Kiek jaunimui pažįstama ir svarbi Bitės asmenybė

– Kodėl rašytoja, publicistė ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė aktuali šiandien? Nes šiandien labai stokojame autoritetų, kilnių žmonių, tiesiog kilnumo. Esame išsiskaidę po savo siauras profesijas, savo darbelius… Įdomu, ką šiandien Bitė pasakytų jums, gimnazistams. Ji juk labai mylėjo jaunimą, globojo, šelpė visus, kurie tik kreipėsi. Net yra išlikusios išlaidų knygelės, kuriose matyti, kiek sumokėta už gabių, bet neturtingų mokinių mokslą, – Bitės gimimo 150 metų paminėjime Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje kalbėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja Vitalija Vasiliauskaitė.

O šios gimnazijos istorikas Viktoras Stanislovaitis rimtai svarsto, ką gimnazistai apskritai žino apie Bitę, ką jiems reiškia Bitės asmenybė ir idėjos. Ir iš kur gimnazistams žinoti apie Bitę, jeigu jos kaip ir nelikę mokyklų programose.

Tačiau mokytojas Viktoras mano, jog gimnazijos auklėtiniai vis dėlto turi pažinti asmenybę, kurios vardas prieš 22 metus šiai mokyklai suteiktas. Todėl ir buvo sukurta dokumentinio filmo antra dalis „Gabrielė – adagio“, kur mokytojas Viktoras Stanislovaitis ir Joniškėlio gimnazistė Zita Pakštaitytė, keliaudami į Puziniškį, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinę, aštrokai diskutuoja apie gyvenimo vertybes.

– Tai, ką dabar išgirsit, ko gero, iškris iš gražaus paminėjimo konteksto. Mums nepavyksta išvengti jaunatviško maksimalizmo, – iš karto apsidraudžia filmo autorius ir prisipažįsta, kad kai kas jau pažiūrėjęs net apsiašarojo dėl tokių jaunimo nepatriotiškų minčių.

Filmas sujungia Bitės ir šiuos laikus, kai jaunimas priverstas rinktis, ar studijuoti universitete, bet paskui tikriausiai papildyti bedarbių gretas, bent jau Lietuvoje, ar nieko nelaukiant išmauti į užsienį.

Kaip teigia gimnazistė Zita,  jaunimas nežino Bitės, kuri buvo tarsi paprasčiausia kaimo daraktorė, mokanti sodiečius plautis rankas. Bitės veikla primena Editos Mildažytės „Bėdų turgų“. O jaunas žmogus nenori savęs aukoti, nenori neturėti šeimos, kaip Bitė. Ir kas iš to, jog paskui pristato paminklų, prirašo knygų.

– Nemanau, kad Bitė buvo laiminga, – svarsto gimnazistė. – Man Lietuva – tik fonas. Nėra Lietuvos, yra pasaulis. Kam man valstybė, jei negali ji duoti išsilavinimo ir darbo… Patriotizmas – netikras jausmas, dabar svarbiausia – praktiškumas. Net paprasčiau išvykti į skurdžiausią Afrikos šalį dirbti misijose, nes aš nežinau, kaip gelbėti Lietuvą… –

Mokytojas Viktoras, ketvirtos kartos joniškėlietis, pasakoja, kaip prosenelė keliavo pas daktarę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ieškoti pagalbos, kaip ši geroji moteris su kuprele iš Joniškėlio tiesiog ją išgelbėjo, ir šis gražus pasakojimas perduodamas iš kartos į kartą. Ir dar daugiau pasakojimų apie Bitės, kilnios moters, gerus darbus paprastiems žmonėms sklinda iš lūpų į lūpas…

– Vaikai, apie Bitę galvokit plačiau ir giliau, – pažiūrėjęs filmą, kvietė kraštietis Kovo 11-osios Akto signataras Eugenijus Petrovas. – Jūsų laimė filme pateikiama kaip buitinė, kaip kasdienė. Bitė sakė, kad teikti gerumą visiems – tai teikti gerumą ir sau, o tik sau – reiškia niekam. Labai anksti Bitė neteko mamos ir tada tėvelis Gabrielei pasakė, jog reikės padėti užauginti šeimą. Ir Bitė, dar būdama pati vaikas, imasi tos naštos. Aišku, net negalvodama apie patriotizmą… Jeigu tauta neturi tokių stiprių asmenybių, ji praranda savo kelią.

Joniškėlio krašto bendruomenių asociacijos pirmininkas Juozas Bagdonas paskelbė, kad šios asociacijos įsteigta „Bitės darbštuolės“ nominacija šiemet skiriama būtent kraštiečiui Eugenijui Petrovui.

O asociacijos padėką Juozas Bagdonas įteikė medikei Liucijai Petkevičaitei-Apeikienei už pagalbą įamžinant jos prosenelio gydytojo Leono Petkevičiaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo, vardą Joniškėlio ligoninėje.

Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos direktorius Almantas Kanapeckas priminė, kad čia yra apsilankę nemažai kraštiečių, šį kartą į minėjimą atvyko ir buvęs vidaus reikalų ministras Romasis Vaitiekūnas, ir Vilniaus universiteto doc. Antanas Apynis. O šventę rėmė Pasvalio rajono savivaldybė, Sigitos Kvedarauskienės įmonė, gėlėmis gimnaziją papuošė Tėvų komitetas ir gimnazijos floristai, gėlių nupirko buvęs mokinys verslininkas Eimutis Ramoška.

Lituanistė Laima Vaitkevičienė kartu su gimnazijos mokiniais ir mokytojais parengė puikią meninę programą apie rašančios moters pasaulį.

Joniškėlio gimnazistai su dailės mokytoja Laisvute Razmiene surengė kūrybinių darbų parodą, taip pat išleistas gimnazijos meninės kūrybos katalogas „Kuriu žmonėms“. O Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos laikraštyje „Bitutė“ vyresniųjų klasių mokiniai svarsto, kaip dabartiniam jaunimui atrodo XIX amžiaus atgimimas ir jo žymiausių veikėjų nuveikti darbai.

– Perskaičius Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biografiją, susidaro įspūdis, jog ji neturėjo laiko sau, visas jėgas skyrė krašto švietimui, pilietiškumo skatinimui, – rašo gimnazistas Mindaugas. – Kartais atrodo, kad mūsų amžiuje lietuvių pilietiškumas blėsta, bet aš manau, jog taip nėra. Esant reikalui, jei lietuvių kalbai grėstų pavojus, visi iki vieno prisidėtume prie savo kalbos, o taip pat ir tautos išsaugojimo.

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS nuotraukos

DARBAS 2011 04 14 Nr. 42