Birželio 12 d., minint didžiųjų tremčių 70 – metį, kviečiame prisiminti XX a. vidurio nepelnytai skirtą rūsčią mūsų tautos lemtį, kuomet per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 18 tūkstančių žmonių.

11.30 šv. Mišios Šv. Trejybės bažnyčioje

13.00 koncertas „Leiskit į Tėvynę“ kultūros namuose. Koncertuos Pasvalio Tremtinių choras (Vadovas S. Liaugminas).

Maloniai kviečiame!!

1941 m. gegužės–birželio mėn. buvo įvykdytas didelių grupių gyventojų masinis trėmimas iš Sovietų Sąjungos užimtų teritorijų, kurias ji užėmė pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjungos–Vokietijos paktą ir vėlesnes sutartis su Vokietija. Tai buvo jau ketvirtasis trėmimas į SSRS gilumą nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Trys pirmieji buvo įvykdyti 1940 m. rytinėse ikikarinės Lenkijos valstybės teritorijose. 1941 m. trėmimų zoną sudarė Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos dalys. Sprendimus dėl trėmimų organizavimo priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės vadovai, pagal NKVD-MVD ir NKGB-MGB organų iniciatyvą.

Pasirengimo trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 21 d. 1941 m. birželio 4 d. V. Merkulovo pavaduotojas I. Serovas (Serov) NKGB apskričių skyrių viršininkams išleido slaptą instrukciją, kaip organizuoti galutinę tremiamų žmonių apskaitą ir patį trėmimą. Turėjo būti tremiami tik tie, kurių apskaitos bylose spėta sukaupti kokios nors „kompromituojančios medžiagos“: apie dalyvavimą Nepriklausomybės kovose, aukštų valstybinių pareigų ėjimą, priklausymą Šaulių sąjungai ir panašiai.

NKVD dokumentuose trėmimų operacija vadinta „socialiai svetimų elementų išsiuntimu“. Visoms šiomis kategorijoms ir represijų rūšims bendra buvo tai, kad niekas iš tremiamųjų nebuvo formaliai nuteistas. Dešimčiai tremiamųjų kategorijų buvo numatytos trijų rūšių represijos: buvimas gyvenvietėje prižiūrint NKVD, laikymas karo belaisvių lageriuose ir laikymas GULAG’o sistemos pataisos darbų lageriuose. Tačiau nutarimas dėl to, kad ištremtos ir vienaip ar kitaip represuotos turėjo būti kaip tik minėtosios kategorijos, galėjo būti priimtas tik aukščiausiu lygiu – kaip VKP(b) CK politinio biuro ir SSRS liaudies komisarų tarybos nutarimai. Šie aktai iki šiol nerasti.

Trėmimų ypatybė buvo ta, kad įvairios ištremtųjų pagal visas tris represijų rūšis kategorijos buvo atstovaujamos tik ištremtųjų iš Baltijos respublikų. 1941 m. birželio 13 d. L. Berija nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos – 21 114 žmonių (7 498 į lagerius ir 13 616 į tremtį) (Pelėkis K. Genocide, p. 81-83, 92). „Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo didelės politinės svarbos uždaviniu, kurį buvo pasirengta tiksliai įvykdyti birželio 14 d.“ (Merkelis A. „Masinis lietuvių išvežimas į SSSR“, p. 46). Pirmuoju etapu visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietą. O antruoju etapu, jau telkimo punktuose, tremiamieji buvo padalijami į dvi grupes: „A grupę“ („šeimos galvos“), kuri buvo siunčiama į lagerius, ir „B grupę“ („šeimos nariai“), kuri buvo siunčiama į tremties vietas.

