Praeitą savaitę Lietuva atsisveikino su ilgamete Kauno valstybinio dramos teatro aktore, Nacionalinės premijos laureate Rūta Staliliūnaite. Dauguma pažinojome ją kaip vieną ryškiausių teatro asmenybių. Jos Barbora Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė” , Henriko Ibseno Nora, Alfredo Jarry – Ūbienė ir kiti vaidmenys ilgam išliks žmonių atmintyje.
Džiugu, kad šios unikalios asmenybės biografijoje yra ir joniškėlietiška eilutė. Jūsų dėmesiui siūlome Rūtos Staliliūnaitės prisiminimus apie savo tėvelio Juozo Staliliūno gyvenimą Joniškėlyje.
Ramybė Tau
Prisiminimai apie Tėvą a. a. Juozą Staliliūną
Iš 25-os dainos
Ar aštrių dagių ar žalių rūtų Jūs man vainiką nupinsit, Man užmokesnis vienodas būtų -Ar mane peiksit, ar girsit.
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!
Ar aš gyvensiu ant aukšto kalno Puikiausiam rūme šilkuose, Ar aš ieškosiu iš procios pelno Menkoj grytelėje varguose –
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!
Tas, kurs numiręs, nei girdž, nei mato, Nei gailis svietą palikęs; Ar kas jam kryžių ant kapo stato, Ar kas jį keikia užpykęs, –
Jam vis tiek pat! Jam vis tiek pat!
Antanas Vienažindys
Brangus mano Tėve,
skamba ir skamba Tavo balsas, kai po akių operacijos Kauno klinikų pritilusiais koridoriais mudu vaikštinėjome ir, kažkodėl pabėgęs nuo mūsų pokalbio, Tu bandei prisiminti tą poeto Antano Vienažindžio eilėraštį. Niekad nežinojau, kad jį mokėjai. Abejojai – gal čia Maironis? Tau buvo jau 75-eri. Palikai mus su mama sulaukęs ir atšventęs gražų 80-metį 1978 metais rugpjūčio 3 dieną, vakarėjant…
Pastatėme Tau ąžuolinį kryžių – -skulptoriaus Sigito Straigio rankų darbo.
Ar Tau tikrai vis tiek?!
Ketinu dabar Tave pažadinti iš gilios ramybės ir parsivesti atgalios – į Tavo jaunystės metą, į mieląjį Joniškėlį – Tavo tėviškės miestelį, švenčiantį 400 metų sukakties iškilmes.
Ir, žinoma, ketinu Tave pagirti – buvai jaunas ir gražus vyras, giedojai bažnyčios chore kartu su būsima operos soliste Salomėja Vaidžiūnaite, vaidinai klojimo teatre (minėdavai vaidinimus „Švarkas ir milinė”, „Ponas ir mužikas”), garsėjai oratoriaus talentu, apie kurį ir mama sakydavo: „Tėtytis labai gražiai pakalbėjo tai viena, tai kita proga…”
1924 metais baigei pirmąją Žemės ūkio mokyklą Gruzdžiuose ir buvai pakviestas į Karpio dvarą – dirbai kontrolės asistentu (yra puiki nuotrauka, kurioje baltu chalatu imi pieno mėginius…). Buvai šaulys. Trumpai ir būrio vadas.
Sielvartingai išgyvenai Dariaus ir Girėno žūtį. Pasakojama, kad iškėlęs dangun rankas raudojai: „Viešpatie, kodėl?!!” Kai kas ir pasišaipė iš tavęs – kad perdedi. O žinai, brangus, kad aš, Tavo duktė, ir dabar skaudžiai prisimenu lakūnų tragišką lemtį. Dėkoju Tau – tai Tavo minties sėkla!
Juk Joniškėlyje sutikai didelių, tamsių ir vylingų akių simpatingą jauną panelę, taip pat dirbusią Marijos Karpienės dvare ūkio dalies vedėja. Tai juk buvo mano brangiausioji Mama – Tavo mylimoji Onutė Rentaitė!
Beje, taip man niekad ir nepapasakojote, kaip tai prasidėjo. Bet liko nuotraukos: sėdite ant suolelio Joniškėlio parke, stovite ant aukšto liepto… O vėlesnėje nuotraukoje – ant rūmų fasadinių laiptų jau staipausi ir aš su Magda, daktarės dukra. Tai jau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, kai reikėjo trauktis iš Joniškėlio.
