Press "Enter" to skip to content

Mekšrių kryžius kaimą saugo jau 75 metus. Vasarą prisimenant.

/…Saldus ir šventas amžiais Tu kalbėsi,/ pražydęs Jėzaus dievišku krauju./ Pavargusi širdis čia ras pavėsį,/ čia pasisems kovoms jėgų naujų./. Šie giesmės žodžiai iškilo mintyse, sustojus prie Mekšrių kaimo kryželio. Taip nuo seno švelniai vadinamas iš akmens meniškai iškaltas Jėzaus kančių simbolis, kantriai saugantis keliuko iš vieškelio Pasvalys – Joniškėlis į vis retėjantį Mekšrių kaimą pradžią, išstovėjęs valdžių kaitą, karo baisybes, pokario naikinimo tragedijas ir vėl sulaukęs Lietuvos laisvės. Pro jį eidami ar važiuodami tikintieji nulenkia galvas, kaip pagarbos ženklą Kristaus kančioms, prie jo maži būdami glausdavomės, ieškodami užuovėjos nuo žvarbaus vėjo ir darganos, laukdami autobuso, vežančio į pamokas Joniškėlio vidurinėje mokykloje už septynių kilometrų pro Gustonių kaimą, Karpių dvaro statinių liekanas, buvusią Joniškėlio MTS. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, mekšriečiai vėl ėmė rūpintis kryžiaus aplinka, nes iki tol bijojo atkreipti negeros akies žvilgsnį, kad, kaip ir daugelis kitų kryžių, Mekšrių kryželis nebūtų sunaikintas ir sulygintas su žeme. Šiandiena jis apsuptas gražia tvorele, nukaldinta gabaus mekšriečio kalvio ir ūkininko A.A. Petro Baliūno pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais. Anot jo sūnaus ūkininko Aloyzo: – „Ir man teko tas geležis kalti, kartu su Virgiu Kačerausku tvorelę nudažėme, padėjome tėvui pastatyti“. Kad prie kryžiaus visada žydėtų gėlės rūpinasi seniausia kaimo gyventoja Marija Aldona Kačerauskienė. Kur ji bebūtų, sukusi apsisukusi vėl prašo vaikų vežti ją prie kryželio, kad apravėtų, palaistytų, pasodintų kitų gėlelių. Nuo kryžiaus į vakarus už šimto žingsnių išlakiais medžiais apsupti stūkso Mekšrių kapeliai, nuo amžių glūdumos suteikiantys ramų poilsį Anapilin išėjusiems kaimiečiams. Ir čia senolė randa darbelio savo gerumui – sutvarko, apravi užmirštus kapelius, pasižvalgo nuo skardžio į taip ramiai pro šalį tekančią Mūšą, kurios vėsa gaivina kaimiečius nuo kaitros, jos maudykla naudojasi ir meškalaukiečiai, ir joniškėliečiai. Čia pat esančioje sietuvoje upės ramybę dažnai sudrumsčia didžiulės lydekos, uodegomis pliaukšėdamos į vandenį, akis užkliūva už didelio akmens, nuo kurios vaikams taip gera šokinėti į vandenį. Mūšos pakrantė dovanoja kaimiečiams gardžių aviečių, žemuogių, rūgštynių. Kaip kvepia jos lankose ir pakriaušėse surinkti čiobreliai, kitos vaistažolės. Prie pat Mūšos, Česnakų griovyje ir riešutais norintys pasmaguriauja. Kažkada šis griovys tęsėsi nuo pat vieškelio. Sovietų laikais, kai stambėjo technika, jis vis trumpėjo, trumpėjo, neliko ir šalia jo pastatyto kryžiaus – nuvertė, nes kliuvo dirbant laukus. O žuvelės Mūšoje gardumas. Kai įraudę saulėje vaikai, rankomis prigaudę, jų parnešdavo, išsikepdavo, – net seilė tįsta,  pagalvojus.  Gera čia, ramu pasėdėti, parymoti,  prisiminti prabėgusius metus. Atsisukus į kaimą, nužvelgti jį skausmo ir nerimo kupinu žvilgsniu, nes  tuštėja, nyksta kaimo sodybos, mažėja gyvenančių jose. Išvažinėjo, išsiskirstė kaimiečiai, kas į kalnelį, kiti po pasaulį ieškoti kur geriau. Iš aštuoniolikos sodybų dar prieš pusę amžiaus išsibarsčiusių derlinguose sodžiaus laukuose, teliko tik pusaštuntos. Ne visos ir jos begyvenamos. Čia, prie kapelių buvo Urbonų namai, bibliotekininkė Stasė Urbonaitė juose gyveno. Nebėra to namo. Antai Baranauskų kalnelyje namo neliko, stovi tik naujai pastatyta daržinė, klėtis.  Kai kurios dar iš tolo gražiai atrodo, o iš arti…, širdį skauda dėl išnykstančių gyvenimų. Iš prie kaimo ulyčios buvusių gyvenimų teliko tik plynas laukas. Toks likimas ištiko  Petrauskų, Ramoškų, Žičkų, Jarašūnų, Bulkių, Vasauskų, Lindų, Tonkūnų, Armonavičių sodybas. Vienose nebeliko kam gyventi, kitas nugriovė patys savininkai, nebepanorę būti atskirti nuo pasaulio, nes autobusas važiuoja už trijų kilometrų, už miško, siaurukas geležinkelis taip pat jau seniai niekur nieko nebenuveža.

