Ant tilto geležinio
virš bedugnės
susitikom
aistros naktigonė atvarė
mus čionai
iš tavo lūpų
chrizantemų lapai krito
iš mano –
saldūs pažadai
liečiau tave
lyg ostiją
nedrąsiai
skendau tavy
lyg
rudenio audroj
tik niekas
mudviem nepasakė –
aistra išnyksta
tuštumoj
tave aš glamonėjau
tu tylėjai
meldžiausi tau
tu rudeniu virtai
po kojom
žemė prasivėrė
kokia buvai
toks aš likau
ateinantiems
išėjusiu nebūsiu
sugrįžusiems
bus atviras dangus
ant geležinio tilto
susitikus
nebus jisai
daugiau
žmogus….
VSEP
Komentuoti su „Facebook “
O man visai patiko 🙂 nereik iskart visko suslykstint, vaidinant baisiai issilavinusi erudita visazini. Tiesiog zmogu uzpludo tokie jausmai, kuriuos issake tokiais zodziais.
„Man tai gražu, ale biškį baugu…“.
„Dievaži, nesišaipau!.
„Rimuotojui p. VSEP sėkmės!“.
Kur čia ta, p. Rūta, šlykštybė, anot Jūsų? Ar Jūs manot, kad kiekvienas rimuojantis turi būti tik glostomas, kaip koks Siamo katinas?
P. S. Varvekliai ištirpo, gandrą jau mačiau, karklų „kačiukai“ sprogsta – autoriui VSEP pavasariškos nuotaikos ir mūzų apsilankymo!..
Man tai gražu, ale biškį baugu – bo baisiai jau tas veiksmas aukštai rutuliojas!..
Šiaip gi labiau patinka ant beržinio liepto… Jei ir netyčia nusirisi, tai bent jau ant meldų užpakaliu tekštelsi; jei pasiseks,žėk, ir ant vandens lelijų…
O ir saugus krantas netoli, kur laukia nuotykio tąsa, nepasakysi, kad nemaloni… (suprantama, iš šlapių kelnių išsimovus…).
P. S. Dievaži, nesišaipau! Labai patinka (patiko?; patikdavo?..) E. Matuzevičiaus reminiscencijos paupių ir paežerių tema…
P. P. S. Rimuotojui p. VSEP sėkmės! Juoba, kad pavasaris ledo varvekliais verkia… Ir pempė vėl ims klykti ant dirvono…