Šimtametė senolė kuria eiles ir dainuoja romansus

Anot Joniškėlio miesto seniūno Stepono Rimkaus, šventu akmeniu ir Karpių dvaro legendomis garsėjantis jų miestas dabar galės pasigirti, jog turi šimtametę Joniškėlio respublikos pilietę. Tokį garbingą jubiliejų švenčia joniškėlietė Ieva Čepaitienė, gimusi 1911 metų gruodžio 23 dieną.

Pasveikinti jubiliatės visi rinkosi į Joniškėlio parapijos salę. Iš Pasvalio atvykę ir iki šiol jos nepažinoję svečiai ilgai dairėsi po salę, akimis ieškodami į šimtametę panašios senolės. O kai jiems buvo pristatyta žvali, nuolat šmaikštaujanti šviesių akių moteris ir pasakyta, kad tai ir yra gyvenimo šimtmetį švenčianti močiutė, beliko tik stebėtis ilgaamžės spinduliuojama energija. Visi joniškėliečiai ją meiliai vadina tiesiog Ievute.

Važiavo ginti Parlamento

– Malonu apkabinti žmogų, kuris jau visą šimtą metų džiugina visus šalia jo esančius žmones, – sveikindamas senolę kalbėjo rajono meras Gintautas Gegužinskas.

Mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas linkėjo stiprios ir ilgiems metams duotos sveikatos. Senolę taip pat sveikino Savivaldybės socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė, Pasvalio paslaugų ir užimtumo centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems, „Sodros“ Pasvalio skyriaus atstovai, Genutės Čepaitienės kaimynai iš Joniškėlio Gedimino gatvės.

– Ievutė – mūsų gatvės darbščioji skruzdėlytė. Pasivaikščiokit Gedimino gatve kurios nors valstybinės šventės rytą. Kas pirmasis prie savo namų iškelia Lietuvos vėliavą? Žinoma, kad anksčiausiai atsikėlusi Ievutė. Prisimenu sunkias dienas po 1991 metų sausio 13-osios. Mes susiruošėm važiuoti budėti į Vilnių, o Ievutė pareiškė: „Ir aš važiuosiu kartu.“ Bandėm atkalbėti, juk jai jau tuomet buvo 80 metų. Bet atkalbėti nepavyko. Ievutė nuvažiavo į sostinę, uždegė žvakelę prie Televizijos bokšto žuvusių Laisvės gynėjų atminimui. Kartu su kitais parlamento gynėjais ji sėdėjo prie laužo, kalbėjo maldas, – pasakodamas apie savo kaimynę Ievą Čepaitienę, šilčiausius žodžius rinko joniškėlietis, toje pačioje Gedimino gatvėje gyvenantis Vilius Ivickas.

Pasibaigus sveikinimų iškilmėms, su jubiliate Ieva Čepaitiene, jos dukterėčia ir krikšto dukra Zinaida Astrauskiene bei senolę kasdien lankančia socialine darbuotoja Vida Šimuliene susėdom trumpam pokalbiui.

Šimtametė senolė pasakojo gimusi Pakruojo rajone, augusi vargingoje šeimoje. Turėjo du brolius ir tris seseris. Tėvelį paėmė į 1914 metais prasidėjusį Pirmąjį pasaulinį karą. Mama, likusi su šešiais vaikais, juos augino viena. Ievutė buvo pati jauniausia.

– Prisimenu, atsisėsdavau mamytei ant kelių, apsikabindavau ir verkdavau: „Jei tėvelis namuose būtų, gal jis mums duonelės parneštų…“ Mamytė irgi susigraudindavo ir braukdavo ašaras. Ji stengėsi, kiek galėdama ir labai daug dirbo, kad turėtų ką paduoti vaikams. Tėvelis namo grįžo 1918-aisiais, po ketverių nežinios metų. Nebuvom gavę nė vieno laiškelio ir nežinojom, ar jis gyvas, ar žuvęs. Man dovanų atvežė Lietuvos vėliavėlę.

Varžėsi dėl darbščios melžėjos

Senolė minėjo, jog nuo mažų dienų jai teko piemenauti, ūgtelėjusi prižiūrėjo svetimus vaikus, tarnavo pas ūkininkus. Ievos tėveliai dirbo dvaruose, todėl šeimai ne kartą teko kraustytis iš vienos vietos į kitą. Močiutė nė nebepamena, kada tėveliai atsikraustė į netoli Joniškėlio esantį Gailioniškių kaimą, kur nusipirko trobą.

– Kai susikūrė kolūkiai, daug metų dirbau melžėja Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje. Kolūkio valdžia pastebėjo, kad esu kruopšti ir darbšti, tai  vis siųsdavo prie sunkiausių darbų: „Tu, Ievute, esi pati žvaliausia, todėl tikrai susitvarkysi.“ Kitų kolūkių pirmininkai mūsiškio klausdavo: „Iš kur tokią darbščią melžėją gavai? Leisk pas mus padirbėti.“ Bet šis atšaudavo: „O ką mes be jos darysim. Juk ji – pati geriausia mūsų darbininkė“, – pasigiria senolė.