O buvo laikai, kai sekmadieniais išsipuošę pusė kaimiečių dundėdavo į Pasvalį – kas į bažnyčią, kas apsipirkti, į turgų,  kas giminų ar draugų aplankyti. Stoties prižiūrėtojo žmona ponia Valerija Gudienė atrakindavo laukiamojo duris, pakviesdavo pailsėti prieš kelionę, kol pasigirsdavo garvežio švilpimas ir bėgiais atidundančio traukinio čiuk – čiuk, čiuk – čiuk. Juo kaimiečiai pavakary vėl sugrįždavo, pilni gerų įspūdžių ir lauktuvėmis namiškiams nešini. Kai pažliugdavo visi keliai, geležinkelio pylimas būdavo vieninteliu sausu susisiekimo su pasauliu  keliu. Juo eidami, kaimiečiai prisirinkdavo iš vagonų pribirusių cukrinių runkelių savo gyvuliams pašerti, didelių anglies gabalų krosniai pakurti, juo vaikai eidavo į Gustonių pradinę mokyklą, už pustrečio kilometro įkurtą ūkininkų Mikoliūnų name Gustonių vienkiemyje. Juo fermas pasiekdavo melžėjos kolūkio laikais. Dabar gi bėgiai jau nebespindi lyg dvi tolyn besidriekiančios juostos, vietomis baigia apželti krūmynais. Nyksta pamažu mūsų unikalus turtas, niekam jis neberūpi.

Pietiniame kaimo pakraštyje stūkso miškas, nuo seno kaimą aprūpinęs kuru ir mediena. Daugybę gėrybių miške rasdavo mekšriečiai. Nuo ankstyvo pavasario iki šalčių vis ką nors parsinešdavo iš miško. Visos grybų augimo vietos vaikams buvo žinomos, o riešutus  terbomis nešdavosi pasmaguriauti žiemą. Iš trijų pamiškės sodybų gyvenimas verda tik Lindų namuose. Užaugo vaikai, išsibėgiojo, nebeaidi Mekšrių palaukė nuo jų balsų klegesio. Tylus stovi ir kaimas. O būdavo tyliais vakarais po darbų kai užtraukdavo Bulkių mergiotės dainą, taip malonu būdavo pasiklausyti jų gražaus dainavimo. Vasauskų berniokai sustodavo užu klėties ir klausydavosi, klausydavosi, kaip kaimynų panos prie upelio ant storo žilvyčio šakų susėdusios dainuoja.  Nebeliko nei žilvyčių, nebėra nei vingiuoto upelio. Melioratoriai žilvyčius ir kitus medžius, augusius prie upelio, išrovė, upelis pavirto melioracijos grioviu, neliko ir Verdenės, šalčiausią ir skaidriausią vandenį teikusios mekšriečiams. Ir tekina vandenis upelis, pavirtęs grioviu, per vieškelio tiltą, skiriantį Mekšrių kaimą nuo Migonių, į Mūšos upę, dabar kenčiančią nuo danų kiaulynų smarvės. Gal duos dievulis, neateis toks laikas, kai vietoj jos tekės tik srutų dvokas, nesinori sulaukti tos baisios dienos, bet prie šito prieisim, jei busim abejingi.

