Gražiausias , nuoširdžiausias žmogus būna tada, kai jis dirba (pamąstymai po kaimo šventės).
Pažvelk į žemę iš arti – ir išgirsi, kaip skamba galandamas dalgis, pajusi senų namų ramybę ir šieno kvapą plačiuos lygiuos laukuos… galbūt ne kartą sustosi ties kaimo kryžkele, kur tebeošia ūksmingi savo rankom sodinti medžiai. Nuo tos kryžkelės ir prasideda visi tolimi keliai…, bet ir toli būdamas tu visada jauti, kaip tave šaukia Gimtoji žemė, laukia ir ilgisi…
Žemėj mažytėj ir didžiulėj – tu vis ieškai ir ieškai savo pasaulio. Senų plačiašakių medžių pavėsy tavo jaukūs ir šilti namai. Ir norisi dovanoti meilę, dalytis dienų pilkuma, atiduoti visą nuoširdumą…
O širdie, jeigu tu būtum kišenėj, galėčiau išimti tave ir parodyti visiem, bet , deja, iš krūtinės tavęs aš neišlupsiu, taip kaip žodžių iš dainos – neišmesi… ir kaip dažnai tu pasiilgsti tylios, senai girdėtos dainos.. ir kaip dažnai tu klausais muzikos ir skardaus juoko… Juk žmonės tavo pasaulis, pasaulis – visa mūsų žemė.
Kiekvieno iš mūsų ir tavo, pirmoji daina buvo lopšinė – tu pajutai rankų šilumą, paskui išgirdai dainą, kuri lydėjo darbą. Rankos suka ratelį – bėga ilgas lino siūlas. Dvi stiprios šiurkščios tėviškos rankos – ir išvagota žemė pražysta sidabro rugiais. Ir supratai, kad gražiausias , nuoširdžiausias žmogus būna tada, kai jis dirba.
Du metus širdy nešiota mintis išsipildė, pagaliau tapo realybe, – kaip pasirodo, trūko tik darbo! Kad kaimo žmonėms padaryt jaukesnį kampelį po atviru dangumi, kad galėtų pilniau ir prasmingiau pašvęst kasmetinę vasaros šventę. Tik nelabai supratau tikslą ir prasmę, dėl ko visa tai, anei kaimo įkūrimo jubiliejus ar dar kokia svarbi Meškalaukio kaimo data? Nejaugi viskas vien dėl to, kad vidurvasaris? Šventė įvyko, ir tai svarbiausia. Džiaugiuosi už tai, ir visų pirma dėkoju dievams, kad neužsirūstino ir neužpylė lietumi, geras oras džiugino visų širdis. Programa nuostabi, daug šokančio jaunimo, dainuojančių, ypač vaikai paguodė – gera ateitis laukia. O ateities mes sulauksim, neišvengsim. Visi ženklai parodė, kad ši mūsų Vasaros šventė turėtų tapti ne tik vasaros švente, bet švente, kuri vyksta vasarą. Kai danguje pasirodo Laumės juosta – vaivorykštė, seni žmonės sako, kad tai vėlių takas. Pradedant bet kokį renginį, šventę, susibūrimą, visada pirmiausia reiktų prisimint išėjusius, bent vienu žodeliu. Sutikau žmogų, kurio nemačiau penkiolika metų, pasijutau taip, lyg praeities nebūtų buvę.
Nemažai Meškalaukio gyventojų yra išvykusių svetur, šią vasarą kai kurie grįžo – kaip tik pasivaikščioti gražiame gamtos kampelyje. Kur medžiai dar prisimins ir oš romansų, dainų, armonikos melodijų vingrumą… Man ypač patiko muzikantai su savo mylimais instrumentais – armonikom, gaila , kad tiek nedaug tegrojo, laikas matyt spaudė. O tas jaunuolis su gražia Lazdyno pavarde – tegul nesustoja, tegu groja ir groja, nes tokio instrumento mažai jaunimas, deja, beima į rankas.
Kiekvienas žmogus turi savą gyvenimo istoriją. Todėl gimė mintis, ar nevertėtų šios šventės įvilkt į kažkokį rūbą, kad ji turėtų tikslą ir prasmę. Žmonės susitinka, pasidžiaugia, pabendrauja. Kol būsim namie, kol dar sugebėsim grįžti namo, tol mūsų namai bus gyvi, skambės daina, muzika lydima juoko ir vaikų klegesio. Ir visiškai nesvarbu, kaip mes savo namus tvarkysim, saugosim, puošim ir puoselėsim, svarbu, kad tai būtų nuoširdu ir iš savęs pačio. Juk taip nesunku būti ir likti savimi, būkim tokie, kokie esam ir kaimas išliks ilgai…
Su pagarba, Miškinis
Tapk vasaros reporteriu ir laimėk puikų prizą!
Komentuoti su Facebook
Powered by Facebook Comments
Joniškėlio herbą Heraldikos komisija aprobavo 2005 m. sausio 13 d. Herbo aprašymas – Mėlyname lauke vaizduojamas sidabrinis trilapis dobilas ir trys šešiakampės auksinės žvaigždės.
