Press "Enter" to skip to content

Eugenijui Petrovui – 75

Šiandien, balandžio 26 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarui Eugenijui Petrovui sukanka septyniasdešimt penki metai. Nueitas nelengvas gyvenimo kelias suformavo ypatingai brandžią ir unikalią šio žmogaus asmenybę. Šiandien drąsiai galime teigti jog jo gyvenimas atiduotas (ir tebedalinamas) Joniškėliui, Pasvaliui ir visai Lietuvai.

Sveikiname Eugenijų su gražia sukaktimi, linkime daug sveikatos bei stiprybės toliau dirbant savo krašto labui.

Joniškėlio miesto svetainės lankytojams siūlome į E. Petrovą pažvelgti jo pažįstamų ir bendražygių akimis.

„Joniškėlis – aukščiausia šio žmogaus vertybė”

2011 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo (1990 m. kovo 11 d.) Signataras Eugenijus Petrovas sutinka savo 75 metų jubiliejų.

Būdamas penkių metų kartu su tėvais 1942 m. vasario mėn. vokiečių okupacinės valdžios atitremtas į Lietuvą, Joniškėlio valsčiaus Meškalaukio kaimą. Čia pradėjo mokytis pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Joniškėlio Igno Karpio dvare įkurtoje vidurinėje mokykloje, kurią sėkmingai baigė 1955 m. Toliau mokslus tęsė Šiaulių pedagoginiame institute ir dirbo Šiaulių penktos vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju gamybiniam mokymui. 1963 m. persikėlus gyventi į Vilnių dirbo Lengvosios pramonės technikume, vėliau dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Fizikos matematikos institute. 1970 m. perėjo į darbą Gamybiniame techniniame susivienijime ,,Venta“ ir nuo 1982 m. tęsė darbą Lietuvos Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos institute.

Gyvendamas Lietuvoje nuo pat vaikystės ir vėliau bendraudamas su įvairiais žmonėmis matė ir gerai suprato Lietuvos laisvės siekius, Joniškėlio apylinkėse vykusią ginkluotą kovą, tragiškus žmonių likimus, jautė vietinių žmonių toleranciją sau, sesutei ir tėvams. Mokslas ir darbas lietuviškoje apylinkėje, žmonių geranoriškumas ir parama, visas jį supantis gyvenimas formavo jo pasaulėžiūrą.

Nuoširdžiai apsispręsdamas aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą ir 1990 m. buvo išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą, tapo šios Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. 1990 m. kovo 11 d. kartu su Sąjūdžio žmonėmis Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymą, aktyviai ir nuosekliai siekė Lietuvos žmonių  susitelkimo ir vienybės.

Būdamas dėkingas ir ištikimas Joniškėlio krašto žmonėms, siekdamas šio krašto istorinio, kultūrinio paveldo išsaugojimo kartu su bendraminčiais atliko didelį darbą paruošiant ir išleidžiant didelės apimties knygą ,,Joniškėlis“, o taip pat išsaugant nuo sunaikinimo unikalią ir vienintelę Joniškėlio Universitetinę kaimo ligoninę, 1809 m. dvarininko Igno Karpio kartu su Vilniaus Universitetu pastatytą Joniškėlio baudžiauninkams.

Pastaruoju metu Eugenijus Petrovas renka ir kaupia istorinę medžiagą apie šios ligoninės įspūdingą praeitį su ja susijusius iškilius Lietuvos atgimimo puoselėtojus.

Eugenijui Petrovui, iškiliam joniškėliečiui Joniškėlio miestas ir kaimai yra aukščiausia vertybė, lėmusi Jo garbingo gyvenimo raidą.

Eugenijus Petrovas kviečia joniškėliečius būti ištikimais šio krašto įspūdingai istorinei praeičiai, visiems dabar ir visada siekti joniškėliečių susitelkimo, būti aktyviais Joniškėlio ir Pasvalio krašto patriotais.

