai buvo visų interesas, susijęs su krašto istorija. Miestelį prikėlė gyvenimui čia atsikėlęs dvarininkas, supirkęs žemes. Pastatė dvarą, įsteigė mokyklą, pastatė ligoninę. Jis pirmasis panaikino baudžiavą. Miestelėnų vaikai nemokamai mokėsi mokykloje. Žmonės gydėsi irgi nemokamai. Čia dirbti atvažiuodavo medikai ir profesoriai iš universiteto, nes dvarininkas buvo sudaręs sutartį. Čia ilgus metus gydytoju dirbo krašto šviesuolis Jonas Leonas Petkevičius, rašytojos Gabrielės Petkevičaitės Bitės tėvas. Čia augo ir brendo būsima rašytoja.  Kaip galima tokią praeitį išsaugojusią ligoninę imti ir uždaryti. Mūsų žmonėms ji itin reikalinga. Didžiuojamės, kad mums pavyko įveikti biurokratus,“ – sakė Viktoras.

„Ūkininko patarėjas“ nuosekliai pasakojo savo skaitytojams apie bendruomenės atkaklumą ir ryžtą išsaugoti ligoninę iki pergalingos baigties.

Du šimtmečius gyvavusi ligoninė šiandien – Joniškėlio pasididžiavimas. Ji atnaujinta, rekonstruota, moderni ir garbingai vykdo savo priedermę.

 

Seniūnas visur mato grožį

Joniškėlyje kiekvienas sutiktas jaunas ar senas pasakys, kad jų seniūnas Steponas Rimkus yra tikras miesto pilietis, patriotas, grožio ieškotojas ir puoselėtojas, poetas ir geros širdies žmogus, kuriam kito bėda bemat tampa sava. Taip kalbėjo miestelėnai, o dar sako, kad aukštaičiai šykštūs pagyroms. Apėjus nemažą miestelį – juk čia net 19 gatvių su savais pavadinimais ir nė vienoje neįklimpus į pavasarinę balą jau pradedi stebėtis. Visos gatvės su atokiausiais takeliais asfaltuotos, nė vienos duobutės. „Seniūno nuopelnas,“ – išgirdome atsakant. Mūsų palydovas ir pašnekovas Viktoras pajuokavo, girdi, visos moterytės iki savo daržų ravėti ar karvių melžti iki ganyklų asfaltuotais takais eina.

Visas miestelis – tarsi muziejus po atviru dangum. Tik spėji akis ganyti į medines skulptūras, jų ansamblius, paminklus. Kiekvienas skveriukas papuoštas rankų darbo drožtine skulptūra, o parkų čia net keturi. Bene pats pirmasis Žemaičių parkas. Kaip gi Aukštaitijos širdyje prigijo toks gojus?

Pasirodo, miesto seniūnas S. Rimkus yra tikras ir kietas žemaitis, išsirinkęs pačią aukštaitę. Tad čia seniai šaknis išleido, vaikus išaugino, jau ir anūkai auga. Dirbo Steponas kadaise pagarsėjusioje aukštesnėje žemės ūkio mokykloje. Buvo nepralenkiamas technikos darbų meistras, garsėjęs išradimais ir atradimais. Mokyklos nebeliko, tik prisiminimai.

Užsukime į tą Žemaičių parką. Sukasi vėjo malūnas, į dangų stiebiasi Ikaro stovykla, po kojom – stebuklingas akmuo. Kadaise jis gulėjo Mūšos dugne, o vėliau pavasario potvyniai kelias tonas sveriantį akmenį išplukdydavo tai į dešinį, tai į kairį krantą. Seniūnui parūpo tą akmenį su dvigubu kryžiumi visiems matomoje vietoje pastatyti. Sako, akmuo stebuklingas. Ranka jį palietus žmogui sopuliai praeina. Jaunavedžiai prie jo ateina, tėvai pakrikštytus vaikus atneša priglausti. Ir dar parkas pavasarį pražysta gražiausiomis gėlėmis.