   Vis netektys ir netektys, nelinksmos mintys dažnai aplanko senole Kačerauskienę. Gerai, kad sūnus Virgutis ėmėsi ūkininkauti, statosi, plėčiasi. Tai jis ir Baliūnų Aloyzas tapo tais geraisiais kaimo sergėtojais. Tai jie rūpinasi, kad neapželtų vienišos sodybos, keliai. Saugo savo kaimą, kad jis išliktų Virgučio dviems augantiems vaikams. Saugo, kad būtų ir kitiems buvusiems kaimiečiams kur sugrįžti pakvėpuoti gaiviu tėviškės oru, priglusti prie kaimo kryžkelėje tebestovinčio plačiašakio ąžuolo, sutikti seniai bematytą kaimyną ar draugą.

                                                           Mekšriečių susitikimas.

Sergstintis kaimą Mekšrių kryžius praėjusios žolinės vieną laisvadienį pamatė kaime neįprastą sujudimą. Artėjant saulėto ir vaiskaus šeštadienio pietums, keliuku į kaimą pasipylė mašinos. Iš visų artimų ir tolimų pasviečių sugužėjo mekšriečiai ir jų artimieji į susitikimą. Juos čia visus sukvietė organizatoriai Benedikta Bulkytė – Valušaitienė, dabar gyvenanti ir dirbanti Pasvalyje, ir Kęstutis Kačerauskas, gyvenantis ir dirbantis Švedijoje. Jie abu – vaikystės „smėlio dėžės žaidimų“ draugai. Anot jų: „Metai taip nenumaldomai bėga, taip pasiilgom tų laikų dvasios, atrodo, kad ir oras čia kitaip kvepia, ir vieni kitų labai pasiilgom“. Visus, su lauknešėliais susirinkusius į susitikimą, labai maloniai sutiko organizatoriai, kiekvienam prisegdami emblemą „Mekšriai 2011“, ir Petronėlės Židonienės sodybos dabartiniai šeimininkai – buvusi gustonietė Laimutė Gaigalaitė – Janušienė ir jos vyras Sigitas Janušis, darbų mokytojas iš Panevėžio rajono Paliūniškio pagrindinės mokyklos. Ten jie turi savo namus, tad visą savo laisvalaikį skiria abiejų sodybų tvarkymui. Visi apdailos, medžio darbai sukurti jų darbščių rankų. Čia vasarojama, švenčiamos šventės, norintys praleidžia atostogas.