Paskui Tave ėmė persekioti. Kas? Nežinau. (Tėvai tai nuo manęs slėpė.) Du kartus buvai suimtas. O į Dotnuvą atsivijęs kažkoks niekšelis, keliais keiksmažodžiais pasveikinęs, pratarė: „Tai vis išsisuki, Staliliūnai?! „
Ne, Tau nereikėjo išsisukinėti. Tu nieko blogo nebuvai padaręs net mažam vabalui. Bet neėmei į rankas ginklo, kai Baisogaloje Tave vertė surašinėti išvežtųjų turtą. Pasiaiškinai: „Mano rankos bus užimtos rašant, tai kam man tas ginklas?!.”
O paskui patekome į vežamųjų sąrašus, ir visi trys… Bet padoraus žmogaus perspėti pasitraukėme. Taip išvengėme to prakeiksmo, kuris ištiko mūsų tautos šimtus tūkstančių nelaimingųjų. Įsišėlus „kolchozų” metui buvai genamas iš vieno į kitą. Buvai net paskirtas vieno tokio nusigyvenusio pirmininku, bet kai ankstyvi rudens šalčiai užklupo nenukąstas bulves, Tave išmetė bematant, ir mes džiaugėmės. Atėjo užtarnauto poilsio laikas ir sugrįžome į Mamos tėviškę. Čia prikalbino dar padirbėti fermos vedėju ir Tu, pasitaręs su Mama, sutikai. Mat aš dar studijavau ir reikėjo mane remti. Stipendijos neužtekdavo.
Koks Tu buvai Tėvas man? Geras ir griežtas. Mudu abu ruošdavome malkas žiemai – išmokau puikiai pjauti rąstelius. Ne iš karto, aišku. Vargai su manimi spręsdamas matematikos uždavinius, nes beviltiškai jų nesupratau. Draudei visokius rusiškus jaustukus, kurių parsinešdavau iš gatvės ar kiemo. Įsakmiai liepei gerbti savąją kalbą. O kai vienąsyk, pasiųsta į knygyną, nupirkau rusišką kalendorių – už žioplumą neleidai visą mėnesį į kiną ir į šokius mokykloje.
Supykai ant manęs, kai veždamas dviračiu iš Gailionių į Joniškėlį turėjai grįžti ir ieškoti mano pamesto batelio, nes aš nepasakiau, kad jis nukrito… Nepaėmei manęs ant rankų, kai mudu įbridome į Mūšą ir aš ėmiau klykti iš baimės apsivijus plaukiančioms žolėms aplink kojytes. Liepei nebijoti… O man ir dabar jos baugios.
Vienąsyk už neklausymą Mamos pasiryžai įkrėsti man beržinės košės ir liepei pakelti sijonėlį, bet kai aš tai labai nuolankiai padariau, nebegalėjai uždrožti.
Kai jau „užaugau”, atvažiuodavote su mama į mano premjeras Kauno dramos teatre ir labai saikingai pagirdavote. Ir tas saikas man buvo taip brangus!
Koks buvai vyras Mamai? Geras. Nors Mama laikė tris namų kertes, o mudu tik vieną… Tavo – uždirbti pinigėliai, mano – kuklūs ruošos darbeliai. Mes buvome jos pavaldiniai ir buvome ramūs už tokių trapių petelių.
Koks buvai žmogus? Doras. Niekad niekam nemelavęs, nieko neapgavęs, nenuskriaudęs, neapvogęs ir visus pasveikindavęs nukeldamas kepurę – jaunam ir senam nebuvai garbėtroška. Nepakentei intrigų, apkalbų, pataikavimo. Darbų konfliktuose pakeldavai balsą gindamas savo tiesą.
Įskaudintas buvai net miręs. Bet tai atsiminsime kituose baltuose puslapiuose.
O gal Tau tikrai vis tiek?!
Dėkodama Tau ir Mamai už gyvenimą, negaliu niekaip atsiplėšti nuo supratimo, kad Jūs – mano Pradžių Pradžia, mano pirmasis ir svarbiausias universitetas, kad manęs su visais mano darbais pirmiausia reikia ieškoti Jumyse.
Nebeturiu Jūsų. 2004-ųjų lapkričio 13 dieną, vidudienį, amžiams nurimo Mama. Tavo mylimoji, Tėve.
Gal esate vėl kartu? Tai mane guostų.
