Darbai, kurie kartais nematomi

Šiais laikais visi skuba ir skuba. Dėl to kartais nepastebime visai šalia esančių žmonių, gražių jų darbų. Dažnas paklaustas, kas nuveikta jo mieste ar kaime, pasimestų ir galų gale nežinotų ką pasakyti. Šį kartą „Darbas“nusprendė pasidomėti Joniškėlio apylinkių seniūnijos veikla ir konkrečiu, kartais nematomu jos darbu. Tad apie tai, kuo galima pasigrožėti ir pasidžiaugti, ir tai, ko kartais tiesiog nematyti,  kalbamės su Joniškėlio apylinkių seniūno  pavaduotoja Rūta Liberiene

Joniškėlio apylinkių seniūno pavaduotoja Rūta Liberienė.

Atėjus į seniūnija į akis iškart krenta po truputį gražėjančios patalpos: seniūnijos remontas jau gerokai įpusėjęs. Kabinete su dokumentų  šūsnimis apkrautu stalu laukia besišypsanti moteris – apylinkių seniūno pavaduotoja. Pokalbio pradžiai – šiek tiek įprastos informacijos apie pačią seniūniją. Joniškėlio apylinkių seniūnija – viena iš didžiausių visame rajone.  Bet gyventojų, lyginant su sausio 1-osios duomenimis, deja, sumažėjo: metų pradžioje deklaravusių gyvenamąją vietą buvo 3013, o rugpjūčio 1-mą dieną  liko jau tik 2991. „Mirtingumas,  gimstamumo sumažėjimas, emigracija“, – pagrindines priežastis įvardina Rūta Liberienė. Džiugi žinia moterims – Joniškėlio apylinkėse gyvena daugiau vyrų negu silpnosios lyties atstovių. „Gyvenamąją vietą seniūnijoje deklaravome šiemet gimusių 19-ai vaikučių. Šis skaičius, kaip ir faktiškai gyvenančių žmonių skaičius, nėra tiksliai žinomas, nes neberegistruojame gimimų ir mirčių: dabar tai atlieka Savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius. Tad tikslių žinių apie mūsų seniūnijos gyventojus mes nebeturime. Jei miręs gyventojas laidojamas ne seniūnijos kapinėse, o kitur, apie jo mirtį sužinome tik po kurio laiko. Taip pat, pasikeitus įstatymams, nebeišregistruojame gyventojų, išvykstančių į kitas gyvenamąsias vietoves“, – paaiškina seniūno pavaduotoja. Turbūt liūdniausias faktas, kuris būdingas ne tik šiai seniūnijai, – padidėjusi bedarbystė. „Socialinės išmokos gavėjų krizės metais padaugėjo net tris kartus“, mini R. Liberienė. Tą patį teigė ir vėliau kalbintas seniūnas P. G. Povilionis. „Paramos maisto produktais prašo net 845 mūsų seniūnijos gyventojai“, – nelinksmą statistiką mini seniūno pavaduotoja.

Aktualus vaikų mažėjimo klausimas nesvetimas ir Joniškėlio apylinkių seniūnijai: nuo rugsėjo nebeliks Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos pradinio ugdymo skyriaus Norgėluose, vietoj jo nuo spalio 1 dienos įsikurs Vaiko dienos centras.  Tokia įstaiga sėkmingai veikia Nakiškiuose, ten vaikai užsiima kūrybine veikla, susirenka ruošti namų darbų ar tiesiog pažaisti, pabūti kartu. Kiti du – Meškalaukio ir Švobiškio – pradinio ugdymo skyriai taip pat beturės vos po vieną klasę. O buvo laikai, kai į pradinę mokyklėlę  ir 50 vaikų susirinkdavo…

Prakalbus apie konkretų seniūno pavaduotojos darbą, R. Liberienė prisipažįsta: „Daugiausia tai darbas su seniūnijos veiklos organizavimo ir vykdomų priskirtų funkcijų dokumentais… Taip pat – seniūno pavadavimas atostogų, komandiruočių metu, ligos atveju. Žmonės dažniausiai kreipiasi dėl socialinėms išmokoms gauti reikiamų dokumentų: šeimos sudėties, gyvenamosios vietos deklaravimo pažymų.  Nuo 2007 metų liepos 1 d. vykdome gyvenamosios vietos deklaravimo ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarkymo  funkcijas, tad priimame atvykstančių į seniūniją, keičiančių gyvenamąją vietą seniūnijos teritorijoje, išvykstančių iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui deklaracijas. Gyventojai prašo pagalbos spręsdami elementarias kasdienes problemas: tai trūksta vandens kapinėse, tai kokį medį reikia nupjauti, ar kaimynai susipyksta ir seniūnas važiuoja jų taikyti, nors problematiškose šeimose dažniausiai lankosi socialinės darbuotojos… Pas mus ateina įvairių žmonių, kartais ir asocialių asmenų.

