Šventėme kartu su Lietuva

Vasario 16- oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Minėdami šią dieną, mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą, parenkant kelią lietuvių tautai Europos žemyne bei pasaulyje. Skelbti ar atidėti? Skelbti, o jei neištesėsim? Jei kelio vidury pritruks ryžto, pasišventimo, pasiaukojimo? Buvo tik žodis. O juk tą žodį, paleistą į pasaulį ir į savo tautą, reikės vykdyti. Vykdyti darbais, aukomis ir žmonių gyvybėmis. Ar bus drąsos visai tautai, ilgus metus ištūnojusiai be laisvės, be šviesos, pakilti į žygį? Visų užmiršta ir atstumta tauta, be drąsaus žodžio, be pasirinkimo mirti ar gyventi.

    Taip galima šiandien įsivaizduoti dieną, kuri buvo prieš 96 metus, kada vyko pirmasis pasaulinis karas, kada tautos kilo ir klupo, kada pati lietuvių tauta, okupuota carinės Rusijos, gyveno be laisvės.

…Ir Lietuvos valstybė dar tais pačiais metais buvo pradėta atkurti ir… atkurta.
Vasario 16-oji primena mums, lietuviams, visas Lietuvos laisvės kovas, simbolizuoja nepriklausomybės metų pasiekimus. Ilgus amžius svetimųjų slėgta ir kankinta, karo sugriauta Lietuva greitai atsigavo, suklestėjo. Viskas buvo sava, lietuviška: lietuviški laikraščiai, radijas, teatras, bibliotekos, mokyklos, gimnazijos, aukštosios mokyklos. Džiaugėsi tie, kurie kėlė Lietuvą iš miego. Ne veltui skleidė šviesą “Aušra”, žadino “Varpas”, ne veltui nešė lietuvišką spaudą knygnešiai, ne veltui laisvės kovose žuvo savanoriai…

     Meškalaukiečiai šią iškilią datą paminėjo  ir šventė kartu su visa Lietuva. Kartu su jais minėjime dalyvavo svečias Joniškėlio šv. Trejybės parapijos klebonas Ričardas Banys.

     Dešimt dienų prieš šventę bibliotekininkė ir kultūros darbuotoja kvietė bibliotekos ir renginių lankytojus dalyvauti paskelbtoje akcijoje „Palinkėk Lietuvai…“, ant savo nupiešto delno užrašyti linkėjimą Lietuvai. Iš tų trispalvių delnų su linkėjimais šventės dieną salės sieną papuošė Lietuvos vėliava, skleisdama žmonių širdžių šilumą. Ant savo nupiešto delno linkėjimus Lietuvai užrašė ir rajono meras Gintautas Gegužinskas, dalyvavęs savivaldos dienoje bibliotekoje.  Žemiau spalvingos vėliavos  – Lietuvai labai svarbios datos. Salės sienas papuošė Meškalaukio pradinukų piešiniai „Aš myliu Lietuvą“, o salės langus – mokytojos Ilonos ir vaikučių padarytos trispalvės tulpės.

      Visiems sugiedojus Lietuvos himną, trys skaitovės: Vaida, Greta ir Marija, „Bočių“ ansamblio moterys, vadovaujamos Nijolės Stepulienės ir jaunoji atlikėja Austėja Gruzinskaitė, pritarianti sau gitara, atliko literatūrinę muzikinę kompoziciją: „Rašytam žodyje – tautos širdies plakimas“, pagal iškilaus Lietuvos Poeto Justino Marcinkevičiaus, prieš metus mus palikusio, eiles ir mintis.

      Sveikindamas susirinkusius su švente, kunigas Ričardas Banys kalbėjo, kad šventėse nusistovėjo tas pats protokolas, tai liūdina, kvietė šią iškilią datą švęsti šeimose, vaikams kalbėti apie patriotiškas vertybes, sugyventi su visomis tautomis, nes už Lietuvos laisvę kovojo įvairių tautybių žmonės, kvietė neužmiršti Lietuvai pasišventusių žmonių, tokių kaip Justinas Marcinkevičius, kuris gerbiamam klebonui buvo didžiausias meilės Lietuvai autoritetas. Kad ir kaip puolamas ir niekinamas buvo Poetas, prie jo nelipo joks purvas. Prisiminkime kraštietį tautos šauklį Bernardą Brazdžionį, per vandenynus šaukusį tautą pakilti. Jais didžiuodamiesi, minėkime šventą Lietuvai datą. Švęskime Lietuvą kaip Šventovę – kvietė meškalaukiečius dvasiškasis parapijos Tėvas Ričardas Banys.

     Baigiant minėjimą, bibliotekininkė priminė visiems dar vieną Lietuvos šviesulį, be galo mylėjusį 

savo šalį – Maironį, kurio garbei paskirti šie metai ir pakvietė visus sugiedoti jo širdimi išjaustą „Lietuva brangi“. Iš susirinkusiųjų krūtinių  pasklido meilės Lietuvai choras. Tegul ta meilė bujoja kiekvieno doro lietuvio širdyje, kelkime ją ir puoselėkime, jausdami savo šaliai pagarbą ir pareigą.

                                                         Meškalaukio bibliotekininkė Genė Rakauskienė.