Ieva Čepaitienė ištekėjo sukakus penkioms dešimtims, todėl savų vaikų nebesusilaukė. Jos žmogus buvo našlys, o jo vaikai – jau suaugę. Kartu gražiai nugyveno tris dešimtmečius. Prieš dvidešmtį metų Ievutės Kazys išėjo amžinybėn. Jau mirę ir jo vaikai.

– Vyras mane labai mylėjo, gražiais vardais vadino, rankutę pabučiuodavo, – prisiminusi šypsosi senolė.

Ievos Čepaitienės, dukterėčia vyriausiojo jos brolio Petro dukra Zinaida Astrauskienė minėjo, kad sudarytas jų giminės genealoginis medis apima penkias kartas. Šio medžio šakos siekia ir Latviją.

Šimtametė senolė šiandien viena gyvena kuklioje, bet jaukioje Joniškėlio Gedimino gatvės sodyboje.

– Aš irgi gyvenu Joniškėlyje, nuo tetos sodybos už kokio puskilometrio, – sako Z. Astrauskienė. – Vasarą Ievutė pasiramsčiuodama lazdele ateina pas mane į svečius. Turiu neįgalų sūnų ir močiutė visada jam atneša saldainių ar kitokį skanėstą. Mūsų šimtametė skaito ir rašo be akinių. Laiškininkė atnešusi pensiją stebisi, kad ji nė „varnelės“ nespėja uždėti, o močiutė pati suranda, kurioj vietoj pasirašyti. Labai dažnai ją randu arba laikraštį skaitančią, arba televizorių žiūrinčią, o dar dažniau – besimeldžiančią.

Pati šimtametė pasakoja, kad nei jos tėvelis, nei mamytė skaityti nemokėjo. O ji baigė keturias klases. Visas perskaitytas pasakas pirmiausia pasekdavo tėveliams.

Dabar paseku ir kaimynų vaikams, jeigu jie tik nori klausytis. Ypač tas, kurios moko gražiai elgtis, neskriausti kitų.

„Galiu ilsėtis, kiek patinka“

Anot Joniškėlio miesto bendruomenės pirmininko Viktoro Stanislovaičio, močiutė Ievutė dar ne taip seniai buvo viena aktyviausių Joniškėlio bibliotekos skaitytojų, vaidino meno saviveiklos spektakliuose, dainavo pagyvenusių žmonių ansamblyje.

Joniškėlio miesto seniūnas Steponas Rimkus užsimena, kad jie abu su Ievute rungtyniaudavo, kuris daugiau padeklamuos savo kūrybos elėraščių.

Ieva Čepaitienė sako, kad sukurtas eiles retai kada užrašo, jos dažniausiai lieka galvoje. O jei kokį posmą užmiršta – ne bėda, čia pat mintyse vietoj jo sukuria kitą. Gražų patriotinį savo kūrybos eilėraštį senolė padeklamavo ir jos pasveikinti suėjusiems svečiams.

Jiems šimtametė padainavo ir lyrišką romansą apie du upės krantus jungiantį lieptą. Senolės krikšto dukra Zinaida Astrauskienė minėjo, kad šventės išvakarėse šią dainą močiutė ilgai repetavo.

Ieva Čepaitienė daug metų giedojo bažnyčios chore. Giedodavo ir laidotuvėse, su drauge nukakdavo net į Vaškus.

Lankomosios priežiūros darbuotoja Vida Šimulienė ilgaamžę joniškėlietę globoja jau vienuolikti metai. Jai Vida ėmė talkinti vos įsteigus lankomosios priežiūros paslaugas.

– Tai nepaprastai gero būdo močiutė, niekada neturinti jokių pretenzijų, visada viskuo patenkinta ir linksma. Labai darbšti, švari, nors nuo sunkių darbų, kai rankomis melždavo kolūkio karves, išsukioti visi jos rankelių sąnariai, – gerų žodžių senolei negaili Vida Šimulienė.

– Užtat dabar gyvenu kaip niekada gerai. Galiu ilsėtis kiek patinka. Sveikata irgi nesiskundžiu, pas daktarus buvau tik dantų susidėti. Kaimynai geri, man padeda. Vidutė irgi auksinės širdies moteris. Savo krikšto dukrą Zinaidą už jos gerumą dukrele vadinu. Su visais gražiai sugyvenu. Kada kaimynai kur nors išvažiuoja, tai ir jų sodybas pasaugau, kad girtuokliai nesivalkiotų. Girtuoklių tai nemėgstu. Nesuprantu, kam maukti alų ar bjaurią degtinę, jei galima atsigerti skanaus, tyro vandens. Pijokus iš savo kiemo varau, bet jie vis eina pasiskolinti pinigų „ant alaus“. Dar mano gėles išmindžios. Kol galiu, ir gėlių pasisodinu, ir tvoros vartelius pati nusidažiau, – dėl savo garbaus amžiaus galvos nesuka senolė.

Dėkodama jos pasveikinti atėjusiems žmonėms, močiutė visiems linkėjo irgi sulaukti šimto metų, o sulaukus, kaip ir ji, džiaugtis sveikata ir gyvenimu.

„DARBAS“ Zina MAGELINSKIENĖ

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.