Senoji mokykla grįžta joniškėliečiams

Panevėžio apygardos teismas nusprendė, jog dabartinis senosios, prieš 200 metų statytos Joniškėlio mokyklos pastato savininkas jį prižiūri netinkamai, todėl pastatą reikia grąžinti valstybei. Į teismą su ieškiniu dėl netinkamai laikomos kultūros vertybės paėmimo ir padarytos žalos valstybės saugomam objektui atlyginimo kreipėsi Lietuvos Kultūros paveldo departamentas.

 

Pateko į privatininko rankas

Senoji Joniškėlio mokykla buvo pastatyta 1810 metais dvarininko Igno Karpio valia, pagal garsųjį jo testamentą. Tai viena iš trijų unikalaus istorijos ir kultūros paminklo – bažnyčios, mokyklos ir ligoninės – ansamblio dalių. Mokykla čia veikė iki 1961-ųjų. Vėliau buvo mokyklos, tuometės

Joniškėlio plytų gamyklos bendrabutis. Vienu metu laikinai persikėlė biblioteka, ketinta kurti muziejų.

1992-93 metais atliktas kapitalinis buvusios mokyklos remontas: pakeistas pastato stogas, sudėtos naujos grindys, langai, įvestas vandentiekis ir kanalizacija, įrengta šildymo sistema. 1997 metais senoji Joniškėlio mokykla įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 1998-aisiais pastatą savo žinion perėmė Valstybės turto fondas, o 2003-iaisiais jis buvo privatizuotas. Senąją mokyklą viešame aukcione už 10 tūkst. litų nupirko radviliškietis Janūrijus Musvicas.

Minint Joniškėlio mokyklos 200 metų jubiliejų, joniškėliečiai, kviesdami saugoti senąją mokyklą nuo suniokojimo, ją apjuosė gyva grandine. Akcijoje dalyvavo ir Seimo pirmininkė Janina Degutienė.

Jau beveik dešimtmetį istorinė mokykla Joniškėlio centre stovi tarsi vaiduoklis. Neretai čia užklysta „bambalio“ mėgėjų kompanijos, parūkyti renkasi paaugliai. Pastato grindys išlaužytos, krosnys išgriautos, sienos apardytos. Mokyklai patekus į privatininkų rankas, buvo pradėtos griauti tarpinės sienos – įtariama, kad dėl paklausių senovinių plytų. Laimei, apie tai laiku išgirdo miesto seniūnas

Steponas Rimkus ir pareikalavo tuoj pat nutraukti griovimo darbus. Neseniai per audrą nuvirtęs medis prakirto mokyklos stogą ir į vidų dabar bėga lietaus vanduo, o drėgmė irgi ardo pastatą iš vidaus.

 

Žala – 129 tūkstančiai litų

Kultūros paveldo departamento ieškinyje teigiama, kad dabartinis pastato savininkas tinkamai jo neprižiūrėjo, todėl pastatas buvo niokojamas ir dėl blogos jo būklės yra kilusi statinio konstrukcijų griūties grėsmė. J. Musvicui kelis kartus buvo siųsti reikalavimai pašalinti pažeidimus, sutvarkyti pastatą taip, kad čia nepatektų pašaliniai asmenys ir senoji mokykla nebūtų niokojama. Bet savinin-

kas į šiuos reikalavimus nereagavo. Todėl Kultūros paveldo departamentas sudarė komisiją nuostolių dydžiui ir pastato atkūrimo būdui nustatyti.

Žalą apskaičiavo ekspertas, turintis nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatą. Komisija konstatavo, kad dėl aplaidumo pastatui padaryta per 129 tūkst. litų žalos. Akte nurodyti darbai, kuriuos būtina atlikti statinio fiziniam stabilumui užtikrinti. Reikia sutvirtinti irstančius

pamatus, užpilti juos gruntu, užsandarinti angas, sutvarkyti lietaus vamzdžius, išvežti buitines atliekas ir šiukšles, suremontuoti stogo dangą, sutvarkyti reklaminiu užrašu sugadintą istorinio fasado tinką, dėl nepriežiūros suirusį sienų mūrą ir tinką, atkurti autentiškus laiptų turėklus, sudėti išardytas medines grindis ir lubas, duris ir staktas.

Kultūros paveldo departamentas prašė teismo iš pastato savininko priteisti 119 tūkst. litų: iš bendros nuostolių sumos atėmus 10 tūkst. 50 litų – kainą už kurią J. Musvicas įsigijo senąją mokyklą.

Radviliškietis aiškino, kad jokios žalos pastatui jis nepadarė: kokį nupirko, toks iki šiol ir yra. Anot J. Musvico, jis pagal galimybes užsandarinęs pastato angas – užkalęs langus ir duris, išvežęs šiukšles, iškirtęs krūmus. Daugiau nieko netvarkęs, nes įsilaužimai į pastatą nuolat kartojosi, o jis

gyvenąs Radviliškyje ir neturįs galimybės važinėti į Joniškėlį. J. Musvicas neigė, kad jo pavedimu buvo ardomos mokyklos sienos ir vežamos plytos. Pastatą norėjęs parduoti, bet niekas nepirko. Savininkas minėjo sutinkąs, kad pastatas būtų iš jo paimtas, nes pats neturįs galimybių tinkamai jį tvar kyti. Bet prašė teisingai atlyginti,  t.y. sumokėti Registro centro pažymoje nurodytą pastato rinkos vertę – 51 tūkst. 254 litus. Senosios mokyklos pastato likutinė  vertė, užfiksuota perduodant

jį turto fondui – 1998 metais,   tuomet buvo 15 tūkst. 259 litai, o J. Musvicui jis parduotas, kaip minėta, už 10 tūkst. 50 litų.