Beje, Mama skaitė man fragmentus iš savo jaunystės eilėraščių artėjant paskutinei valandai. Judu abu garbinot GROŽĮ – tiek gamtoje, tiek ir žmoguje. Abu vertinote duotą žodį, abu vienodai išpažinote tiesą ir teisingumą, abu mėgote tvarką savo namuose, savo kieme, savo darbuose.
Aplankiau Joniškėlį po daugybės metų praėjusią vasarą. Nusilenkiau G. Petkevičaitei-Bitei, kurią Mama matydavo viešint pas ponią Karpienę. Vaikštinėjau po parką. Stabtelėjau ant laiptų, kur mūsų nusifotografuota Labai labai seniai. Ieškojau klombų ir statulos žalios vejos vidury. Ieškojau ženklų, kurie kalbėtų, kad čia būta, gyventa mano Tėvų ir manęs pačios – ir nieko neradau.
Tik atspindžiai sieloj, nuo vaikystės saugomi many.
Brangiausieji mano Tėve, Mama, ar nesudrumsčiau Jums ramybės, pasišaukdama pabūti ten – Joniškėlyje?! Bet juk tokios iškilmės! Ir aš jose norėjau būti su Jumis, jaunais ir laimingais.
Tu pasakojai, Tėve, kad ankstyvoje jaunystėje svajojai tapti kunigu, bet perspėtas savo Mamos Barboros Staliliūnienės, kurios aš niekad nemačiau, atsisakei to noro. O perspėjimas buvęs toks:
– Vaike, jei tiki, jei žinai, kad galėsi būti TIKRU kunigu – eik. Jei abejoji – keisk svajones…
Iš jaunų laikų buvo likęs Tavo mėgiamas posakis Pax Tecum (ramybė tau, taika su tavimi). Taip kartais pasisveikindavai ar atsisveikindavai.
Tad ir aš, pasikalbėjusi,
grąžinu Tave Ramybėn.
Ilsėkitės Amžinybėje,
brangiausieji mano.
2006-ieji, sausio 2 d. Kaunas
Rūta Staliliūnaitė – joniškėlietiški motyvai
Praeitą savaitę Lietuva atsisveikino su ilgamete Kauno valstybinio dramos teatro aktore, Nacionalinės premijos laureate Rūta Staliliūnaite. Dauguma pažinojome ją kaip vieną ryškiausių teatro asmenybių. Jos Barbora Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė” , Henriko Ibseno Nora, Alfredo Jarry – Ūbienė ir kiti vaidmenys ilgam išliks žmonių atmintyje.
Džiugu, kad šios unikalios asmenybės biografijoje yra ir joniškėlietiška eilutė. Jūsų dėmesiui siūlome Rūtos Staliliūnaitės prisiminimus apie savo tėvelio Juozo Staliliūno gyvenimą Joniškėlyje.
Brangus mano Tėve,
skamba ir skamba Tavo balsas, kai po akių operacijos Kauno klinikų pritilusiais koridoriais mudu vaikštinėjome ir, kažkodėl pabėgęs nuo mūsų pokalbio, Tu bandei prisiminti tą poeto Antano Vienažindžio eilėraštį. Niekad nežinojau, kad jį mokėjai. Abejojai – gal čia Maironis? Tau buvo jau 75-eri. Palikai mus su mama sulaukęs ir atšventęs gražų 80-metį 1978 metais rugpjūčio 3 dieną, vakarėjant…
Pastatėme Tau ąžuolinį kryžių – -skulptoriaus Sigito Straigio rankų darbo.
Ar Tau tikrai vis tiek?!
Ketinu dabar Tave pažadinti iš gilios ramybės ir parsivesti atgalios – į Tavo jaunystės metą, į mieląjį Joniškėlį – Tavo tėviškės miestelį, švenčiantį 400 metų sukakties iškilmes.
Ir, žinoma, ketinu Tave pagirti – buvai jaunas ir gražus vyras, giedojai bažnyčios chore kartu su būsima operos soliste Salomėja Vaidžiūnaite, vaidinai klojimo teatre (minėdavai vaidinimus „Švarkas ir milinė”, „Ponas ir mužikas”), garsėjai oratoriaus talentu, apie kurį ir mama sakydavo: „Tėtytis labai gražiai pakalbėjo tai viena, tai kita proga…”
1924 metais baigei pirmąją Žemės ūkio mokyklą Gruzdžiuose ir buvai pakviestas į Karpio dvarą – dirbai kontrolės asistentu (yra puiki nuotrauka, kurioje baltu chalatu imi pieno mėginius…). Buvai šaulys. Trumpai ir būrio vadas.
