Paliestas pražysta pilkas žemės grumstas

Kažin ar užtektų jaučio odos norint surašyti, kuo garsus ir didingas šiaurės Lietuvos Joniškėlio miestelis. Kiek pabuvus jame veriasi įdomūs istorijos vingiai, sklidini paslapčių ir dar knygose nesudėtų legendų. Visi girdėjome apie Perlojos respubliką, bet retas žino, kad1918 m. buvo paskelbta Joniškėlio nepriklausomybės deklaracija. To krašto žmonės žino savo ištakas, tad vienoje iš 19 gatvių sutiktas praeivis gali papasakoti apie savo miestelį gražiausias legendas.

                      Šįkart mums rūpėjo ne ta šlovinga praeitis, o ne mažiau prasminga nūdiena. Jau pasakojome savo skaitytojams apie Joniškėlio šviesuolius – didelių darbų fakelą įžiebusį miestelio seniūną Steponą Rimkų, visų legendų, mitų žinovą, bendruomenės spindulį mokytoją Viktorą Stanislovaitį, tautodailininką, kuriantį medinius stebuklus Vytautą Bakūną. Kartu su jais, miesto labui dirba ir jauna mokytoja Jolanta Baltaragienė, kurios rankų paliestas pilkiausias žemės grumstas pavirsta menine kūryba.

                      Gimtinės  ir namų trauka

               Baigusi Joniškėlio vidurinę mokyklą Jolanta paliko savo gimtąjį kraštą ir iškeliavo mokytis į Kauną. Didelių vilčių nepuoselėjo, tad nešturmavo aukštųjų mokyklų, o pasirinko tai, kas buvo prie širdies – studijas Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Ten ji studijavo želdynų technologiją. Sėkmingai pabaigusi mokslus iškart pargrįžo namo. Dideliame mieste likti ir dirbti nenorėjo. Traukė namai, kuriuose visada buvo gera, jauku ir ramu. Neilgai trukus kėlė vestuves, ir Joniškėlyje atsirado dar viena jauna šeima. Tai nutiko prieš 15 metų. Pasakiusi net pati nustebo, koks greitas laikas ir tuoj save pataisė, kad nėra ko stebėtis – juk vyresniajai dukrai jau keturiolika. Jaunesnioji vienuolikos. Abi mergaitės mokosi toje pačioje mokykloje, kurią baigė mama. Tik dabar jos – Gabrielės Petkevičaitės Bitės gimnazijos moksleivės, o mama Jolanta – mokytoja.

                      Jolanta dirba mokytojos padėjėja ir atlieka specialiosios pedagogės pareigas. Ji padeda vaikams, reikalingiems specialių poreikių. „Mano pareiga – padėti vaikams mokytis pagal specialią jiems skirtą programą. Dalyvauju pamokose ir dirbu su savo grupės vaikais. Po pamokų kartu su vaikais atliekame namų užduotis,“ – apie savo pedagoginę patirtį pasakojo Jolanta. Tos patirties nėra daug, tad ji pasiryžo mokytis. Dabar ji neakivaizdiniu būdu studijuoja Šiaulių pedagoginiame universitete specialiojo pedagogo specialybę. Universitete įgytas žinias sėkmingai taiko savame darbe. Net nedideli laimėjimai džiugina.

                      Pernai Joniškėlis kaip ir kitos seniūnijos kūrė seniūnaitijas. Dar kiek neįprastas naujadaras, bet jau girdimas aktyviose bendruomenėse. Jolantos kaimynai, kelių gatvių gyventojai išrinko ją savo seniūnaite. Moteris prisipažino – buvo nustebusi. Tad dabar jos darbų dienoraštyje atsirado dar vienos solidžios pareigos. Ką gi veikia seniūnaitė? „Skubame į pagalbą savo seniūnui, kai tik jos prireikia. Viską organizuojame, visur dalyvaujame, puošiame savo namus ir gatves,“ – vardijo Jolanta.

Kasdienybę skaidrina kūryba

                      Gražiausiai, meniškiausiai, išradingiausiai tvarkoma sodyba – kasmetinis konkursas, kuriam itin ruošiamasi Joniškėlyje, kur aplinkos grožiu ir tvarkymu užsikrėtė visas miestelis. Baltaragių šeimos tvarkoma namo aplinka irgi jau spėjo nuskinti įvertinimo laurus. Besitvarkant iš tiesų Jolantai praverčia ir išmoktos želdynų technologijos pamokos. Mokytoja prisipažino, kad pagal įgytą specialybę dirbti neteko, tačiau savo kiemo teritorijoje eksperimentuoti linkusi. Su vyru surentė fontaną, per jį nutiestas medinis lieptas. Netrukus aplink pražys gėlės, subujos žolynai, dabar daiginami namie ant palangių. Jolantai patinka tvarkytis gėlyne, paieškoti naujovių, išauginti dar niekieno nematytą želdinį. Grožio pajauta atkeliavo iš mamos namų, bet net ji stebisi, iš ko Jolanta paveldėjo tokį meninio talento proveržį.

