Savo rankomis grožį sukurti – /Tai labai, labai nuostabu. /Negailėki tam laiko paskirti, /Valandėlę surask tarp darbų. /Ne veltui, ne veltui darbuosis, /Juk rankomis grožį kuri. /Juo savąją buitį papuoši /Ir juo dar grožėsis kiti. /Ir rankos širdžiai paklūsta, – /Darbštuolė tu juk esi. /Į sielą šiluma plūsta, /Kai savą triūsą regi.
Šios mūsų literatės Bronislavos Černiauskienės eilės labai tinka apibūdinti žmogų, savo darbščiomis rankomis iš atrodo tokių paprastų medžiagų, daiktų sukuriantį stebuklus. Meškalaukio biblioteka trečius metus tęsia rankdarbių parodų ciklą: „Atverkime vartus į grožio klėtį“. Šį kartą bibliotekos sienas papuošė katkūnietės Giedrės Palionienės papuošalų iš veltos vilnos, kitokia technika pagamintų vienetinių papuošalų – segių, auskarų, karolių, apyrankių paroda. Joje eksponuoti papuošalai ne tik moterims, bet ir mergaitėms: smailiukai, sraigė, boružytės, papustžandžiai kačiukai, meškiukai auskariukai. Mažosios princesės lengvai išsirinktų papuošaliukus artėjančioms šventėms, o ir mamytės turėjo kur paganyti akis. Artėjant gražiausioms metų šventėms, meškalaukiečiai rinkosi į parodos atidarymo – edukacinę valandą. Parodos autorė Giedrė Paloinienė, perkirpusi juostelę, sustojo nuotraukai prie savo darbščių rankų sukurtų grožybių. Po to atsakė į susirinkusiųjų klausimus.
Daryti papuošalus pradėjo neseniai, bet, kadangi nemėgsta tuščiai leisti laiko, pamėgino pati pasidaryti sau papuošaliuką. Nusipirko žurnalą apie vėlimą ir prasidėjo veikla. Dabar, kai jau įprato, žiūrint į pirmuosius mėginimus, juokas ima. Idėjų ieško internete, rankdarbių žurnaluose, knygose, bet daug ko randa ir savyje, be potraukio ir vidinės intuicijos, be skonio ir stiliaus pojūčio niekas neišeitų. Mamos pomėgiu susidomėjo ir vaikai. Daug ir jie prisideda, kuriant papuošalus. Giedrė yra sukūrusi Joniškėlio kapelai „Ramunėlės“ veltinius papuošalus aprangai, ne vienas dovanų gavo jos rankų darbo dirbinį.
Besišypsanti, maloni darbštuolė maloniai sutiko savo žinias vilnos vėlimo mene perteikti meškalaukiečiams. Bemokant, ką reikia turėti, kaip ir ką reikia daryti, Giedrės rankose bežiūrint iš vilnos saujos radosi graži gėlė, vėliau virtusi sage, kurią ji padovanojo bibliotekininkei. Drąsiausi berniukai ir mergaitės ėmėsi patys veltis „Smailiukus“, – pakabukus prie telefono. Valanda besimokant neprailgo. Kaip malonu rankose laikyti savo sukurtą daiktą. Juk ir liaudies patarlėje sakoma: „Žinosi – ant pečių nenešiosi“.
Anksčiau iš šio ciklo bibliotekoje veikė Švobiškio kaimo darbštuolės Genės Jasnauskienės skiautinių ir megztų pirštinių paroda, savo raštų grožiu sužavėjusi Meškalaukio bibliotekos lankytojus ir jos svečius. Bibliotekos sieną puošė ir kultūros darbuotojos Vaidos Šeškienės vaikiškų megztų ir nertų rūbelių paroda: „Motinos meile sušildyti rūbeliai“, parodoje puikavosi meškalaukietės Angelės Norvaišienės nėrinių ažūrinis grožis. Grožis, sukurtas pasitelkus išmonę ir darbščias rankas.
Didysis mąstytojas Vydūnas yra pasakęs, kad kuriantis žmogus yra gražus. Tai patvirtina savo laisvalaikį rankdarbiams paskyrusios moterys, spinduliuojančios vidinį grožį.
Be First to Comment