Neužgaukim… Motinos senos,
blukęs skruostas gilią raukšlę dėvi,
šlama, girgžda tarsi epušė: nėra dienos,
kai neaplankai… Nepasivėlinkim.
—
Nesigėdykime išbučiuoti Jai rankas –
žvilgsnis švis – palaimins žingsnį dangūs.
Vaikui, be kaltės, atleis kaltes.
Nesubraižykime Meilės lango.
—
Nepamirškime rašyti Jai laiškų,
juk, kas žino, gal bus paskutinis
vieversys pragydęs nūdienų,
tarsi paspirties petys, kas žino?
—
Šiluma delnų, nors jau žila, tikiu.
Krūpčiodavo sapnuose vaikystės rentos.
Dieve, skyrei, tokią – branginu.
Kol Mama gyva – jaunystė brenda…
—
Ana Aleksandravičienė
Komentuoti su „Facebook “
Mamai
Tu sutikai mane mažytę,
Stovėjau nesitraukdama greta.
Kaip Barbę, pasakų lėlytę,
Aš vadinau Tave teta.
Bijojau, kad paliksi, kad išeisi,
Bijojau išsirinksi ne mane.
Laikiau Tave už rankos, nedrįsau paleisti,
Nes pamilau iškart Tave.
O Tu šypsojais ir meilei žiūrėjai,
Vis glostei mano tamsias kasytes.
Žinau dabar, tada Tu tik manęs norėjai,
Nes ne vaikai juk renkas mamytes.
Mačiau visi vaikai man pavydėjo,
Kad Tu šalia, tokia man artima,
Paklausti aš Tavęs tada norėjau,
O gal esi tikra mano mama?
Bet ne, šypsojaus ir tylėjau,
O širdį spaudė didis ilgesys.
Tiek metų be Tavęs kentėjau,
Tiek metų graužė mane liūdesys.
Nes jei ne Tu manęs gal ir nebūtų,
Ir ne svarbu, kad Tu man ne tikra,
Žinau, nelaimė ar bėda užpultų,
Tu visada brangi, miela, tikra, mama!
(Anonimas)