Kraštietis Mykolas Aleliūnas

2011-04-19

„Tai didžios sielos žmogus“

Su Eugenijum Petrovu susipažinau Vilniuje, Rašytojų sąjungos rūmuose, mūsų literatų klubo „Užuovėja“ almanacho pristatymo metu. Aš tada rinkau medžiagą knygai apieMeškalaukį. Mus supažindino Povilas Latvėnas. Iš karto pajutau, kad tai didžios sielos žmogus. Labai noriai ir nuoširdžiai pasakojo apie šeimą, kaip jie atsidūrė Meškalaukyje, pasakojo apie savo vaikystę Meškalaukyje. Jis apgailestavo, kad nieko gero nenuveikė Meškalaukio labui ir jautėsi esąs skolingas. Apie ten sutiktus žmones kalbėjo su nuoširdžia nostalgija, tarsi apie giminaičius…

Ir vėliau teko nemažai bendrauti.

Mano knygos „Meškų laukas“ pristatymo Meškalaukyje metu E. Petrovas sakė man, kad reikia surinkti medžiagą apie Joniškėlio kraštą ir išleisti solidžią knygą. Kaip paaiškėjo vėliau, jis su užsidegimu ėmėsi šio darbo. Ne kartą buvo atvykęs į Meškalaukį, bendravo su kaimiečiais, lankė jam brangias vietas. Švenčių progą gauname sveikinimo atvirukus. Ką radęs apie Meškalaukį archyvuose, atsiųsdavo man. Norėjo kuo daugiau sužinoti apie praeitį, to krašto įstoriją.

Eugenijus Petrovas – didžios sielos žmogus, yra daug nuveikęs Joniškėlio krašto labui.

Bronislava Černiauskienė, kaimo rašytoja, Meškalaukio „Bočių“ vadovė, kaimo šviesuolė.

„Ne lietuvis  tapęs Lietuvos Didžiavyriu“

Tokie žmonės, kaip Eugenijus Petrovas, verti didžiulės pagarbos. Tiek daug gero padaręs tam kraštui, kuris jį, dar vaiką priėmė ir augino, kuriame prabėgo jaunystės metai. Šiltas, nuoširdus, geranoriškas žmogus, tiek daug gero darantis mūsų kraštui, atiduodantis save, savo laiką, savo jėgas ir sveikatą mūsų brangios šalelės Lietuvos istorijai įprasminti ir už tai neprašantis nieko, tik visus kitus kviečiantis susitelkti,  žadinantis iš lietuviško stingulio, savo darbštumo ir nesavanaudiškumo pavyzdžiu kviečiantis pajudėti ir mus, lietuvius, dėl saujos skatikų ar riebesnio kąsnio pasiruošusius parduoti ir išmainyti viską, kas su prigimtimi gauta šventa – savo žemę, savo gamtą, savo kalbą, savo krašto praeitį, už kurią guldė galvas Didžiavyriai.

Nors Eugenijus Petrovas prigimtimi ne lietuvis, tačiau jis tapo Lietuvos Didžiavyriu, savo didžiais darbais įprasminantis savo gyvenimą vardan jį priglaudusio krašto gerovės, jo geros ateities, jo praeities įprasminimo ateinančioms kartoms. Lenkiu galvą prieš šį pilną prasmingų sumanymų Žmogų ir linkiu Jam sveikatos ir kuo geriausios sėkmės jo didžiuose darbuose mūsų krašto labui.

Gėnė Rakauskienė, Meškalaukio kaimo bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė.

„ Jie buvo stiprūs žmonės“

Aš prisiminimais sugrįžtu į 1944 metus, man taip atrodo, bet aš buvau dar mažytė, todėl galiu tuos metus ir maišyti. Galvoju, kad tai buvo vokiečių valdymo metais ir tai buvo tremtis. Mano tėvelis ūkininkas Jonas Uogintas iš Joniškėlio geležinkelio stoties parsivežė Petrovų šeimą: motina, vyresnė sesuo Nataša ir patėvis, kuri geležinkeliu atbildėjo iš Rusijos. Tai buvo jų pirmoji gyvenamoji vieta Meškalaukio kaime. Gyveno jie dar keliose vietose, kol pasistatė savo nuosavą namelį. Buvo darbšti ir tvarkinga šeima.