 

Pasigedo didesnės kontrolės

Panevėžio apygardos teismas padarė išvadą, kad atsakovo, t.y. pastato savininko, „neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, statinio nepriežiūra, nurodymų nevykdymu. Dėl to pastatui padaryta žala, jo ir taip prasta būklė dar labiau pablogėjo. Kuomet turtas yra gadinamas, žalojamas ar

naikinamas kitų asmenų, savininkas privalo tinkamai reaguoti, informuoti apie tokius atvejus tam tikras tarnybas, imtis neatidėliotinų veiksmų užkirsti kelią tolesniam turto žalojimui ir naikinimui.

Įsigiję turtą atsakovai nesielgė kaip apdairūs, atidūs ir rūpestingi savininkai. Nežiūrint nuolatinių raginimų atlikti tam tikrus darbus pastato apsaugai, žinodami, kad jų įsigytas pastatas yra vertybė, neprižiūrėjo jo, nesaugojo nuo pašalinių asmenų patekimo į vidų, t.y. savo abejingu neveikimu leido pastatui irti, niokoti tretiesiems asmenims“.

Teismas pastebėjo, kad dalis atsakomybės tenka ir Kultūros paveldo departamentui, kuris „nesiėmė jokių veiksmų, kad jau 2003 metais būtų nustatyta pastato būklė, nereikalavo iš atsakovo realių darbų, net neieškojo atsakovų, apsiribodamas tik reikalavimų siuntimu. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas suteikia ieškovui gan plačias teises, taip pat ir teisę gauti iš valdytojų,

fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti juos, fiksuoti ir tirti“, – rašoma teismo sprendime. Teismas konstatavo, kad nors atsakovas ir teigia, jog pastatas liko toks pat, kokį nupirko, tačiau akivaizdu, kad, nežiūrint į daugkartinius raginimus, jis statinio tinkamai neprižiūrėjo. Todėl jo būklė pablogėjo, nuo drėgmės poveikio (nesutvarkyti lietaus

vamzdžiai, kiauras stogas) pamatai ir sienos dar labiau suiro. Įvertinęs, kad„pastatas atsakovui perduotas nežinomos būklės, kad šis dėl aplaidumo ir neveikimo jo būklę pablogino, kad ieš-

kovas taip pat neatliko visų būtinų ir galimų veiksmų“ Panevėžio apygardos teismas padarė išvadą, kad iš atsakovų priteistinas tik vienas trečdalis Kultūros paveldo departamento įvardintos žalos, t.y. 43 tūkst. 111 litų.

 

Paėmė, bet sumokėjo

Kartu teismas nusprendė paimti iš Janūrijaus Musvico ir Žydros Musvicienės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą – pastatą bei šulinį – ir perduoti juos valstybės nuosavybėn. Tačiau sutuoktiniai neliko be nieko. Tuo pačiu teismo sprendimu už

paimtą turtą valstybė jiems turėtų sumokėti 48 tūkst. 54 litus – Registrų centre užfiksuotą dabartinę senosios Joniškėlio mokyklos pastato rinkos kainą. Kitaip tariant, šį pastatą prieš aštuonerius metus privatizavę radviliškiečiai kaip kompensaciją už paimamą turtą iš valstybės gaus beveik 5

tūkst. litų daugiau, negu jie sumokės žalos atlyginimo už nuniokotą kultūros vertybę.

Beje, Joniškėlio miesto seniūnas Steponas Rimkus minėjo, kad seniūnija ir miesto bendruomenė jau seniai derėjosi su J. Musvicu dėl galimybės senosios mokyklos pastatą iš jo nupirkti. Iš pradžių užsiprašęs nepagrįstai didelės, beveik šimtatūkstantinės sumos, mokyklą privatizavęs radviliškietis po truputį ją mažino, o paskutinė pageidaujama kaina buvo 15 tūkst. litų.

Paklaustas, kokių planų dėl senosios mokyklos pastato ateities turi patys joniškėliečiai, seniūnas sakė, jog apie tai kalbėti dar ankstoka, nes apygardos teismo sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. „Jei viskas klostysis palankiai, galbūt į senąją mokyklą persikels Jo-

niškėlio muziejus, dabar įsikūręs Karpių dvaro rūsyje, kur patalpos jam per drėgnos. Pirmiausia reikės ieškoti lėšų pastato remontui, po to – išlaikymui. Minčių yra daug, jų, manau, pasiūlys bei įgyvendinti padės ir veiklūs mūsų kraštiečiai“, – tikisi seniūnas.

Gal šis pavyzdys, kai iš privatininkų paimamos ir valstybei grąžinamos dėl jų aplaidumo pradėtos niokoti kultūros vertybės, sudrausmins ir kitus neatsakingus, kultūros paveldo objektų nesaugančius savininkus.

 

Zina MAGELINSKIENĖ

Darbas 2011 m. birželio 21 d. Nr. 70(8741)

 

 

 

Komentuoti su „Facebook “

3 komentarai

Leave a Reply Cancel Reply To Comment

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.