Muzika mano sielos vedlė…

Svetainės skiltyje ,,Ant Pegaso sparnų“  pasirodo ne tik dabar gyvenančių, bet ir jau išvykusių, tik nepamiršusių šio krašto, joniškėliečių kūryba. Vietinius dauguma pažįsta,o štai dabar gyvenančių kitur – ne visi. Šiandien noriu pristatyti vieną iš jų – ANĄ ALEKSANDRAVIČIENĘ. Jos gimtinė Kelmėje, tačiau kurį laiką ji gyveno ir dirbo Joniškėlio plytų gamykloje. Tapo sava. Šiuo metu  su šeima gyvena Jonavos rajone.

Ana rašo eiles, nebėga nuo prozos, piešia nuostabius paveikslus. Labai miela ir šilta moteris. Kadangi su ja bendrauju asmeniškai, paruošiau svetainės lankytojams interviu:

1.Tavo gyvenimo laikotarpis, praleistas šitose molingose lygumose. Prisiminimai. Kokie jie?

Į Joniškėlį atvykau 1975 m. birželyje, po brandos egzaminų. Čia gyveno mano tėvai, kurie dirbo tuometinėje plytinėje. Įsidarbinau joje ir aš. Teko pagyventi ilgokai, nes sukūriau šeimą, gimė dukros. Prisiminimai išlikę tikrai gražūs. Molis nebuvo tikrai baisu, nors ir lipo prie batų, bet… vanduo juk  švarus, nuplauna viską. Kai esi jaunas – niekas nebaisu ir visur randi romantiką. Gražiai prisimenu miestelį ir jo žmones. Narteikių kapeliuose – ilsisi artimieji.  Liko anytos butelis, pernakvoti turiu kur. Taigi, dar visai nesu apleidusi šio miestelio. Turiu pažįstamų, kurie yra man brangūs.

2.Kada pradėjai rašyti eilėraščius ir kas paskatino?

BRANDUMA. Ana Aleksadravičienė

Pradėjau nuo eilėraštukų vaikams. Dukrelės prašydavo prieš miegą padainuoti. Kai išbaigiau svetimą repertuarą – kūriau savo. O paskui, vis kažkas suknirbėdavo, tai ir rimtesnių pasirodė. Šiaip, nelaikau savęs kūrėja, tik išsakau akimirkų virpesį.

3.Rašai ir proza. Kas įdomiau pačiai?

Proza rašau  mažiau, kai „užplaukia“. Jei kūrinys vykęs, kažką sako žmogui, tai ir tas, ir tas patinka. Juk yra patarlė: proza – žmona, poezija – meilužė. Tai kaip nemylėti abiejų? – pasakė genialesni už mane. Turiu klausyti.

4.Iš kokios versmės semiesi įkvėpimo?

Net iš mažmožių kartais užgimsta kūrinėlis. Stebiuosi ir pati: iš kur tas plazdėjimas? Net naktį prikelia kažkokia Apvaizda. Būna, liejasi žodžiai, turiu užrašyti. Kartą, net atsikėliau su  susapnuotu ketureiliu. Ir užmigti jau neleido. Vos užrašiau vieną, pasipylė kiti. Nustebau, kai  vykusiam renginyje, patį pirmą ir perskaitė tą eilėraštį. Aš juk visą laiką esu savo kūryba baisiai nepatenkinta. Kol rašau- vos ne genijus, parašau – gaunasi sielos „afygenijus“.

5.Kaip gimsta eilėraštis? Ateina mintys ar pirmiausia užkliūni už gražių žodžių?

Ne, pirmiausiai aš išgirstu muziką. Ji yra mano sielos vedlė. Be jos būtų nuobodu gyventi. Muzika švarina, grynina, kelia viltį. O žodžiai ateina patys. Esu žmones mylintis vabalas, be jų – negalėčiau būti. Jiems ir  atiduodu viską. Be meilės kitam – tuščias kevalas barškėtų, nieko nebūtų. Iš gamtos delno ateinam. Pažvelgi į dangų – kalba artimi, priglundi pievoje – žiogu svirpi. Stebiu ir aprašau, kai ateina priglusti ponas Įkvėpimas. Emocijų puokštę prigimtis davė plačią ir labai spalvingą. Nuo mažens esu „kitokia“, fantazijų pasaulio atstovė. Buožgalvyje regiu princą. Upelio dugne – jo karaliją . Dažnai ant pilvo gulėdama, stebėdavau. Matyt, tokia charizma – paletėj brydės lieka. Žydi ji man spalvų deriniais, paskui ir sakiniu  virsta. Manau, kad tai yra iš Viešpaties saujos, be jo – nebūtų plazdėjimo. Negali būti kitaip. Na, ilgesys, liūdesys – irgi emocijos, kaip be jų?