_______________________________________
Daugiau apie Joniškėlio herbą gali sužinoti 
Ponia Vayda,as manau kad jus sededama prie kompo tikrai nesijauciat kaip GYRIOJ(kaip kokioj tai gal but)jeigu jus pagyventumet MISKE visa redos rata,pavasari,vasara,rudeni,ziema,tai suprastumet kad ir pries tukstancius metu civilizacija buvo.O is senoves mes nieko niekada nepasiimsim,viskas musu sirdyse!paprasciausiai tuom reikia gyventi,kad tuom gyventi,tai tie dalykai zmogu pasirenka,o ne zmogus juos.
Labai gerbtina kalbeti apie senove,bet dabar is dauk ko pasijuokiama,dauk kas suprantama kaip sou,spektaklis ir pns.kad viska suvokti,kas tai yra senove,ne kiekvienam galbut lemta,bet kartu ir visiem.Todel viskas siam pasaulyje turi savo vietas ir laika,nelaiku ir nevietoje istartas zodis,ar padarytas veiksmas gali atsisukti pries ar net pakenkti.Visa tai, tai musu patalas i ANA pasauli,kaip cia paklosim ,taip ten ismiegosim.
Senokai jau maciau Sarka ir Juodvarniu negirdet…
Ar tai nezenklas kaska savyje keisti!?
su pagarba,Saulius
o kažką iš senovės „pasiimti“ yra netgi įdomu ir gerbtina, bet ar mes sugebame dabar tą tikrą natūralų nesuvaidintą neperdirbtą dalyką pritaikyti tokioje civilizacijoje?mes juk įpratę daug ką daryti greitai, net nesigilinam
Esu nenuovokus, todėl nesupratau, ką Jūs turite omeny, sakydama: „pasiimti“ iš senovės? Jei tai dvasiniai, nematerialūs dalykai, manau, nieko nereikia „pasiimti“, gal geriau derėtų juos prisiminti, nes, tarkim, meilė, kančia, neapykanta etc. etc. yra amžini, nekintantys tūkstantmečiais…
Jeigu pagalvojote apie medžiaginius daiktus – tai čia pavyzdžių, kuriuos galim „pritaikyti civilizacijoje“, aibės!
Tarkim, man žymiai maloniau šaltą žiemą dėvėti „dubultas“ pirštines iš naminės vilnos, nei kokį akrilaninį surogatą; žymiai maloniau klausyti Hendelį ar Mocartą prie spragsinčios žvakės (o jei dar taurė kjančio rankoj – mmmm, kaip mergaitės sako, stačiai kaifas!), nei kankinti ausų būgnelius 120 dB „metalu“, blykčiojant lazeriams… Ir t. t., ir pan. (supraskit teisingai: nesu XXI a. „naujovių“ priešas, bet mes gi kalbam apie „ tikrą natūralų nesuvaidintą neperdirbtą dalyką“! Kiekvienam savo. Kaip kokioj girioj!).
Įdomūs Jūsų pasikalbėjimai, jaučiuosi kaip kokioj girioj…
Norint nesijausti „kaip kokioj girioj“, reikia daug skaityti ir dar daugiau suprasti. Jūsų kolegė Šarka (būčiau Vatsonas, manyčiau, kad tai antras Jūsų slapyvardukas, aniaaa?) taikliai pastebėjo: „mes juk įpratę daug ką daryti greitai, net nesigilinam“.
Džiaugiuosi tuo, kad Jums, p.Vayda, dar daug kas – priešaky…
P. S. Dovanokit – dabar leptelsiu keletą žodžių Jūsų antrininkei (mėlynas vėjo malūnėlis su keturiais kvadratukais)/Šarkai/.
Dekoju,kad radau galbut su kuo pabendraut.kad galas pareis tai faktas.Zmogaus gyvenimas vienas…tas tiesa,bet zmogaus vardas AMZYNAS,todel labai svarbu ka mes siam pasauli veikiam,ir kokius vardus nesiojam.Laiko as viskam randu,o seip sau ir betkada as nerasau.Gamtos knyga ykvepia visada…laukit nauju rasyniu.
Sekmes!
Su pagarba,Saulius
Nekantriai lauksim! „Iš kalno“ dėkojam!
Aciu uz pastebejimus,nieko cia blusinet nereikejo,o tik teisingai suprast.
Niekingas kunas ir kaulai,suprantama kad nebegryzta(tad po 15 metu tikrai sutikau dar gyva zmogu)
I mirusiuju pasauli nera ko kistis,bet nereikia jo ir uzmirsti.Taip pat ir Veliu taku isejusiu i dausas proteviu.Tai jie musu visagaliai remejai ir tvirciausias pagrindas po kojom.
Yra labai sena gera patarle;kaip pasiklosi taip issimiegosi.