Petrovų šeima apsigyveno mūsų namuose. Namas didelis, dviejų galų vietos užteko visiems. Man tuo metu buvo 7 metai, Eugenijus metais vyresnis, o sesuo Nataša už jį vyresnė. Nedaug ką iš tų laikų prisimenu. Labiausiai įstrigo mūsų praktinis kalbų mokymasis. Parodom daiktą ir atsakome kiekvienas savo kalba, taip pradžioje bendravome. Eugenijaus mama mus su broliu Viliumi vaišindavo pyragais, kuriuos ji kepdavo pagal savo krašto receptus. Gyvenome draugiškai, nesipykom.

Vėliau lankėme Meškalaukio pradinę mokyklą. Aš su Eugenijumi buvome pirmokai, Nataša aukštesnėj klasėj, o brolis Vilius jau mokėsi Joniškėlyje. Eugenijus labai gerai mokėsi, klasėje buvo pirmūnas.

Gyvenimas tuo laikotarpiu nebuvo lengvas, vyko karas, vėliau pokario neramumai. Prisimenu , kai jų šeimą ištiko skaudi nelaimė. Buvo žiauriai nužudyta sesuo Nataša. Toks žiaurumas sukrėtė Meškalaukio kaimą ir Joniškėlio gyventojus, o ką jau kalbėti apie saviškius. Liūdesys prislėgė ir mūsų šeimą. Tačiau jie buvo stiprūs žmonės, nes gyvenimas nestovi vietoje reikėjo gyventi, dirbti, auginti velionės vaikus, leisti juos į mokslus.

Kai išvyko gyventi kitur mes jau mažiau bendravome, o su broliu Viliumi Eugenijus dažnai susitikdavo. Gyvenimas yra sudėtingas. Petrovų šeimai likimas lėmė gyventi Lietuvoje, o mano brolį nubloškė į Rusiją, iš ten ir nebegrįžo, atgulė Pamaskvės kapinėse.

Aldona Uogintaitė – Cimermanienė ( nuotrauka iš asmeninio albumo)

Aldona Uogintaitė – Cimermanienė. Fone matyti namas Meškalaukyje kuriame gyveno Petrovų šeima.

„Tai padorumo pavyzdys“

Net įkopusi į savo gyvenimo septyniasdešimtmetį, prisimenu prieš daugelį metų A.A. tėčio pasakytus žodžius: „Žėns (ne Eugenijus, ne Ženia) buva atvažiavės, kalbėjam,- razomns vyrs“. Apie

ką ten  jie šnekučiavosi, aš nežinau, nes tėtis, A.A. Jekaterinos Novikovos vadintas Mikalojumi, tai aptarinėdavo su artimais kaimynais. Jiems jau tuomet Žėns buvo autoritetas, patikimas, kažkuo reikšmingas ir išsiskiriantis (gerąja prasme) žmogus.

Artimiau su gerbiamu Eugenijumi Petrovu susipažinau 1978 metais, tada, kai su šeima apsigyvenau jo mamos ir patėvio kaimynystėje. Su šviesaus atminimo Jekaterina ir Nikolajumi Novikovais mus siejo itin šilti, draugiški santykiai – mes tapome tarsi giminės. Šiems žmonėms buvo svetimas pavydas, apkalbos, kiti negatyvūs dalykai. Jie pasakodavo apie savo Gorodnia kaimą Novgorodo srityje, apie šeimą, gimines, jų likimus, prisimindavo savo dukros Natašos tragediją (ji – rusų kalbos ir literatūros mokytoja, šviesios atminties N. Petrova, mokiusi mane 9, 10, 11 klasėse).

Vasaros atostogų ir švenčių dienomis į Meškalaukį su dukromis atvykdavo Eugenijus Petrovas. Aukštas, išvaizdus, pasitempęs, bet kartu toks paprastas ir savas. Kaime jis neleido veltui laiko, kibdavo į darbus: tai didžiulio bulvių lauko ravėti ar kasti (žiūrint koks metas), tai prie šienapjūtės ar kitų darbų. Noriai bendravo su sodiečiais.

O mano vaikai laukdavo maudynių pirtyje. Rusų tokia tradicija: šeštadieniais ar po talkų visi nusimaudo pirtyje, tada į rankas ima armoniką ar bajaną, groja, dainuoja, šoka, linksminasi. Mus, kaimynus, visada pakviesdavo į pirtį – o tai džiaugsmas vaikams – galima laistytis vandeniu, taškytis, pliuškentis. Po to žaisti. Mano dukra Vaida draugavo su Siga Petrovaite.

