Mes Joniškėlio vaikai

Bėga kelias į Joniškėlį. Pievoje ramiai atrajoja žaloji, sodyboje žmogus vagoja  bulves… Taip prasideda ,,Kūrybinių partnerysčių“ komandos sukurta videorefleksija ,,Mes Joniškėlio vaikai“, kuri birželio 6  dieną Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje buvo  pristatyta projekte dalyvavusiems šeštokams, jų tėveliams, mokytojams. Tai ne filmas žiūrovams, o vaikų gyvenimo, jų supratimo, jų matymo fiksavimas. Šeštokai pasakoja apie savo kasdienybę, sapnus, svajones, muzikos suvokimą, keliauja per Joniškėlį prisimindami ir vaikiškai pasakodami viską, ką apie jį žino, samprotauja apie mokyklą, mokytojus, savo  pomėgius. Videorefleksija užfiksavo beveik du  mėnesius trukusio ,,Kūrybinių partnerysčių“ projekto veiklas.  Beveik kiekvieną savaitę vaikai laukdavo Ievos ir Artūro (kūrybos agentės Ievos Malūkienės ir režisieriaus  Artūro Areimos) nuolat klausinėdami, kada vėl  atvažiuos, ką veiksime.

Projekto tikslas, kaip sako Ieva, buvo ugdyti vaikų empatiją, išlaisvinti drąsą kalbėti, pasakyti savo nuomonę, nesidrovėti klasės draugų. Iš pradžių buvo visko: nepasitikėjimo, varžymosi, kai kuriuos teko net įkalbinėti bent  stebėtojais pabūti. Žiūrėti filmai, vaidintos situacijos, kurtos istorijos, sapnai pagal nuotraukų serijas, daiktų istorijos, pasakojimai pagal muzikos sukeltus įspūdžius – visko net neišvardinsi, o kur dar  pratimai dėmesiui sukaupti. Pasirodo, nelengva net susėdus ratu greitai išvardinti abėcėlės raides, o pabūti ,,rašomąja  mašinėle“, tai yra pasidalinus raides pašokant iš vietos ir suplojant delnais ,,parašyti“ sakinį  pavykdavo tik iš kelinto karto.

Su vaikais dirbę režisierius Artūras Areima ir jam talkinęs aktorius Paulius Ignatavičius stengėsi išlaisvinti vaikų fantaziją, neprimesti jiems kokių nors pavyzdžių, klišių. Aptarime Atūras sakė, kad jo siekis buvo leisti vaikms natūraliai atsiskleisti. Jo nuomone, vaikai turi labai daug kūrybinių galių, tik reikia mokėti jas pažadinti.

Smagu buvo matyti, kaip per pertraukas  šeštokai berniukai susėda prie Artūro ,,vyriškai“ pasišnekėti apie gyvenimą, kaip Ieva kalbasi su tais, kurie į slaptus raštelius surašė juos slegiančias problemas.

Nuošalyje neliko ir  paralelinė 6a klasė. Vieną dieną su reklamos specialiste jie kūrė ,,partizaninę“ reklamą būsimam filmui. Tai intriguojanti reklama, kuri užsimena, kad konkrečią dieną kažkas įvyks, bet nenorodo, kas iš tikrųjų. Todėl  mokykloje buvo iškabintos nuotraukos-plakatai, su gana keistais užrašais, verčiančiais spėlioti, ką tai reiškia. O pristatymo dieną salę puošė didžiulis lubas siekiantis plakatas su pačių vaikų darytomis nuotraukomis.

Mokytojai, dirbantys su šeštokais, buvome ir veiklų stebėtojai, kartais ir  dalyviai. Refleksijoje visi mokytojai įžvelgė daug teigiamų projekto bruožų: vieni pasimokė naujų veiklos būdų, kitus projektas paskatino ieškoti idėjų, treti daug geriau pažino vaikus. Smagu buvo dirbti su jauna, energinga, idealistiškai nusiteikusia projekto komanda, padėjusia kitaip  pažvelgti į vaikus, kuriuos matom kasdien, į savo darbą.

Ekrane linksmi šeštokų veidai, garsus juokas. Jie patys scenoje, linksmi, energingi. ,,Artūrai, ar atvažiuosi kitąmet?“ , ,,Ieva, ar mus myli?“  – skamba nuo scenos.

Atsisveikiname. Vos pakeliamos gėlių puokštės. Tų tikrų, iš savo darželių. Laiškai su dėkojimais, linkėjimais, įspūdžiais. Gimnazijos direktorius Almantas Kanapeckas Ievai ir Artūrui įsega gimnazijos ženkliukus, jie dabar mūsiškiai. Kitąmet būtinai mus aplankys, o pas Artūrą tikriausiai važiuosime į teatrą. Vis dėlto ,,savas“ režisierus… Tėveliai džiaugiasi savo vaikais. Valgome vienos mamytės iškeptą ,,skruzdėlyną“, tėvelių atneštus saldainius, tik Artūras sveikuoliškai nesusigundo berniukų siūlomos ,,Kolos“…

Ar pavyko projektas?  Geriau už visus apklausų duomenis, kuriuo per naktį į kompiuterį suvedė  Ieva, į šį klausimą atsakė patys vaikai. ,,Vaikų veidai spindėjo, vadinasi, pavyko,“ – taikliausiai apibendrino mūsų mintis mokytoja Elida.

Laima  Vaitkevičienė

[scrollGallery id=73]