Neatpažįstamai pasikeitę namai maloniai priėmė į susitikimą suvažiavusius mekšriečius. Tiek daug metų nematę vieni kitų, stengėmės surasti atvykusių veiduose pažįstamų bruožų, pažinti iš akių žvilgsnio, šypsenos ar balso skambėjimo. Kitų ir iš viso nebuvom susitikę – mekšriečiais jie buvo anksčiau ar vėliau už mus. Entuziastingai sutikome Algį ir Vladą Židonius. Jų mama, buvusi sodybos savininkė, į gyvenimą išleidusi dešimt sūnų, jau ilsisi kapeliuose, o jiems gera paganyti akis basomis nulakstytame kieme ir sode. Tad organizatoriams pakvietus visus prie pietų stalo, numalšinus kelionės alkį ir troškulį, visi suskubom prisistatyti, trumpai papasakodami apie savo dabartinius gyvenimus. Organizatoriai padėkojo visiems susirinkusiems už ištikimybę savo kaimui, Marijai Aldonai Kačerauskienei ir jos sūnui Virgiui su marča už kaimo priežiūrą ir saugojimą, Marijai Aldonai ir Staselei Urbonaitei – Burkauskienei,  kaip seniausioms mekšrietėms, įteikė atminimo dovanėles, pasveikino ir auksines vestuves neseniai atšventusius Angelę Bulkytę – Norvaišienę ir jos vyrą Aleksandrą, kilusį iš jau išnykusio Šermukšnių kaimelio, dabar Gustoniams priklausančio. Šešis metus nuo gimimo gyvenusi Mekšriuose Nijolė Kučinskaitė – Paliulienė paskaitė M. Karčiausko eilėraštį apie Mūšą, apie kaimą, apie dingusį slenkstį namų, takažole apaugusius takus, kur bėgiota. Ji pasveikino visus sugrįžusius į gimtinę ir visų vardu padėkojo organizatoriams Benutei ir Kęstučiui, įteikdama jiems rožių puokštes. Klegėjo ir almėjo prisiminimų versmės, gaudėm kiekvieną kiekvieno ištartą žodį, o kiek prisiminimų atgaivinta, kiek linksmų ir juokingų atsitikimų iš naujo papasakota. Linksmai pabendravę, prisistatę, pailsėję, organizatorių vedini, jaunesni ir galintys vaikščioti, išėjome kartu lankyti kaimo sodybų.

Ten, kur stovėjo Adelės ir Jono Ramoškų namai, dabar ūkininkai augina miežius. Į susitikimą atvykusios dvi dukros Rima ir Genė žvakutę uždegė šalikelėje. Iš šios šeimos kilusi sūnaus Vytauto duktė Asta Ramoškaitė yra žurnalistė, dabar vedanti laidą „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Iš šios vietos, tik iš seniau stovėjusios trobos yra kilusi Jono sesuo Genovaitė Ramoškaitė – Jusienė, mokytoja, žymi Pasvalio skaitovė, šviesus žmogus, neseniai šventusi savo aštuoniasdešimtmetį. Be šios vedančiosios gražaus balso nepraėjo nė viena dainų šventė, kiti rajono renginiai. Jos anūkė Ieva Kaminskaitė – dainininkė ir aktorė, mums gerai žinoma iš realybės šou „Baras“. Kvatoklė, išdaigininkė, pramaniūgė Rima, buvusi Ramoškaitė, prisistatė pašto viršininke Panevėžio rajone.

Kai buvusios Šimoliūnaitės Audronė ir Virginija uždegė žvakelę juos išauginusių Veronikos ir Vytauto Petrauskų, atminimui, patraukėme pagrindine kaimo gatve. Dabar tai tik keliukas, vedantis į Virgio Kačerausko ūkį. Beeidami, atstatėme Žičkų šulinio rentinį į vietą. Skanų, oi skanų gėlą vandenėlį pasemdavai šulinio svirtimi, ant jo dabar suspindo žvakelė kalnely atgulusiems Žičkams atminti. Kiekvienas elektros stulpas šalikelėje dabar žymi buvusių gyvenimų vietas. Prie stulpo palikome žvakės plazdančią liepsnelę Janinos ir Jurgio Jarašūnų, Kotrynos Jarašūnaitės, Piliutės Jareckaitės šviesiam atminimui. Jarašūnų atžalos gyvena ir Joniškėlyje, bet į susitikimą neatvyko. Gausiausiai į susitikimą atvykusios Alfonsos Lindaitės – Bulkienės ir Juozo Bulkės vaikai, proanūkai, proproanūkai bendrai nuotraukai sustojo ant kalnelio buvusios gryčios vietoje. Duktė Joana Kučinskienė su savimi atsivežė jos paveikslą, kurį nutapė neseniai Anapilin išėjęs dukters Angelės Norvaišienės sūnus Vaidotas. Sūnus Stasys, jaunimo susibūrimuose grodavęs akordeonu ar armonika, iki šiol šaukiamas „muzikantu“, dabar gyvena ir dirba Biržuose. Jo žmona taip ir prisistatė: – Esu muzikanto žmona. Neliko gryčiūtės, tėvų, o ir brolis Ipolitas pavasarį paliko mus. „Ar atsimenat, kaip gražiai žydėjo mamytės sodinti jurginai prie darželio tvoros“, – tarstelėjau su nostalgija. „Čia visi buvom laimingi“, – paantrino sesuo Benutė, organizatorė. Prie Vasauskų gryčią žyminčio stulpo sustojo vienintelis Juozapas, nors jų augo labai gražus ir darnus būrys. Čia gimė ir gyveno kunigo Leono Lindos mama Adelė Vasauskaitė  – Lindienė, ištekėjusi už Alfonsos brolio Stasio Lindos, kurių sodyba neišliko. Adelės sesuo Regina Bagdonienė buvo Pasvalio Caritas valgyklėlės geroji „samarietė“, brolis Feliksas Vasauskas ilgus metus dirbo pašte Pasvalyje su slaptais siuntiniais ir laiškais.

