Press "Enter" to skip to content

Liepaičių rauda!!!

Joniškėlio liepaites prisimenant…

 

Ne audros siautė Joniškėlyj,

Ne žaibas trenkė iš dangaus, –

Nulenkę galvas liūdi gėlės,

Nebesupranta jos žmogaus!

 

Sodino, laistė, prižiūrėjo,

Liepaitėm išpuošė gatves.

Kas šitaip įžūliai galėjo

Joms laužyt, plėšyti šakas?

 

Lūžo pusiau liepaitės liaunos,

Virpėjo, šaukėsi dangaus,

Tiško sula, – liepaičių kraujas –

Nuo kirvio kirčio įžūlaus.

 

Šakom sulaužytom gulėjo,

Apglėbę vystančius lapus.

Kas suniokoti jas galėjo?

Nejau ž m o g u s?!…

 Bronislava Černiauskienė

 

Komentuoti su „Facebook “

2 Comments

  1. Pro memoria liepaitėms Pro memoria liepaitėms 29 birželio, 2012

    Ž m o g a u, ž m o g a u! Tu niekadėjau!!
    Kodėl perdėm esi toksai žiaurus?
    Liepaičių šakos plaikstės vėjuj –
    O tu užsigeidei gardžios s u l o s…

    Galėjai bent surast klevaitę,
    O dar geriau – nutvert beržaitę!
    Bet ne!! Kirviu aštriuoju užsimojai
    Ir dešimt kirčių atvanojai…

    Nuvyto lapai mėnesienoj,
    Nesulaukdami dienos šviesos…
    ——————————
    Gal šitą mįslę – keturgyslę
    Policijos vyriokai ims ir išnarplios?..

    Geografinė nuoroda: nuo įvykio vietos iki policijos nuovados nėra ir 200 metrų!
    Statybininko pastaba: policijos nuovada (žemiečio dovana!) – vienintelis n a u j a s visuomenei skirtas statinys miestelyje per daugiau kaip 20 metų…
    Sielos klyksmas: policininkai, mielieji mūsų angelai – sargai!!! Nagi bent k a r t ą pasistenkite…

  2. Audronaša Audronaša 27 birželio, 2012

    Geros eilės. Man patiko.
    Žmonių žiaurumui nėra ribų. Ir kas įdomiausia, kad vaikai būna nemažiau žiaurūs (kaip suaugę) savo draugams, gyvūnams. Turėjau reikalų Kėdainiuose. Tą kartą važiavau su autobusu. Nuvažiavau per anksti ir man teko laukti, kol atsidarys. Žmonių nebuvo. Pamačiau, kaip netoliese iš namo išėjo vaikinas su koviniu šunimi. Užsiundė šunį ant katytės, bet šuo už jį buvo protingesnis ir jai nieko nedarė. Tada jis pakėlė katytę už uodegos ir trenkė jos galvą į žemę. Net bloga pasidarė. Man paklausus kuo užkliuvo katytė, baltomis akimis pažiūrėjo ir nuėjo.
    Čia analogiškos V. Giedros eilės.
    PAUKŠTĖ
    Alsavo vandens kovo vėsumu,
    Čeženo vilnys ledą paskutinį.
    Išraižius erdvę žemių tolimų,
    Išvydo paukštė ežerą gimtinį.

    Nejuto ilgo nuovargio sparnai,
    Toli džiaugsminga jos daina nuskrido.
    Kartojo paukštės balsą vandenai,
    Jo klausės meldai, ežeran subridę…

    O prie vandens ilsėjosi žmogus.
    Žvilgėjo rankoj šautuvas sunkus,
    Dėl visa ko pasiimtas į kelią…
    Žingsniavo, vartė išmestą kriauklelę.

    Ir skrido paukštė viršum jo jauna…
    Žmogus pakėlė galvą ir pamatė.
    Pasigėrėjo jos skambia daina,
    Paskui dvivamzdį įrėmė į petį.

    Nukrito paukštė išplėstais sparnais
    Į meldų glėbį krūtine kraujuota
    Ir su šūviu nuskriejus vandenais
    Nutrūko jos daina neišdainuota…

    Į ten, kur meldai šnabždasi žali,
    Žmogus, primerkęs akį, pažiūrėjo:
    Gražuolė paukštė krito per toli…
    Žmogus ranka numojo ir nuėjo.

    Nuėjo ten, kur laukia jo namai,
    Paspyrė pievon išmestą kriauklelę
    O kitas paukštis klykė neramiai,
    Lenktu sparnu ištaškęs vilnį žalią.

    Skaudus jo skundas ligi sutemos
    Viršum vandens aidėjo, nenutrūko:
    Neteko paukštis savo mylimos,
    Ir lizdas melduos nelinguos paukščiukų.

Komentuoti: Pro memoria liepaitėms Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.