Seniūno eilės nušvietė Joniškėlį (video)

Šiemet Žolinės šventė tradiciškai džiugino šiltu ir saulėtu oru. Tačiau Joniškėlyje šią dieną dar labiau sušildė gražus poetinis žodis: miesto sode buvo pristatyta Joniškėlio seniūno Stepono Rimkaus poezijos knyga „Myliu gyvenimą“.

„O dabar visų prašome atsistoti“, – paragino vienas šventės vedėjų Viktoras Stanislovaitis kviesdamas pasirodyti seniūną-poetą skambant pirmiesiems Joniškėlio miesto himno akordams. Jį tradiciškai atliko mažieji „Vieversėliai“ ir moterų ansamblis „Ramunėlės“, kuriems negailėdami balsų pritarė ir susirinkę miestelėnai. O jų susirinko gausiai: kas iš Žolinės atlaidų, kas tiesiai iš namų – juk proga neeilinė, ne kasdien seniūnas knygą išleidžia.

„86 eilėraščiai, iš kurių 13 – tekstai dainoms, – tokią bendrą knygos statistiką pateikė kita šventės vedėja, taip pat poetė, bibliotekininkė Aldona Astrauskienė. – Yra skyrelis, skirtas vaikams. Radau ir mane suintrigavusių eilių. Iš tiesų šioje nedidelėje knygelėje sudėtas visas gyvenimas – norai, lūkesčiai, svajonės, viltys, skausmas, ašaros ir džiaugsmas.“

Jei reikėtų pasakyti vieną seniūno poezijos rinkinio išskirtinį bruožą, tai juo neabejotinai taptų eilėraščių moterims gausa. Pats S. Rimkus net paminėjo, kad knygelę norėjo pavadinti „Myliu moteris“, tačiau jo dukra Giedrė, kuri užsiėmė knygos leidyba, nusprendė, kad tinkamesnis pavadinimas – „Myliu gyvenimą“.

Prakalbęs apie savo kūrybą, seniūnas teigė, kad svarbiausios jo mūzos – būtent moterys. „Juk pasaulis padalintas į dvi dalis – vyrą ir moterį. Apie vyrus rašyti kažkaip netinka, tad lieka moterys…“, – paklaustas, kodėl taip daug eilių skirto silpnajai lyčiai, atsakė šventės kaltininkas. Kadangi daug eilėraščių yra dedikuoti konkrečioms moterims, S. Rimkus paminėjo, kad rašydamas visuomet pasikalbėdavo su damomis, sužinodavo, kokie jų pomėgiai. „Esu parašęs ir eilėraščius dviem vyrams, tačiau knygelėje jų nėra, juk atrodytų nerimtai“, – šmaikščiai pridėjo poetas.

Viena pirmųjų sveikinti S. Rimkaus atskubėjo jo pavaduotoja Birutė Stapulionienė. „Jį pažįstu jau maždaug 40 metų, nuo jo vestuvių. – prisiminė moteris ir išreiškė viltį, kad seniūnas sukurs dar daug eilių ne tik moterims, bet ir jau beveik gimtajam Joniškėliui. Taip pat B. Stapulionienė pasinaudojo proga pasveikinti visus susirinkusiuosius su viena gražiausių vasaros švenčių –  Žoline bei prisiminti Joniškėlio kleboną, rugpjūčio 12 dieną paminėjusį gražų dešimties kunigystės metų jubiliejų. Kunigas Ričardas Banys atskubėjęs taip pat nuoširdžiai pasveikino S. Rimkų. „Rašantis vyras pasaulį pažįsta labai giliai“, – pasamprotavo kunigas ir palinkėjo Joniškėlio seniūnui kuo mažiau skausmo, ir ašarų, kurios būtų tik džiaugsmo. V. Stanislovaičiui išdavus paslaptį, kad ir pats klebonas – plunksnos mylėtojas, ir paprašius ką nors iš atminties paskaityti, kunigas R. Banys prisipažino šiuo metu atminty nieko neturintis ir šiaip daugiau kūręs ne poeziją, o prozą. Prisiminė pats daug rašęs apie meilę ir palinkėjo S. Rimkui šios temos irgi nebijoti.