Kitame miestelio gale kuriamas dar vienas – Kraštiečių parkas, skirtas palikusiems gimtinę tėvynainiams. Jis prie siauruko geležinkelio atšakos. Jame kol kas viduryje iškeltas žemės rutulys – didelis gaublys. Pasak seniūno S. Rimkaus, parką juosia geležinkelis, plentas, upė – visos susisiekimo priemonės. Gaublys suksis, nutviekstas saulės. Kraštiečiai ateis vynuogynų alėja iki gaublio, pasivaikščios parke ir nueis iki perono, kur stovi lagaminas, paruoštas kelionei. „Viską darome savo jėgomis, savo lėšomis,“ – sakė seniūnas, nepristingantis idėjų, gebantis jas įgyvendinti ir nestokojantis talkininkų.

 

Žiedai dabina visus namus

„Mes turime stiprią bendruomenę. Branduolį sudaro keli žmonės, bet mes matome, kad mūsų visas miestelis yra bendruomenė. Gali užsukti į bet kurį namą ir paprašyti pagalbos. Visada atsiliepia. Jokių didelių raginimų nereikia. Žmonės patys imasi iniciatyvų, savarankiškai tvarkosi. Gražinti aplinką tapo užkrečiama liga,“ – tikino V. Stanislovaitis, kaip pats prisipažino, esąs ketvirtos kartos vietos gyventojas, užaugęs tarp legendų, supančių Karpių dvaro istoriją. Mokykla, kurią jis baigė, o dabar dirba atšventė 200 metų jubiliejų. Dabar čia jau gimnazija. Mokslo židinys ir atgimusi senoji ligoninė sudarė sutartį su Vilniaus universitetu. Alma Mater dėstytojai važiuos į Joniškėlį skleisti mokslo šviesą, kaip kadaise prieš porą šimtmečių čia lankėsi Vilniaus šviesuoliai.

Miestelis tuoj  apsipils žiedais. Gėlės puošia kiekvieną namą, stulpą ir tvorą. Seniūnijoje dirbančios moterys prikaupia sėklų, sudaigina jas ir išsiruošia talkai. „Atvažiuoja ekskursijos pasižvalgyti ir sako, kaip gražu. Mes neturim, niekas pinigų tam neduoda. Ne lėšų reikia, o tik gero noro ir iniciatyvos. Ką turime, tai turime,“ – sakė seniūnas. Svarbiausia, niekas ir neniokoja, gėlių neskina ir nelaužo.

„Antai daugiabučių mikrorajono gyventojai irgi nuostabų parką sukūrė prieš namus, kur krantinėje buvo šabakštynas ir šiukšlynas.  Viena šeima pradėjo, tuoj dešimt talkininkų atsirado. Kiekvienas namas savaip tvarkėsi, o dabar stengiasi bendrą stilistiką sukurti,“ – gyrė miestelėnus bendruomenės pirmininkas V. Stanislovaitis.

Gražiai sutvarkytas centrinė miesto dalis, kur vyksta visos šventės ir fejerverkai. Šlaite terasomis sustatyti suoleliai, centre  miesto sergėtojo – Angelo skulptūra. Čia tiesiog gera pasėdėti.

Visą Joniškėlio grožį sukūrė tautodailės meistras, medžio drožėjas Vytautas Bakūnas. Dailių amatų jį privertė mokytis močiutė. Liepė lipdyti iš molio ir vaikas lipdė. Paskui močiutė leido drožti, tad pradėjęs paauglystėje drožinėti jau ir nemetė. Bet drožė tik laisvalaikiu, nes reikėjo pinigus šeimai uždirbti. Klebonas sugražino prie meno – paprašė išdrožti kryžių. Dabar jau visas miestelis išdabintas Vytauto skulptūromis. Kai drožė stovą laikrodžiui, skeptikai kalbėjo, kad pavogs ir laikrodį, ir medį. Bet va jau keli metai V. Bakūno laikrodis miesto centre laiko ženklus skaičiuoja.

Meistro Vytauto pasididžiavimas – skulptūrų skveras prie gimnazijos. Čia jis išdrožė rašytojos Gabrielės Petkevičaitės Bitės kūrinių personažus.