                      Jolanta nė pati nežino, kaip būtų galima tiksliai įvardyti jos kuriamus darbus. „Aš kuriu paveikslus, bet tai ne floristika, ne lipdyba, ne tapyba. Visko po truputį. Tas mano paveikslas turi būti iškilus, rankomis apčiuopiamas. Naudoju įvairiausias gamtoje, o dažnai ir statybvietėje aptinkamas medžiagas. Tai gali būti medžių šakos, žievė, tošis, akmenys, smėlis, stiklo ar keramikos šukės, pjuvenos, žemė,“ – vardijo visą pastelę kūryboje naudojamų medžiagų.

                      Pirmiausia Jolanta paruošia pagrindą, ima storą kartono ar faneros lakštą. Gruntuoja, nupiešia paveikslo apmatus, jei reikia padengia ir dažais. Po to jau seka juvelyrinis darbas – reikia klijuoti vaizduotės padiktuotus peizažus, rūmus, pasakų būtybes ar atkurti tikrovės vaizdinius.

                      Kūrėja nesiryžta savo darbus įsprausti į klasikinės dailės rėmus. Gal tai, ką ji kuria galima vadinti dabar madingu dekupažu, o gal tai koliažas. Kaip pavadinti, gal ne tiek ir svarbu. Kur kas svarbiau, kad jos kūryba domisi draugai ir kolegos. Anksčiau, ką sukūrusi Jolanta dosnia ranka dovanojo, dabar pradėjo branginti savo kūrybą. Juolab kai sulaukia rimtų užsakymų rimtai progai sukurti kažką gražaus. Pasak Jolantos, ji džiaugiasi atradusi save. Tai jos laisvalaikio pomėgis, o jei dar iš to galima kiek uždirbti, tai ir puiku.

                                            Visi darbai išlikę nuotraukose

                      „Tokių paveikslų, kokius kuriu niekur nemačiau. Žinau, gamina paveikslėlius iš gėlių žiedų, kitų sudžiovintų žolynų. Kaune mokantis mes irgi mėginome lipdyti, nes mokėmės floristikos. Man netikėtai atėjo mintis sukurti paveikslą, kai su vyru darėme remontą savame name. Pamenu, dažiau sienas ir įsivaizdavau, koks paveikslas galėtų papuošti didįjį kambarį – svetainę. Tiksliau, norėjau to, ko niekur nepamatysi. Tada ir prisėdau prie savo pirmojo paveikslo. Tai vienintelis išlikęs paveikslas, man labai brangus,“ – papasakojo apie savo pirmą kūrinį, sukurtą prieš dešimtmetį.

                      Gražus paveikslas su parskrendančiais paukščiais kabo Jolantos svetainėje. Namuose matosi ir daugiau jos rankų darbų. Panašiai išdekoruota arkos į saloną. Svarbiausias Jolantos kritikas – jos vyras. Tai jis pirmas pastebi, kas pasisekė, o kas ne ir pataria neskubėti, o dar paieškoti, patobulinti. „ Mano vyras pirmasis pamato užbaigtą darbą. Atidžiai pažiūri ir jei pasako gerai, žinau, kad tikrai gerai,“ – atviravo Jolanta.

                      Kitus jos darbus apžiūrėjau nuotraukose. Tikrai įspūdinga ir originali galerija. Jei visus paveikslus turėtų po ranka galėtų surengti savo darbų parodą. Dabar jos darbai išsibarstė po Lietuvą. Vieni nukeliavo į Gargždus, Klaipėdą, Vilnių, Kauną. Esama jų ir Joniškėlyje. Dar vieną Jolantos paveikslą parodė jos sesuo Gitana. Paveikslą padovanojo gimtadienio proga. Keletas darbų iškeliavo į Norvegiją. Paveikslas su Joniškėlio bažnyčia atiteko viešniai iš Norvegijos, kuri rūpinasi paramos reikalais ir dažnai atvažiuoja į Lietuvą. Dar vienas paveikslas su bažnyčios atvaizdu iš beržo tošies iškeliavo į Vokietiją. Joniškėlio gyventoja užsakė paveikslą savo dukrai, išvykusiai į Vokietiją.

                      „Žinoma, gaila, kad tiek nedaug teturiu savo darbų. Ne kasdien galiu prisėsti. Man reikia nusiteikimo, nuotaikos. Negaliu kurti, jei būnu supykusi ar nelaiminga. Juk paveikslui atiduodi save ir jausmai sugula tarp rėmų. Paveikslas turi skleisti gėrį,“ – paaiškino kūrybos paslaptis Jolanta. Paveikslą ji geba sukurti per savaitę, kartais ilgėliau užtrunka. Tačiau moteris džiaugiasi atradusi save kūryboje.

Aldona SVIRBUTAVIČIŪTĖ

„ŪP“ korespondentė

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.