Sielvartingai išgyvenai Dariaus ir Girėno žūtį. Pasakojama, kad iškėlęs dangun rankas raudojai: „Viešpatie, kodėl?!!” Kai kas ir pasišaipė iš tavęs – kad perdedi. O žinai, brangus, kad aš, Tavo duktė, ir dabar skaudžiai prisimenu lakūnų tragišką lemtį. Dėkoju Tau – tai Tavo minties sėkla!
Juk Joniškėlyje sutikai didelių, tamsių ir vylingų akių simpatingą jauną panelę, taip pat dirbusią Marijos Karpienės dvare ūkio dalies vedėja. Tai juk buvo mano brangiausioji Mama – Tavo mylimoji Onutė Rentaitė!
Beje, taip man niekad ir nepapasakojote, kaip tai prasidėjo. Bet liko nuotraukos: sėdite ant suolelio Joniškėlio parke, stovite ant aukšto liepto… O vėlesnėje nuotraukoje – ant rūmų fasadinių laiptų jau staipausi ir aš su Magda, daktarės dukra. Tai jau prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, kai reikėjo trauktis iš Joniškėlio.
Paskui Tave ėmė persekioti. Kas? Nežinau. (Tėvai tai nuo manęs slėpė.) Du kartus buvai suimtas. O į Dotnuvą atsivijęs kažkoks niekšelis, keliais keiksmažodžiais pasveikinęs, pratarė: „Tai vis išsisuki, Staliliūnai?! „
Ne, Tau nereikėjo išsisukinėti. Tu nieko blogo nebuvai padaręs net mažam vabalui. Bet neėmei į rankas ginklo, kai Baisogaloje Tave vertė surašinėti išvežtųjų turtą. Pasiaiškinai: „Mano rankos bus užimtos rašant, tai kam man tas ginklas?!.”
O paskui patekome į vežamųjų sąrašus, ir visi trys… Bet padoraus žmogaus perspėti pasitraukėme. Taip išvengėme to prakeiksmo, kuris ištiko mūsų tautos šimtus tūkstančių nelaimingųjų. Įsišėlus „kolchozų” metui buvai genamas iš vieno į kitą. Buvai net paskirtas vieno tokio nusigyvenusio pirmininku, bet kai ankstyvi rudens šalčiai užklupo nenukąstas bulves, Tave išmetė bematant, ir mes džiaugėmės. Atėjo užtarnauto poilsio laikas ir sugrįžome į Mamos tėviškę. Čia prikalbino dar padirbėti fermos vedėju ir Tu, pasitaręs su Mama, sutikai. Mat aš dar studijavau ir reikėjo mane remti. Stipendijos neužtekdavo.
Koks Tu buvai Tėvas man? Geras ir griežtas. Mudu abu ruošdavome malkas žiemai – išmokau puikiai pjauti rąstelius. Ne iš karto, aišku. Vargai su manimi spręsdamas matematikos uždavinius, nes beviltiškai jų nesupratau. Draudei visokius rusiškus jaustukus, kurių parsinešdavau iš gatvės ar kiemo. Įsakmiai liepei gerbti savąją kalbą. O kai vienąsyk, pasiųsta į knygyną, nupirkau rusišką kalendorių – už žioplumą neleidai visą mėnesį į kiną ir į šokius mokykloje.
Supykai ant manęs, kai veždamas dviračiu iš Gailionių į Joniškėlį turėjai grįžti ir ieškoti mano pamesto batelio, nes aš nepasakiau, kad jis nukrito… Nepaėmei manęs ant rankų, kai mudu įbridome į Mūšą ir aš ėmiau klykti iš baimės apsivijus plaukiančioms žolėms aplink kojytes. Liepei nebijoti… O man ir dabar jos baugios.
Vienąsyk už neklausymą Mamos pasiryžai įkrėsti man beržinės košės ir liepei pakelti sijonėlį, bet kai aš tai labai nuolankiai padariau, nebegalėjai uždrožti.
Kai jau „užaugau”, atvažiuodavote su mama į mano premjeras Kauno dramos teatre ir labai saikingai pagirdavote. Ir tas saikas man buvo taip brangus!
