Švelnios rankos man plaukus paglosto.
Parymosiu,pabūsiu truputį.
Baltą rožę priglausiu prie skruosto,
Pailsėsiu,kaip knygos rugpjūty.
—
Žvalgysiuos į saulę,į debesis,
Į žaliuojantį klevą prie kelio,
Kur vėjelis pūkelį vejasi,
Gal surasiu stiprybės lašelį?
—
Gal pravėrus sudrėkusias lūpas,
Pasitiksiu pamirštą bučinį?
O prie švento paveikslo suklupus,
Nusimesiu kuprotą nūdieną…
—
Parymosiu,pabūsiu truputį.
Pailsėsiu,kaip ilsis šešėliai,
Užsimirš,kaip rugsėjį rugpjūtis,
Nes takai negandų jau užžėlė…
—
Švelnios rankos paglosto man plaukus.
Žvelgia akys – žydri du pasauliai.
Ir džiaugiuosi tų rankų sulaukus-
Jos sušildo labiau ir už saulę!
—
Aldona Astrauskienė
Komentuoti su „Facebook “
Girdėjau šią literatę Rozalime, turiu dovanotą knygą. Puikios eilės.