Kai senukai Novikovai išsikėlė iš Meškalaukio, mūsų ryšiai kuriam laikui nutrūko. Žinojau, kad Eugenijus Petrovas yra aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, kad dirba atsakingą darbą, o kai 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, kai tarp Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkūriamojo Seimo deputatų pamačiau E.Petrovą, iš džiaugsmo spurdėjo širdis. Buvęs meškalaukietis – Signataras! Tai patriotizmo ir padorumo pavyzdys, kai rusas kovoja už Lietuvos laisvę. Eugenijus – įdėjos žmogus, neieškojęs „šiltų vietų“, niekam nepardavęs savęs, nenuskriaudęs tautiečių.

Paskutinius dešimt metų mes, meškalaukiečiai, jautėme stiprų užnugarį: žinojome – kai reikės, gerb. Eugenijus mums visada padės. Jis pas premjerą, Seimo pirmininką ar kitą atsakingą valstybininką nueis, įrodinės, reikalaus, sieks visiems naudingo tikslo. Žaviuosi jo dėmesiu ir pastangomis, kad derlingoje Meškalaukio žemėje būtų kuo daugiau šviesos ir gėrio. Mūsų bendruomenei susirūpinus parko reikalais, vietinių žmonių norų niekas neklausė, šis klausimas „įstrigo“. Skambinome E. Petrovui – mūsų gerb. kraštietis greit reagavo – nuskubėjo pas Violetą Veličkienę, šį pas kitus ir reikalas pamažu pajudėjo. Vėl problema: Meškalaukyje dėl padidintos taršos iškilo pavojus saugiai ir sveikai aplinkai.  Signataras sukviečia spaudą, į Meškalaukio bendruomenės salę atsiveža vilnietį profesorių, habilituotą mokslų daktarą, mediką Algirdą Baubiną, kuris paaiškina – taršos pasekmės žiaurios! E. Petrovas eina į ministeriją, įrodinėja, bet versle sukasi dideli pinigai, nepaisoma įstatymų, o kai kuriems valstybininkams trūksta valstybinio požiūrio į kaimo realijas, trūksta viešumo ir skaidrumo jų veikloje. Gaila…

Nors šlubuoja sveikata, E. Petrovas visuomeniniam darbui atiduoda visą save. Kiek laiko praleista archyvuose, bendrauta su žmonėmis, kiek triūso įdėta, parengiant knygą apie Joniškėlio kraštą, jo praeitį, šviesuolius. Gerb. Eugenijus svečiuojasi ne vienoje meškalaukiečių šventėje, visada atvykstantis su dovanomis, pranešimų, paskaitų autorius, darbštus, atsakingas žmogus,  suteikiantis ir moralinės stiprybės visiems, su kuriais bendrauja.

Kai pas mane ir pas dukrą Vaidą apsilanko E. Petrovas, jaučiamės tarsi pamalonintos. Iki išnaktų liejasi geri, šilti žodžiai, prisiminimai, ateities planai. Svečiui rūpi kaimo žmonių gyvenimas, mokyklos, bendruomenės reikalai. Jis niekada nesusireikšmina, o tai, ką daro, ką rašo apie šį jam brangų kraštą, mano tai esant savęs įprasminimu.

Eugenijus Petrovas neužmiršta mūsų pasveikinti vardadienių, švenčių ir kitomis progomis, šiaip pakalbinti telefonu. Jis yra mūsų guodėjas, užtarėjas, tikras „ruskaja duša“ .

Gerb. savo kraštiečiui, ryškiai asmenybei šimtus kartų tariam – sveikatos! Ir ačiū Jums, Eugenijau, už viską ką gero padarėte Lietuvai ir Meškalaukiui.

P.S. Mano nuomone, Meškalaukiui Eug. Petrovas – brandi asmenybė, kuklumo, padorumo, meilės savo kraštui ir jo žmonėms pavyzdys..