Visas pulkas mekšriečių įžengė į Virgučio Kačerausko ūkio kiemą. Čia gimė ir organizatorius Kęstutis. Sodybą jų tėvas Bronius Kačerauskas su žmona Marija čią įkūrė, grįžęs iš karo. Nebėra Broniaus, dabartiniai šeimininkai svečius pasitiko su rasotu šalto pieno ąsočiu, parodydami tai, kuo gyvena šiandienos ūkininkas. Numalšinę troškulį, pasižvalgę, iš sunkaus triūso reikalaujančio ūkio patraukėme į kaimo pakraštyje esančią Onos Bilevičienės sodybą. Beeidami išgelbėjome iš drenažo šulinėlio pavargusį paukščiuką, dar nemokantį skristi – tai džiaugsmo buvo mažiesiams žygeiviams. Gal tai simboliška. Juk šioje sodyboje, Onos širdies gerumo sušildytas, glaudėsi kaimo „trečiasis brolis“ Aleksiukas Vasauskas. Geraširdis, atlapaširdis, visada besišypsantis, visiems padėti norintis Aleksiukas. Paprašydavo kaimo žmonės Aleksiuko nueiti į parduotuvę už Gustonių kaimo ęsančią, tai jis paprašydavo dviračio, girdi – taip greičiau, nors važiuoti tai neišeidavo… Daug visokių linksmų ir graudžių nutikimų galėtum papasakoti apie Aleksiuko nutikimus. Čia, šalia Onos Bilevičienės, jos vaikų,  buvo priglausto našlaitėlio namai. Prie sodybos  klėties nuotraukai atsistojo vienintelė iš šios šeimos atvykusi į susitikimą  Alė Bilevičiūtė, dabar gyvenanti Kaune. Čia gimė ir iki Joniškėlio vidurinės mokyklos baigimo gyveno Lietuvos Lengvosios Atletikos federacijos Vykdomojo komiteto narė, lengvosios atletikos jaunių rinktinės vyriausioji trenerė, tarptautinių ir respublikinių varžybų teisėja Zita Bilevičiūtė – Tindžiulienė, kitąmet švęsianti savo 55 – metį. Ji gyvena ir vaikus ir jaunimą būti sveikais moko Vilniuje. Visi išskraidė iš šios darbštuolių sodybos lyg paukšteliai, o ir Aleksiukas, ir pati šeimininkė jau ilsisi kalnelyje. Pasmaguriavę vaišingo sodo kriaušėmis ir obuoliais, per ražienų lauką pasukome į ūkininko Aloyzo Baliūno ūkį. Darbštūs čia gyveno žmonės, Julija ir Petras Baliūnai buvo darbštūs, giliai tikintys ūkininkai. Gegužės mėnesiais čia visada seklyčioje vykdavo „Mojavos“ pamaldos Marijai, prisirinkdavo pilna seklyčia pasimelsti, aptarti naujienas, rūpesčius. Kaip ir kaimas,  tuštėja ir ši sodyba. Nebridome nekultų javų lauku iki Baranauskų sodybvietės, nes jie abu su dukra Vida atvyko į susitikimą iš Talačkonių kaimo. Aploti dviejų  didžiulių šunų, pamažu pasišnekėdami, pajuokaudami, pasidalinę prisiminimais, vieškeliu patraukėme į Antano Židonio iš toli gražiai atrodančią sodybą. Vieniša ji stovi ant Mūšos skardžio. Sūnų Leono ir Adolio gyvenimai prabėgo Joniškėlyje, ten jie ir ilsisi žemelėje, duktė Ona Emilija Vasauskienė gyvena Gustoniuose. Bėga pavasariai ir vasaros pro šalį, tik retkarčiais nualma pasimaudyti, pažvejoti atvykusių artimųjų balsai. Sužimba liepsnelė ir šios sodybos šeimininkų sielų ramybei. Apsukę ratą po Mekšrių sodybas, visi sustojome nuotraukai prie Mekšrių kryžiaus. Ant jo matosi užrašas:  1936 ir FUNDAT M K. Susitikime dalyvavusi Stasė Urbonaitė – Burkevičienė prisimena, kad buvo trylikametė paauglė,  kai statė kryžių, buvo didelės iškilmės, jį šventino  kunigas. Aukas kryžiui rinko visas kaimas. Tad ir stovi kryžius jau mirusių mekšriečių rūpesčiu pastatytas. Buvusios Urbonaitės Stasė ir Ona su jas lydinčiais giminaičiais  netoli kryželio, savo sodybos vietoje uždegė žvakutę. Jau seniai Staselė gyvena Pasvalyje prie parko, o Onutė – Klaipėdoje.