Tačiau su visais bendraujame, ieškome būdų jiems padėti. Kartais tenka išklausius ir pabarti. Nors, atlikdama darbo funkcijas, pati nekalbinu asmeniniais klausimais žmonių, bet jiems pradėjus pasakoti savo bėdas, išklausau.  Kartais skubi išvykti darbo reikalais, tačiau jei žmogui labai reikia, jei sena močiutė specialiai atvažiavo, juk negali į ją nekreipti dėmesio. Mes seniūnijoje kartais turime būti ir psichologais, ir teisininkais. Toks mūsų darbas, nors ši jo dalis ir neįrašyta į mūsų pareigybės aprašymus.

Prisiminus jau minėtą bedarbystę, R. Liberienė pamini, kad šiemet seniūnija įdarbino 28 žmones iš Darbo biržos. Šiuo metu jų dirba 17-ka, vieną bedarbį šiais metais teko atleisti. „Jie dirba įvairius darbus: tvarko kapinaites, pjauna žolę, tvarko seniūnijai priklausančiose teritorijose,  atlieka mokyklų, kultūros namų, kitų patalpų remonto darbus. Mūsų rūpestis  daugiausia įvairūs ūkiniai reikalai. Darbininkai – įvairūs žmonės, yra ir tų, kurie dirba nuoširdžiai, yra ir simuliuojančių. Netoleruojama girtuoklystė. Jei seniūnas pamato, kad kas dirbti nenori, užtenka rimtai pasikalbėti ir darbuotojas pamoką išmoksta ilgam“, – teigia seniūno pavaduotoja.

Dar vienas šiandien aktualus klausimas – jaunimo reikalai. „Kai jaunimui nėra ką veikti, jie veiklos susiranda patys, – taip situaciją apibūdina R. Liberienė. – Kas kabinasi į gyvenimą, stengiasi, dažniausiai išvažiuoja į didmiesčius ar užsienį. Mūsų seniūnijoje lieka tik tie jauni žmonės, kurie čia

gauna darbo, užsiima ūkine veikla ar, blogiausiu atveju, neturi jokios motyvacijos“.

Kiek vėliau R. Liberienė pasiūlo susipažinti su seniūnijos darbuotojais ir pratęsti pokalbį su Joniškėlio apylinkių seniūnu P. G. Povilioniu. Šis pirmiausia pasidžiaugia, kad žmonės darosi iniciatyvesni. Jis ypač geru žodžiu mini tuos, kurie dirba už socialines pašalpas, nes jie pastaruoju metu nuveikė ypač daug. G. P. Povilionis pasamprotauja, jog žmonės galbūt ima suprasti turėsiantys tik tai, ką patys pasidarysiantys. O kai prie darbų prisiliečia savomis rankomis, nebenori ir nieko griauti. Tai liudija sumažėjęs vandalizmas. Tam, kad įsitikintume, jog apylinkėse žmonės darbuojasi noriai ir efektyviai, seniūnas pasiūlo  apsidairyti po aplinkinius kaimus ir savomis akimis pamatyti darbo rezultatus.

Nuo vieno seniūnijos krašto iki kito užtrunka laiko nuvažiuoti, atstumas nuo tolimiausių taškų – gal apie 30 kilometrų. Kelionę pradedame nuo Švobiškio, kuriame prie tilto įrengtas suolelis, padaryta vieta šiukšlėms, tad netvarka akių nebado.  Sutvarkytas parkelis, kuris, R. Liberienės žodžiais, anksčiau buvo apaugęs bruzgynais. Šalia jo – bendruomenės pastatas. Trumpam įlėkę į biblioteką įsitikiname, kad ji – labai reikalinga. Jaunimas užėmęs beveik visus kompiuterius, o pakalbinta bibliotekos darbuotoja tik patvirtina, kad čia žmonių sulaukiama visada, tiek jaunesnių, tiek vyresnių.

Tokia vietelė pailsėti prie Švobiškio tilto - seniūnijos darbininkų nuopelnas.

Kita stotelė – Nakiškių kaimas. Ten pasitinka graži bendruomenės pastato aplinkos erdvė. P. G. Povilionis pasidžiaugė ypač aktyvia bendruomene, darbščia bendruomenės pirmininke Skaidra Grabauskiene.  Ji dirba ir Vaiko dienos centre, kuris veikia labai sėkmingai. Apžiūrime  remontuojamas patalpas:  Nakiškių bendruomenė savo iniciatyva ir lėšomis rengiasi salę – ar mirusiajam pašarvoti, ar renginiams.

Paskutinė aplankyta vieta – neseniai sutvarkytas Meškalaukio parkas. Šioje nuostabiai gražioje vietoje neseniai vyko šventė. Parkas – taip pat bendruomenės iniciatyvumo rezultatas.