Praktiškai žinomas visais ešelonais vežtų tremtinių skaičius. Buvo 17 ešelonų, išsiųstų iš Lietuvos: 11 ešelonų su ištremtaisiais („B grupė“), 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“) ir 2 ešelonai su pavadintais kriminaliniais nusikaltėliais. Iš Lietuvos SSR daugiausia žmonių buvo ištremta į Altajaus kraštą, gerokai mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komijos ASSR. Ištremtųjų iš Lietuvos skaičius – 12 832 žmonių (nustatytas 12 331 žm. likimas). Suimtųjų skaičius – 4 663 žmonės (nustatytas 3 915 žm. likimas). Mūsų bendras „ešeloninis“ visų kategorijų represuotųjų skaičius, įvykdžius Lietuvoje trėmimo operaciją, yra apie 17,5 tūkst. žmonių (nustatytas 16 246 tremtinių likimas). Tarp tremtinių daugiausia buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų. Tarp tremtinių, kurių likimas nustatytas, buvo 2 045 žydai (sudarė 13,5 proc. išvežtų į tremtį ir 9,8 proc. išvežtų į lagerius), 1 576 lenkai (sudarė 10,4 proc. išvežtų į tremtį ir 7,5 proc. išvežtų į lagerius), 11 991 lietuvis (sudarė 72,7 proc. išvežtų į tremtį ir 77,4 proc. išvežtų į lagerius). Tarp tremtinių buvo 5 060 vaikų iki 16 metų amžiaus (41 proc. visų išvežtų į tremties vietas).

1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleisti iš Lietuvos išvežti buvę Lenkijos piliečiai (daugiausia lenkai ir žydai). Gausiausia tremtinių grupė atsidūrė Altajaus krašte – 7 232 asmenys, arba 58,6 proc. 1942 m. 2 795 tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais ir nedarbingi vyrai, iš Altajaus krašto buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Į Komiją pateko 11,9 proc. tremtinių, į Tomsko sritį – 10,6 proc. Tremtinių skaičius pasipildė 863 tremtyje gimusiais vaikais ir 24 asmenimis, savanoriškai nuvykusiais į tremtį pas artimuosius. Tremties vietose jie būdavo įtraukiami į tremtinių sąrašus ir jiems buvo taikomi tokie pat apribojimai.

1941 m. birželio 14–19 d. pagal Lietuvos NKVD sąrašus išvežti 1 274 žmonės pateko į Bellagą (Karelijoje) ir Oneglagą (Archangelsko sr.). Koks buvo jų likimas, beveik nežinoma.

Nuo šeimų atskirti vyrai pateko į įvairius lagerius – Karlagą, Vorkutlagą (Komijos ASSR), Siblagą (Kemerovo sr.), Sevurallagą (tuomet – Sverdlovsko sr.), Kraslagą (Krasnojarsko kr., Rešiotų m.), Norillagą. Atgaline data jiems sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius ir už akių nuteisti 5–25 metams laisvės atėmimu, kai kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas.

Iš tremtinių 33,59 proc. grįžo į Lietuvą (40,3 proc. išvežtų į tremties vietas ir 12,5 proc. išvežtų į lagerius), 26,52 proc. – žuvo tremties ir kalinimo vietose (17,6 proc. išvežtų į tremties vietas ir 54,5 proc. išvežtų į lagerius) ir beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas (42,1 proc. išvežtų į tremties vietas ir 33 proc. išvežtų į lagerius).

Trėmimų pasekmės:

a) represijos buvo nukreiptos ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas

šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt.

b) trėmimai vienodai palietė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu

nukentėjo žydų bendruomenė – ištremta apie 1 proc. bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.).

c) trėmimai ypatingai įtakojo padėtį Lietuvoje – tūkstančių žmonių išvežimas ir

informacijos apie tremtinių likimą nebuvimas (dėl prasidėjusio karo) leido trėmimus vertinti kaip fizinį išvežtų žmonių naikinimą. Vokiečių okupacijos sąlygomis trėmimų faktas buvo panaudotas skleidžiant visuomenėje nacionalsocializmo doktrinas, skatinant tautinio nepakantumo nuotaikas ir atsakomybę už trėmimus perkeliant žydų bendruomenės atstovams.

d) tremtinių išvežimas į netinkamas gyvenimui vietoves, dėl ko dalis jų mirė arba žuvo, vertintinas kaip nusikaltimas žmoniškumui.

(Parengta pagal Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti 2003 m. gruodžio 17 d. išvadas )