JONIŠKĖLIS

Apžvalginiu ratu gandrai
Rytinę tylą sklendžia,
Išsipustę Mažupės krantai
Į nebūtį metus paleidžia.
Joniškėlio vardą vainikuoja
Senolių dvaras iškilus,
Liepų alėja gegute kukuoja
Panaikintus baudžiavos laikus.
Laikai į kryžkelę subėgę
Tarp kasdienybės raštų, —
Petkevičaitė – Bitė Gabrielė
Savo gatvelę rastų.
Jei geležiniai bėgiai atsistotų,
Debesį „laipteliais“ remtų,
Iš ten Žemaitė
Languota skarele pamotų,
Pavyzdinę knygą dangaus atvertų.
Išsitempė išėję traukiniai
Sąstatą gyvenimų nerangų,
Tik laike paklydusią stotelę
Lakštingalos apsupę saugo.
Laiko girnos sumaištį malė,
Broliai lietuviai — tamsią praeitį,
Gyviems kapinaitės paliudyti gali, —
Prieš Dievą lygūs visi po mirties.
Dabarties kupstai ryškių žiedų
Sargyboj iškilmingoj dykai dalins
Po kiekvienu šaligatvio medžiu
Grožį matančioms akims.
Kaimo ligoninė pirmoji
Sau vietą išsirinko ČIA, —
Jos būtį ateičiai išsaugojo
Karpių ir Petkevičiaus dvasia.
Koks patogumas — šalia gydyklos kūno,
Bažnyčios bokštai kyla varpo dūžiais,
Sustingo čia barokas , klasicizmas, —
Gimimas jų legendom apipintas…
Tik Joniškėlio apylinkėj,
Mūsų krašte vienintelėj,
Skalių kalnas iš dolomito akmenų,
Jį Mūša motiniškai glamonėja,
Turistą traukia ir  įsimylėjėlius.
Kad taip per daug neišsiplėsti,
Atvykit patys pažiūrėti,
Mes turim kuo didžiuotis, —
Ir miesto sodas ir parkai trys,
Ir plastiškas žilvyčių šokis vėjuos…
     Jolanta Stangvilienė
Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.