Idėjos, darbai ir laikas atiduodami grožiui seniūnijoje sukurti

Mūsų šalelėje vykstančiai Europos krepšinio čempionato šventei seniūnijos kaimuose oranžine spalva sutvisko didžiuliai, labai originaliai padaryti krepšinio kamuoliai. Taip ir norisi jį stvėrus, šveisti į krepšį, atkartojant Simo Jasaičio tritaškius, užtikrinant Lietuvos rinktinės sėkmę krepšinio batalijose. Įgyvendinti krepšinio tautos troškimą pasipuošti šventei ėmėsi Joniškėlio apylinkių seniūnijos apželdintoja Asta Želvienė. Jos dėka krepšinio mylėtojų akis ir jausmus pamalonina iš oranžinės medžiagos ir kankorėžių padaryti kamuoliai. Jį taip aistringai varėm už Lietuvą, su nerimu ir susižavėjimu jį sekam, skraidantį po krepšinio rungtynių arenas.

Tokių originalių darbų seniūnijos kaimuose rasime ne vieną.  Apsilankius atnaujintame Meškalau- kio parke, akis patraukia skoningai išdėstyti suoliukai, prie jų šliejasi iš rąstelių sukaltos šiukšliadėžės, prieš medžius po pievelę pabirusios iš vytelių išpintos „gervelės“, į saulę šakas betie- siantis Lietuvos Tūkstantmečio ąžuoliukas, kiti želdiniai. Didžiausią įspūdį palieka naujai padaryta vasaros estrada. Kas dalyvavo vasaros šventėje, pasirodant meškalaukietėms mergytėms, turbūt ne vienam vaizduotė nupiešė sceną, kad po medžiais pastatytas nykštukų namelis, – atsidarys slaptos durelės ir išeis barzdotas nykštukas pasigrožėti savo dukrelių žaidimu… O gal laipteliais žemyn pro didžiulius grybus nusileis gražuolė karalaitė, ieškodama savo dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių?…

Visas šis grožis gimė Astos Želvienės galvoje. Pasitelkusi seniūnijos darbuotojus, socialiai remtinus žmones, dirbančius už gaunamas pašalpas, ji puošia ir gražina seniūnijos gyvenvietes. Kiekvienais metais prie visuomeninių pastatų besigrožintiems praeiviams ir darbuotojams savo žiedais šypsosi vis kitokios gėlės, prižiūrėti želdiniai. Mūšos pakrantėje švobiškiečius ir jų svečius pasitinka gėlėmis sutviskusi saulė, prieš tiltą pailsėti keliaujančius kviečia svetingas suolelis ir jo sutvarkyta aplinka ir daug tokių širdį džiuginančių vietelių, už kurias turime dėkoti grožį mylinčiai Astai. Daug valandų ir darbo atiduota, kol iš sėklelės užaugusi, pražįsta gražuolė gėlė. Negailėdama savo automobilio, kartais aukodama savo laiką, nuo darbų sudiržusiomis, pajuodusiomis rankomis ji lekia apravėti, palaistyti, sodinti,  apžiūrėti,  patręšti, sutvarkyti…, prižiūrėti jai priskirtus darbuotojus, – su jais taip pat reikia mokėti sutarti, nes kiekvienas juk savitas, su kiekvienu ir kalbėtis reikia savitai. O namuose laukia vaikai, išpuoselėta sodyba ir kaimo bendruomenės reikalai.

Taip ir sukasi Astutė kaip bitelė, visus sutinkanti ir palydinti su šypsena, nors širdyje kartais būna ir labai skaudu. Skaudu ir mums, kad jos darbas taip mažai vertinamas, taip menkai apmokamas. Su nerimu stengiamės užmiršti žinią, kad Asta jau pakėlusi sparnus į užsienius, kur mama, kur apželdintojai, jų darbai oi kaip vertinami. Ar sugebėsim sulaikyti gabų, gamtą mylintį, kaimų grožį puoselėjantį Žmogų. Juk kartais tiek nedaug tereikia, – kad ir jos darbo įvertinimo, aprašant straipsnyje seniūnijos gražias vietas, ko pasigedome Rasos Murauskaitės straipsnyje „Darbai, kurie kartais nematomi“.  Meškalaukio šventės organizatoriai „Padėkos raštu“ padėkojome jai už geras įdėjas, laiką ir jėgas, paaukotas, sutvarkant parką šventei. Tik tiek mes galim – palaikyti, padėti talentingam žmogui. Didesnis atlygis –  valdžios geranoriškumo reikalas.

   Joniškėlio krašto bendruomenių asociacijos tarybos narė Genė Rakauskienė.   

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.