Pries visokius yvairius renginius visada butina pagerbt kazka nematomo,tai lyg apsauga nuo viso ko blogo,ir tam tikrai nereikia jokiu svaiginanciu oraciju,o juo labiau but kvalifikuotu tos srities cpecelystu,ta gali padaryt kiekvienas,svarbu kad tai butu tikra,paprasta,nuosirdu.Manau kad tada tu nosiu dauzymo proceduru butu maziau,ir pasekmes butu netokios kruvinos ir skausmingos.Juk anksciau(jeigu dar kas pamena)kasdieniniam gyvenime seima nesusesdavo valgyti pietu kol nesukalbedavo maldos…jeigu paklaustum kaip gyvenu…atsakyciau aciu gerai!viskas posenovei.Kad kazkas pasikeistu visada reikia klaidas taisyti ir mokitis is ju.
Kartais turbut perdauk save atveriu…tikrai dar toli grazu nevisiems skirti pampersai,nevisiems dar lemta klausytis girtu tarybiniu tekstu burbuliavimo.
O LOPSYNE dainavo!tai pirmoji musu daina kurios mes neatsimenam(kaip sakot)tam jos ir lopsynes,bet kai uzaugom isgirdom DAINA KURI LYDEJO DARBA!
Kad suprast kazka daugiau isiklausykit i kiekviena mano zodi gal net raide,uz ju labai dauk kas slypi.As ziuriu toli,aplink mane pasaulis platus,neaprepiamas,mastau atvirai,nesu izoliuotas ar iremintas,nesu uzdarytas kazkokioj erdvej kur dauk ir garsiai reikia kalbeti.Tam as neturiu laiko.As labai skubu.Nes sis pasaulis amzinas,ir tas ratas kuris viska suka nesustabdomas,jo variklis labai paprastas,nesudetingas…sulnys jo degalu neissemiamas.Bijau kad galiu nespet kartu su tuo ratu.
Daina tikrai lydejo darba,ta zyno visi seni zmones,as pats dar pamenu,kaip sendien,kai siena su seneliu dziovindavom,tai is niuniuodavo,man liepdavo svilpaut kad veja stipresni prisaukt,kad geriau sienas dziutu,ir tai tiesa,nes jeigu tiki tuom ka darai tai taip ir buna.
Apie verpyma mazai ka ismanau,bet teko matyt kaip verpymo rateli ranka suka,tiksliau neverpymo o siulu vyjimo.
Negalima… beviltiskai skausmingai,praeities atiduot civilizacijai.Buvau primirses kalvarata,aciu!
Jeigu sendien daugelis dalyku butu naudojama pagal savo tikraja paskirti,zmones nemeluotu,o kalbetu ziuredami i akis tik tiesa,kad ir kokia ji bebutu karti,pasaulis butu kitoks…
daugiau nei sventas!
galbut net dieviskas!
Su pagarba,Saulius
Pone Sauliau, regis, esate geras ir nuoširdus žmogus. Rašykit ČIA dažniau ir daugiau (nors ir „neturit laiko“) – įdomu skaityti!
Skubėti, kaip rašot, nereikia! Paskutinioji į kiekvieno duris anksčiau ar vėliau pasibels… Reikia paprasčiausiai skonėtis gyvenimu, kuris, kad ir kaip tai banalu, tėra tik vienas!
P. S. Kalvaratas – žemaitiškai. Mano kaime prie Mūšos sako „kalvartas“. O kalvartas ir verpalų vyniojimo (tarkim, į sruogas) įrenginys („vytuška“, lankelis ir pan. – kaip kam smagiau!) – skirtingi dalykai. Beje, siūlai ir verpalai – irgi ne visai tas pats. Bet ma juos šimts – čia moteriškių užsiėmimas.
Išties gražu, ypač nosių „tiesinimo“ nesenų įvykių fone! Nebekalbant apie kraują stingdančias žinias iš Šiaulių ar tolimos Norvegijos.
Gerbtini žmonės, ir patys muzikuojantys, ir jautriai ją suvokiantys! Ačiū, Miškini!
P. S. Nebūčiau Laukinis, jei nieko tekste „neišblusinėčiau“:
a) Išėjusius kur? Vėlių taku?! Iš ten, deja, negrįžtama… Todėl šventvagiškas klausimas: nejau po 15 metų sutikot vėlę?
b) Lopšinės paprastai darbo nelydi!.. Tam jos ir lopšinės. Ir lopšinių klausytojų kontingentas be pampersų gadinimo dar nelabai ką ir dirbti moka…
c) Romansai lietuvių nelabai dainuojami. Bent mūsų krašte. Na, jei pasikviestume Paškevičių su Valinskiene…
d)Verpimo ratelį, jeigu ką, suka koja! O ranka švelniai palydi tą „bėgantį ilgą lino siūlą“ (kita ranka atlieka ne tokią romantišką funkciją – ji „peša“ pluošto kuodelį). Dovanokit, bet man technika, net „kalvartas“, yra šventas dalykas!