Koks buvai vyras Mamai? Geras. Nors Mama laikė tris namų kertes, o mudu tik vieną… Tavo – uždirbti pinigėliai, mano – kuklūs ruošos darbeliai. Mes buvome jos pavaldiniai ir buvome ramūs už tokių trapių petelių.
Koks buvai žmogus? Doras. Niekad niekam nemelavęs, nieko neapgavęs, nenuskriaudęs, neapvogęs ir visus pasveikindavęs nukeldamas kepurę – jaunam ir senam nebuvai garbėtroška. Nepakentei intrigų, apkalbų, pataikavimo. Darbų konfliktuose pakeldavai balsą gindamas savo tiesą.
Įskaudintas buvai net miręs. Bet tai atsiminsime kituose baltuose puslapiuose.
O gal Tau tikrai vis tiek?!
Dėkodama Tau ir Mamai už gyvenimą, negaliu niekaip atsiplėšti nuo supratimo, kad Jūs – mano Pradžių Pradžia, mano pirmasis ir svarbiausias universitetas, kad manęs su visais mano darbais pirmiausia reikia ieškoti Jumyse.
Nebeturiu Jūsų. 2004-ųjų lapkričio 13 dieną, vidudienį, amžiams nurimo Mama. Tavo mylimoji, Tėve.
Gal esate vėl kartu? Tai mane guostų.
Beje, Mama skaitė man fragmentus iš savo jaunystės eilėraščių artėjant paskutinei valandai. Judu abu garbinot GROŽĮ – tiek gamtoje, tiek ir žmoguje. Abu vertinote duotą žodį, abu vienodai išpažinote tiesą ir teisingumą, abu mėgote tvarką savo namuose, savo kieme, savo darbuose.
Aplankiau Joniškėlį po daugybės metų praėjusią vasarą. Nusilenkiau G. Petkevičaitei-Bitei, kurią Mama matydavo viešint pas ponią Karpienę. Vaikštinėjau po parką. Stabtelėjau ant laiptų, kur mūsų nusifotografuota Labai labai seniai. Ieškojau klombų ir statulos žalios vejos vidury. Ieškojau ženklų, kurie kalbėtų, kad čia būta, gyventa mano Tėvų ir manęs pačios – ir nieko neradau.
Tik atspindžiai sieloj, nuo vaikystės saugomi many.
Brangiausieji mano Tėve, Mama, ar nesudrumsčiau Jums ramybės, pasišaukdama pabūti ten – Joniškėlyje?! Bet juk tokios iškilmės! Ir aš jose norėjau būti su Jumis, jaunais ir laimingais.
Tu pasakojai, Tėve, kad ankstyvoje jaunystėje svajojai tapti kunigu, bet perspėtas savo Mamos Barboros Staliliūnienės, kurios aš niekad nemačiau, atsisakei to noro. O perspėjimas buvęs toks:
– Vaike, jei tiki, jei žinai, kad galėsi būti TIKRU kunigu – eik. Jei abejoji – keisk svajones…
Iš jaunų laikų buvo likęs Tavo mėgiamas posakis Pax Tecum (ramybė tau, taika su tavimi). Taip kartais pasisveikindavai ar atsisveikindavai.
Tad ir aš, pasikalbėjusi,
grąžinu Tave Ramybėn.
Ilsėkitės Amžinybėje,
brangiausieji mano.
2006-ieji, sausio 2 d. Kaunas
Aš čia absoliučiai ne į temą, bet man ką tik susišvietė noras, kad prie Joniškėlio tinklalapio būtų prijungtas forumas. įmanoma taip? o gal jis nereikalingas? aš vis pasigendu tokio pabendravimo, nes komentarai lieka komentarais, mintis nesekama ir diskusijų plotmė siauroka (tik apie vieną ar kitą straipsnį). šiaip pasiūlymas, kurį nebūtina įgyvendinti 😉
Gerb P. Su forumu mūsų svetainėje labai jau nesiseka buvo keli bandymai jį „užkurti” bet ar tai dėl per mažo mano dėmesio ar dėl temų neaktualumo ar dar dėl kažkokių priežasčių visi šie bandymai buvo nesėkmingi – forumas nesulaukdavo deramo dėmesio ir lėtai, natūraliai mirdavo…
Jei turite idėjų ir noro moderuoti Joniškėlio miesto svetainės forumą susiekite su manimi joniskelio@gmail.com ir jis vėl veiks 😉