 

Sumanymai veja sumanymus

„Kol kiti malonių iš dangaus laukia, mes mėginame tvarkytis savo jėgomis. Pastebėjau, kad norint daug galima nuveikti ir įveikti. Vienas tikrai nieko nepadaryčiau, bet kai dirbame sykiu su bendraminčiais kalnus nuverčiame,“ – sakė seniūnas S. Rimkus.

Dabar seniūną užvaldė dar vienas sumanymas. Jam panūdo užtvenkti Mažupės upelę. Kadaise čia stovėjo užtvanka ir naudą žmonėms nešė. Dabar upeliukas vos gyvas, vasarą ir visai išdžiūna. Uždūsta žuvys. Seniūnui maga atgaivinti upelio gyvybę pastačius užtvanką. Atsirastų didelis tvenkinys, gyventojai turėtų kuo daržus laistyti. Miesteliui stinga vandens telkinio. Ilgokai mintijo seniūnas ir ryžosi parengti projektą ES paramai gauti. Objektas ne iš pigiųjų, bet nauda akivaizdi. Sunkiai tebevyksta derybos su savivaldybe, kuri irgi turėtų savo investicijas garantuoti. Kol kas kybo klaustukas. Mat senosios užtvankos nebelikę, taigi nėra nuosavybės. Juridiniai kabliukai ir savivaldybės skeptiškas požiūris stabdo sumanymą. Seniūno įsitikinimu, vandens telkinys sukurtų gražią poilsio zoną, būtų naudingas visuomenei, išspręstų priešgaisrinės apsaugos problemą miestelyje. „Kai galima pasinaudoti ES lėšomis, didelė klaida būtų atmesti tokią galimybę,“ – įsitinęs S. Rimkus.

Skauda seniūnui galvą ir dėl pradinės mokyklos, kurią įkūrė dvarininkas I. Karpis, likimo. Per žioplumą ar kvailumą buvo prarastas kultūros paveldo objektas. Paprasčiausiai geri dar geresniems vaikinams leido mokyklos pastatą, sudarantį harmoningą ansamblį su ligonine ir bažnyčia, privatizuoti. Miestelio bendruomenė, pamačiusi, kad plėšomos unikalios plytos ir kokliai bei bizniaujama vertybėmis, stojo ginti senojo paveldo. Barbariškas mokyklos plėšimas sustabdytas. Seniūnija būtų linkusi atgauti ir paimti globon buvusį švietimo židinį.

Tai ką papasakojome apie Joniškėlį tėra keli pabirę fragmentai, kaip ir kuo užimtas didelis mažo miestelio pasaulis žemės pakrašty.

 

Aldona SVIRBUTAVIČIŪTĖ

„ŪP“ korespondentė

 

 

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

  • Dalia

    Tikra teisybė parašyta. Nuostabus miestelis. Sulaukusi senatvės norėčiau čia gyventi!

    Atsakyti

    • Gerbiama p. Aldona, visų ūkininkų patarėja!

      Dėkui už vaizdingą pasakojimą. Atšils, aparsim apsėsim, iš kūčių gyvulėlius pievon išleisim, būtinai aplankysim. Ypač senąjį parką.
      Dabar štai kokis rokundas: bent du sykius minavojat kažkokį „žemės pakraštį“. Specialiai pamatavau: nuo Joniškėlio iki rubežiaus (PŠ kryptim) – apie 25 km; nuo VILNIAUS iki „pakraščio“ (VR kryptim) – irgi tiek pat! „Pagavot kampą?!“. Neduokdie, įvyktų ateity kokia bėda, apie kurią mėgsta papostringauti atomų ir tektoninių lūžių specialistai rokai ar raselės, oi kaip lėktumėt visi į tą Joniškėlio „pakraštį“… Reziumė: būkim su terminais atsargesni, nes taip rašydamos, galim tapti tikrai iš „pakraščio“…
      Ir dar: Lietuvoje padarytiems a t r a d i m a m s išvardinti užtenka rankos pirštų; o išradimų beigi „racų“ – nors uore vežk! Vėlgi reziumė: patarėjoms taip netinka rašyti. Gimnazistai juokiasi…
      P. S. P. Dalia, sulaukus senatvės – beliks tik slaugos ligoninė, kad ir kokia gera ana yra Joniškėly… Važiuojam dabar, kol spėkų turim. Dumiam?!

      Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.