Aplankę artimųjų kapus, pabraidę, nusimaudę Mūšos gaivinančiame vandenyje, sugrįžome į kaimiečių susibūrimo sodybą, prisijungėme prie žygyje po sodybas nedalyvavusiųjų. Iki pavakarių netilo susitikimo džiaugsmo šurmulys, nuaidėjo, nuvinguriavo laukais ir daina, o kai kupini tauriausių jausmų spaudėme vieni kitus atsisveikinimo glėbyje, pravirko dangus. Liūdna ir mums buvo išvykti, tik ramino mintis, kad susitarėme susitikti kitąmet per Žolinę. Iki pasimatymo, brangus mano kaime!

P.S. Brangūs mekšriečiai! Rašykime visi savo brangios gimtinės istoriją: apie vietovę, žmones, įvykius, kiekvienas papasakodami, ką prisimename iš tėvų, senelių pasakojimų, brangus juk kiekvienas žodis iš jų, kiekviena svarbi nuotrauka, dokumentas. Savo prisiminimus atsivežkime į kitą susitikimą arba siųskite į Meškalaukio biblioteką Genei Rakauskienei, el.paštas gene.rakauskiene@gmail.com . Gal išeis ir knyga?

                                     Buvusi mekšrietė Genė Bulkytė – Rakauskienė. Nuotraukos Ingos Baliūnienės (organizatorės Benediktos dukra).

Kalba organizatorė Benė Valušaitienė
Kalba organizatorius Kęstutis Kačerauskas
Nijolė Paliulienė sveikina mekšriečius
Sodybos šeimininkai Laima ir Sigitas Janušiai

 

Kaimo kryžkelėje prie Ramoškų sodybvietės
Kaimo kryžkelėje prie Ramoškų sodybvietės
Prie Žičkų šulinio kaimo pradžioje
Kaimynų ėjimas ištuštėjusio kaimo gatvele
Bulkių vaikai su giminaičiais namo vietoje
Kačerauskai pavaišino šaltu pienu
Alė Bilevičiūtė su kaimynu Juozapu Vasausku prie savo klėties
Vaišės O. Bilevičienės sode
Prie kaimo kryžiaus
Mekšrių kaimo kryžius. Statytas 1936 m

 

 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.