Janina Kaminskienė, meškalaukietė, jo kaimynė, pensininkė, buvusi socialinė darbuotoja.

Komentuoti su „Facebook “

4 Comments

  1. Kadi Kadi 27 balandžio, 2011

    Ir visi didžiausi sveikinimai bei palinkėjimai sveikatos, tvirtybės bei užsidegimo jubiliatui !!!

  2. Kadi Kadi 27 balandžio, 2011

    Kaži, ar kandusis komentatorius yra parašęs pats šiam puslapiui kokį straipsnį, ar yra pasidalinęs kokiu sveikinimu (nuoširdžiu), ar vien tik oponuoja ir kandžiojasi kažkur lyg ant aukšto bokšto būdamas ? 🙂

    Nors, – vienok, reik pripažinti, dažnai būna, kad komentaras smagiai pradžiugina ir įneša gaivaus vėjo 🙂

    • Garbioji ponia Kadi, Garbioji ponia Kadi, 27 balandžio, 2011

      durkit piršteliu, kur ir kam įkąsta? Jūsų nepriekaištinga rašyba rodo, kad ir A. Puškino „Eugenijų Onieginą“ bent pasklaidyti teko (beje, Puškino eilės – ne nuoširdus sveikinimas?!?), ir Larošfuko aforizmai girdėti yra… O kad gerbiamą Jubiliatą pamenu dar kaip Joniškėlio mokyklos mokinį – ką bedarysi, amžius, amžius mano solidus, smėlis jau byra…
      Manau, kad šventinių atsiminimų puslapyje Jums aiškintis ar aiškinti – nėra tinkama vieta; tik pakartosiu, kad kaip ir Larošfuko, nemėgstu pataikūnų (tik kas čia bendro su Jubiliatu?), o dėl mokytojų – tikrai nerevizuoju gerb. Petrovo minties: esu tikras, kad tik 5 – 8% jų dirba „iš pašaukimo“.
      P. S. Visi „aukšti bokštai“ Joniškėlyje arba nuvirto patys, arba buvo nuversti (kai kurie – net su gandralizdžiais…).
      Pagarbiai ir su gaiviu pietvakarių vėju – K. V.

  3. K. V. K. V. 27 balandžio, 2011

    „Куда, куда вы удалились,
    Весны моей златые дни?
    Что день грядущий мне готовит?
    Его мой взор напрасно ловит,
    В глубокой мгле таится он.
    Нет нужды; прав судьбы закон.
    Паду ли я, стрелой пронзенный,
    Иль мимо пролетит она,
    Все благо: бдения и сна
    Приходит час определенный,
    Благословен и день забот,
    Благословен и тьмы приход!“
    /Пушкин устами Ленского/.
    Буду краток, ибо „лесть – это фальшивая монета, которая имеет хождение только из-за нашего тщеславия“ /La Rochefoucaul/: здоровья, крепкого здоровья, дорогой юбиляр!
    P. S. Keli štrichai Jubiliato jaunystės eskizui: mėgo klausytis „balsų iš už gūbrio“, ypač apie rusų disidentus („užkrėtė“ ir mus taip stipriai, kad net šiandien paklausom „Эхо Москвы“ ar paskaitom „Грани“– tai Ženios nuopelnas! keista tik, kad niekas iš tų, kurie šiandien ploja per petį Jubiliatui, jo „neįdavė“, o juk patirties tai turėjo…). Neblogai vaidindavo moksleiviškuose „spektakliuose“, „dvaro“ (mokyklos) scenoje – „Auksinio erelio“ smuklę iki dabar pamenam: Ženia su dviem laikrodžiais (!!) ant kairės rankos. Mat, „blogiuką“ kapitalistą vaidino! Kol mirsim, nepamiršim chrestomatinės jo frazės: „Ką Dievas nubaudė – mokytoju paskyrė…“ Etc. etc. Sveikatos ir stiprybės, gerbiamas Eugenijau! Mažiausiai iki 100 metų!
    P. P. S. Truputį neaišku, kodėl visi prisimena tik Jubiliato tėvelius ir sesutę? O jis gi dar turėjo jaunesnį broliuką, kuris vyresnįjį stačiai dievino…

Komentuoti: Garbioji ponia Kadi, Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.