6.Esi ir paveikslų kūrėja. Plačiau apie jų piešimą, kada pradėjai, kaip jie atsiranda?

DELČIA. Ana Aleksadravičienė

Piešti pradėjau neseniai, prieš metus. Tada ruošiau ketvirtą savo poezijos knygą. Reikėjo iliustracijų. Prašiau vieno, kito… kai pasakė kainą- apstulbau. Sukilo honoras: na, nebūsiu, žaltel rains, žemaitė, pasidarysiu pati! Ir prasidėjo bandymai būti „dailininke“.Parodžiau tuos savo „šedevrus“ vienam, kitam… nustebau – nesupeikia. Išdrįsau sudėti į knygą:  eilėraštis – iliustracija. Piešiau pagal savo kūrinius. Kaip gavosi? Tegu sprendžia skaitytojas. Knygos jau – pas juos.Vėliau, geras mano draugas – Alfredas Girdžiušas – Paliesius prispyrė įrėminti paveikslus ir atvežti į  Vilnių. Jo dėka, pristačiau pirmą parodą Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sveikatingumo centre. Būčiau nedrįsusi pati. Džiaugiausi, kad neišpeikė. Leido plazdėti  toliau. Viltį galima greit užmušti. Šiuo metu paveikslų paroda parvažiavo jau ir į Jonavos Centrinę biblioteką. Piešimas – hobi, kuris leidžia pailsėti, pafantazuoti.

7.Tavo išleistos knygelės, jų pavadinimai. Planai naujų leidybai.

Išleista:

„Žiede nevystantis“, „Babuko šalis“ (rinktinė vaikams), „Šalia tavęs“, „Dviese“.

2012 m. vasario 18d. sueis penkiasdešimt penki. Penkta knyga – tiktų į puokštę. Kukli esu, rėmėjų nemoku  ieškoti. Jei turės lėšų, padovanos Ana Anai malonią staigmeną. Tegu eis širdis pasivaikščiot į Lietuvą, tegu šnarės posmai žmogui: Tu esi –  brangiausias sielos turtas.

8. Ką dar galėtum pridurt apie save , laisvalaikį.

ŠNABŽDESYS. Ana Aleksadravičienė

Esu, kaip ir visi, iš mėsos ir kaulų. Kai dirbu – verdu,  linksminuosi – liepsnoju. Dažnai kviečia į renginius, jei tik galiu ir turiu iš ko, vykstu. Ten – Draugai. Pasiilgstu sielos brolių ir sesių.

Prasmingai užimtas laisvalaikis. Galvoje kirba tūkstančiai minčių. Esu žingeidi ir spirganti, tai nuobodžiauti netenka.

9.Palinkėjimas joniškėliečiams.

– Didelės sveikatos. Klestėk, Joniškėlio miesteli, nes esi Lietuvos! Tegu negaili  tavo gatveles minantys  vienas kitam gero žodžio, širdies šilumos!

Pagarbiai Ana Aleksadravičienė

Jonavos m.poezijos klubo ,,Šaltinis,, narė,

Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos,

Lietuvos poezijos ir kitų menų asociasijos ,,Branduma,,  narė

Nuoširdus AČIŪ Anai už interviu. Savo ir joniškėliečių vardu linkiu jai gražių kūrybinių sumanymų, naujų knygų, didelių pasiekimų ir asmeninės laimės. Tegu Šv. Kalėdos ir ateinantys Naujieji padovanoja džiaugsmo ir sėkmės akimirkas! Tegu nebūna nei pilkų dienų, nei pilkų žmonių!

 

METŲ NESKAIČIUOS

BRANDUOLIAI. Ana Aleksadravičienė

Saugau kraitinėj protingą posakį:
„Meilės neapgausi, nepašposysi“.
Liepsnomis žėrės, sielą pakerės…
Nusigręš piktai – skaudžiai vaitosi.

Ji ne turi žemėje teisėjų,
Net mirtis bejėgiškai suklumpa,
Laikas – neištrins, vandenynais tvins…
Neprarask, nes neši kryžių sunkų.

Iš niekur ateina ir išeina,
Veidrodžiuose – veido nematysi,
Net nuoga, basa žvilgančia rasa
Prausis. Kai šilkais jausmų rėdysi.

Karalienė išdidi, ne vienadienė –
Laimina turtingą ir bedalį.
Metų neskaičiuos, skruostus išbučiuos…
Meilė žemėje juk – Visagalė.

Ana Aleksadravičienė

 

Interviu autorė Aldona Astrauskienė

 

Komentuoti su „Facebook “

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.