„Tegul bėga gyvenimo upė/ amžinybės didžiajam rate./ Užsimiršk, ko turėjo nebūti,/ Pasilik, kas prasminga laike.“ – šiuos žodžius – paskutinį eilėraščio, skirto dukrai Giedrei posmelį – padeklamavus šventės vedėjui, pastaroji buvo pakviesta pasidalinti savo mintimis apie tai, ką reiškia turėti tėtį poetą. Ji prisiminė, kad S. Rimkus jai ir jos seserims eilėraščius skaityti pradėjo labai anksti: „Iš pradžių nesupratome, kad eilės – tėvelio kūryba. Tik vėliau tai suvokėme“. Poeto dukra paminėjo, kad tėtis drąsino ir dukras eiliuoti, bet žodžiai joms nesusidėliodavo, tad ir nepasekė  jo pėdomis…

Pristatymo metu šventės vedėjai nepraleido progos Joniškėlio seniūno paklausti, kas jį, tikrą žemaitį, privertė persikelti į Joniškėlio miestelį. „Kai mokiausi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, antras ir ketvirtas bendrabučiai buvo netoli vienas kito, – šmaikščiai pradėjo S. Rimkus. –  Mano žmona kilusi iš Pasvalio krašto – Kraštų kaimo. Be to, pradėjau dirbti dabartinėje Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje dėstytoju.“

Kadangi, kaip jau minėta anksčiau, Joniškėlio seniūnas yra sukūręs žodžius 13-ai dainų, jo poezijos knygos pristatymas neapsiėjo be muzikos. Dainas, kurioms eiles parašė S. Rimkus, o muziką – Pasvalio kultūros centro Joniškėlio filialo direktorė Nijolė Stepulienė, atliko moterų ansamblis „Ramunėlės“. Jos, sveikindamos poetą, dovanojusį daug gražių dainų, savo „krikštatėvio“ paprašė jų sukurti ir dar.

„Senais laikais lietuviai mergelę vadino lelijėle, bernelį – dobilėliu, o darbštų, korektišką žmogų – bitele“, – tokiais žodžiais savo sveikinimą pradėjo ilgametė Joniškėlio etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ vadovė Aldona Rapkevičienė. Ji kartu su „Abrūsėlio“ moterimis, S. Rimkų pasveikino „bitelės žodžiais“ – mūsų krašto lietuvių liaudies daina „Vaikščiodamas po sodnelį“. Nuskambėjus gražiam aukštaitiškam žodžiui, A. Rapkevičienė poetui dar palinkėjo ir toliau, kaip bitelei po žodelį, dėlioti eilėraščius, daug daug eilių…

S. Rimkaus sveikinti atskubėjo ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ nariai. Bronislava Černiauskienė išreiškė viltį, kad seniūnas kada nors prisidės prie klubo, o Povilas Latvėnas pasidžiaugė, kad perskaitęs knygelę „Myliu gyvenimą“ rado daug gamtos, kaimo gyvenimo – juk tai per amžius neišsemiamos temos… Nugirdęs, kad S. Rimkus mėgsta poetą Antaną Miškinį, P. Latvėnas pasveikino šventės kaltininką garsaus tremties poeto eilėmis.

Šventės vedėjai paminėjo, kad seniūnas – dar ir rimtos organizacijos – Narteikių „Pamėšlio“ respublikos įkūrėjas. Keturi jos riteriai taip pat atvyko pasveikinti poeto.

„Nėra Joniškėlio parduotuvėse nei žemaitiško samagono, nei lašinių. Ir traukinys tik į Šiaulius važiuoja, o gaublys iš vis per mažas“, – tiek „blogų“ Joniškėlio seniūno savybių privardino V. Stanislovaitis, A. Astrauskienei pasamprotavus, ar gali neturėti žmogus išvis jokių minusų, nes tiek gražių žodžių, linkėjimų, pagirų buvo išsakyta neseniai knygelę išleidusiam poetui. O tai, kad S. Rimkus visų mylimas ir gerbiamas, parodė gausi sveikintojų minia, glėbiai gėlių, originali dovana – autoportretas ir ilga ilga eilė, laukianti Joniškėlio seniūno autografo. Belaukiant, susirinkusiuosius linksmino viešnia iš Panevėžio – dainininkė Elena Freder su savo mini grupe.

„Rodos, ką beparašysi po A. Miškinio, J. Marcinkevičiaus…“ – samprotavo S. Rimkus. Bet jis parašė ir, tikėkimės, dar daug parašys. Apie vaikus, apie meilę, moteris, skausmą ir džiaugsmą ir tą beveik gimtąjį Joniškėlį… O svarbiausia, kaip visuomet, labai aistringai.

Rasa MURAUSKAITĖ

 

Mildos Stanislovaitytės ir Jūratės B.P.  foto reportažas

[scrollGallery id=46]

Nuotraukas taip pat galite peržiūrėti GALERIJOJE

 

 

Komentuoti su „Facebook “

One Reply to “Seniūno eilės nušvietė Joniškėlį (video)”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.