Grįžus į kabinetą, R. Liberienė prisimena, kad čia ji darbuojasi jau seniai – nuo 1992 metų. Tad nekeista, kad per ilgą laiką ir jos darbo specifika pasikeitė. „Anksčiau buvo sunkiau. Neturėjome įvairiausių technologijų, kurios dabar yra nepamainomos darbo „pagalbininkės“. Kai pradėjau  dirbti, žmonėms masiškai  buvo keičiami  pasai, teko atlikti daug notarinių veiksmų, nebuvo nė kada galvos nuo stalo pakelti.  Tiesa, bedarbių daugiau dabar, daugiau nusivylusių žmonių, tad ir problemų  nemažėja. Visgi negalėčiau pasakyti, ar patys žmonės pasikeitė, ar ne. Man jie visi geri – jei kalbiesi, stengiesi padėti. Aišku, būna ir negatyviai nusistačiusių,  kurie gali blogai nuteikti visai dienai, bet stengiesi juos nuraminti, kiek įmanoma pagelbėti. Juk duoti – smagiau negu imti.“

Paklausta apie tai, ar nėra tekę patirti nemalonių incidentų, seniūno pavaduotoja prisimena tik socialinei darbuotojai nutikusį atvejį, kai nuvykusi į socialinės rizikos šeimos namus buvo užpulta, prieš ją panaudotas fizinis smurtas. Guodžia, kad tokie atvejai nėra dažni. Prieš tai kalbintas apylinkių seniūnas taip pat teigė, jog žinių apie smurtą šeimose dabar sulaukiama mažiau: ar žmonės daugiau kreipiasi tiesiai į policiją, gal nedrįsta pasipasakoti, o gal ir ši problema jau sumenkėjusi.

„Mano darbas man patinka, jis nenuobodus, nes kiekviena diena vis kitokia“, – teigia Joniškėlio apylinkių seniūno pavaduotoja R. Liberienė. O tai ir yra svarbiausia, nes tik su džiaugsmu ir geranoriškumu atliekamas darbas gali turėti saldžių vaisių.

DARBAS 2011-08-27 Nr. 96

Rasa MURAUSKAITĖ

Vido DULKĖS ir autorės nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

7 komentarai

  • Darbinykas

    O Man Spalvotos Ar Nespalvotos – Vienodai Rodo: Svarbu, Kad Visi Mato, Kokia Graži Moteris Ta Pavaduotoja!! (Rašau Naujausiu Stiliumi – Tik Didžiosiomis Raidėmis, Kaip Mokė Mikė Pūkuotukas Ir Kaip Užrašytas Straipsnio Pavadinimas…).
    P. S. Atkreipiau dėmesį į vieną iškalbingą sakinį, kurį, autorei leidus, pacituosiu: „Kai jaunimui nėra ką veikti, jie (jis? – Darbinyko paklausimas)veiklos susiranda patys. Kas kabinasi į gyvenimą, stengiasi, dažniausiai išvažiuoja į didmiesčius ar užsienį. Mūsų seniūnijoje lieka t i k t i e jauni žmonės, kurie čia g a u n a d a r b o , užsiima ūkine veikla ar, blogiausiu atveju, n e t u r i j o k i o s m o t y v a c i j o s“ (išretinta Darbinyko).
    Dabar aiškiau tapo…

    Atsakyti

    • Petrute

      Didelis skirtumas, jei čia būtų spalvota nuotraukos 🙂 – o visai galėtų būtų šioje miesto internetinėje svetainėje rubrika ir apie seniūnijos darbuotojus, jų darbą, veiklą – ne tik iš „Darbo“ perspausdinti pavieniai straipsniukai 🙁

      P.S. kandžiajam – pradėjote gražiomis mintimis apie gražią moterį p. Rūtą, o baigėte savo komentarą pačiu neigiamiausiu sakiniu iš viso ilgo straipsnio, negerai, … juk reiktų kokios tai optimizmo gaidos pabaigai 🙂

      Atsakyti

      • Petrute,

        Pritariu: ne tik apie seniūniją, bet ir apie kitus valdžios vyrus beigi moteras, pradedant seniūnija, neaplenkiant savivaldybės ir baigiant Seimu! Tskant, S¹ → S² → S³… Išeitų didelė didelė rubrika – kertelė! Be stogelio! Ale su širdele…
        Ponui Viktorui seniai buvo siūlyta, bet kad ansai nenorėjo… Dabar gi, būdamas pats valdžioj, mosėt, suvisai kratosi!
        P. S. Pabaigai, miela Petrute, o p t i m i s t i š k a i: finalas iš Devintosios! Ta – ta – ta -taaaa!!

        Atsakyti

        • Petrute

          Uoj, tikrai kertelės su širdele čia nereik, – reik solidžios, rimtuoliškos rubrikos ! – o dėl p. Viktoro, – taigis, tas įpareigojantis portfelis neleidžia po seniūniją su fotoaparatu (spalvotu) pereit 🙂 – jau nekalbant ką nors prirašyt apie valdžios veiklą.

          Atsakyti

          • Viktoras

            Ir nori ir tą rubriką „su širdele“ padarytų, ale kad tų portfelių tiek kad visur nebesuspėju, bet jei atsirastų pagalbininkas (gerb. Darbinyko taip pat esu prašęs) visada kampelį atrastume.

  • Viktoras

    Atsiprašom, bet iš DARBO redakcijos gavom tik tokias 🙁

    Atsakyti

  • Petrute

    Hmm, – o kodėl nespalvotos nuotraukos ? – primygtinai prašytume naujesnių nuotraukų 🙂

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.