Naktį iš birželio 20 į 21 Vytauto gatvėje buvo suniokotos trys nuostabios liepaitės. Vandalai vieną medelį nulaužė ir įmetė į toje pačioje gatvėje esančio 29 namo laiptinę. Sprendžiant iš pėdsakų, kitos dvi liepaitės buvo tiesiog nukirstos.
Nelabai randu žodžių ( jų iš ties yra, tik visi nelabai tinkantys viešai erdvei) kuriais būtų galima apibūdinti šią niekšybę. Norisi tikėti, kad suveiks sena baltiška tiesa apie tai, jog žmogui piktavališkai pakėlusiam ranką prieš medį – ta piktadarystė sugrįš keleriopai.
Komentuoti su „Facebook “
Perkūnai žino, kaip čia tos p. Viktoro parinktos programos veikia?.. Rašiau ponui Xxx (tiesa, pasikavojęs po impotento nick’u), o tekstas radosi būk tai skirtas Ryčiui…
Dabar – tik Ryčiui ar Rytei (atsargiau, ponas ar ponia, su nick’ais, o tai pakyla klausimas, kuo mėgstat rėdytis? Ir prieš veidrodį, ir šiaip…
Smagi Jūsų informacija! Anot vieno politikuojančio ir vis besirūpinančio, tskant, „viskas viename“!! Daugeliui ji yra ir vertinga, ir praktiška. Informacija ta.
Gal „po ranka“ turite pasirašęs (-usi) kažką panašaus apie alyvuogių aliejus? (dalis pjaustančių daržovytes salotoms ar pasikepančių duonytės su česnakėliu tikrai nežino tų neaiškių užrašų ant butelių…; ką jau ten bekalbėti apie eilines gaspadinytes, jei „pac“ p. Čekuolis iš žinomos TV šiuo klausimu yra nusipaistęs…).
Jei turit, tai ir rėžkit! Iš anksto dėkinga (-i).
P. S. Mane jaunystėj domino konjako ir vynų žymėjimai, tačiau vėliau, augant pilvui (nuo produktų su spurgomis),gausėjant informacijai ( Prancūzija, Italija, Meškalaukis, net Portugalija su porto… etc.), interesas toms raidėms ant butelio etikečių nykstamai mažėjo, kol apie Joniškėlį raugiamas rabarbarinis „vynas“ suvisam jį užmušė. Tą interesą… Pasijutau, kaip tarakonas elektros rozetėj. Gal pagelbės koks burokėlių „vynas“, toje pačioje „rabarbarinėje“ pilstomas?..
Ryti, Ryte ar kaip ten Jus, varykit apie alyvuoges!
Ačiū už patarimą. Nesitikėjau, kad ką nors sudominsiu arbatos žymėjimu. Žmonės pasidarę viskam abejingi, jei nereikia kam nors įkąsti. Kai sumąsto, kad reikia papilstyti purvo, tada atsibunda. Dėl alyvuogių aliejaus ne kažin ką turiu. Nesuprantu, kaip galima gaminti vyną iš rabarbarų. Tai turėtų gautis neblogas šlamštas. Žmonės yra kūrybingi. Tiesą sakant vynams esu abejingas, o pamatęs likerį, iš karto gale gerklės sukutena. Jūs gal būt Joniškėlyje gyvenate, kad gerai žinote apylinkėse gaminamą surogatinį „vyną“.
Pabandysiu įmesti, ką turiu apie alyvuogių aliejų.
Alyvuogių aliejus
Jeigu kepimui ir renkamės kitų rūšių aliejus, tai vienvaldis įvairių pagardų lyderis – alyvuogių aliejus. Jo rūšių mūsų parduotuvėse ne viena ir ne dvi, tad kaip žinoti, kuri rūšis skaniausia ar prie ruošiamo maisto tinkamiausia? Kaip teisingai pasirinkti? Žinote, ką patartų italas? „Galvokite apie alyvuogių aliejų kaip apie gerą baltąjį vyną. Kuomet renkatės, kokį patiekalą patiekti su burgundišku, bordo ar Čilės vynu – paprastai stengiatės suporuoti skonio niuansus, kad nustatytumėte kas su kuo dera, – vynas turi pagerinti maistą, bet ne nustelbti subtilų skonių balansą. Tas pats galioja ir renkantis alyvuogių aliejų.”
Vienas iš šio aliejaus vertinimo kriterijų yra rūgštingumas (aliejinės (riebalų) rūgšties kiekis (gramais) 100 gramų alyvuogių aliejaus): kuo jis mažesnis, tuo aliejaus kokybė geresnė – toks aliejus būna pagamintas iš sveikų aukštos kokybės alyvuogių. Alyvuogių aliejaus kokybė priklauso nuo alyvuogių rūšies ir šalies bei vietovės, kurioje jos auginamos aplinkos veiksnių, apdirbimo būdų. Alyvuogės paprastai spaudžiamos kelis kartus, todėl aliejaus kokybė skirstoma į keletą pagrindinių rūšių:
Extra virgin olive oil (liet. aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus) – jo rūgštingumas mažesnis negu 1 %, alyvuogės surenkamos ir dažniausiai spaudžiamos tą pačią dieną. Šios rūšies aliejus yra ryškios žalios spalvos, kvepia tos rūšies alyvuogėmis, iš kurių yra pagamintas. Tai pats vertingiausias aliejus. Šis aliejus naudojamas padažams, užpilams, marinatams ruošti, juo gardinami paruošti patiekalai. Nepatariama naudoti kepimui, nes įkaitintas iki aukštos temperatūros, praranda savo skonį.
Virgin olive oil (liet. pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus) – rūgštingumas apie 1,5%, puikaus skonio ir aromato, naudojamas taip pat kaip ir aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejus.
Pure olive oil (liet. tyras alyvuogių aliejus) gaunamas maišant pirmojo spaudimo aliejų su rafinuotu, jo rūgštingumas per 3%, yra šviesesnės spalvos, neturi ryškaus būdingo aromato. Šį aliejų galima naudoti kepimui.
Alyvuogių aliejaus rinkoje dominuoja Italija ir Ispanija, todėl vertėtų žinoti šių šalių aliejaus rūšių žymėjimo būdus.
Ispaniško alyvuogių aliejaus rūšys:
• „Virgen” – paprastai tariant – alyvuogių sultys. Nemaišytas, nerafinuotas, skonis ir vitaminų kiekis kaip tikros alyvuogės. Rūgštingumas ne didesnis 1,5%.
• „Extra virgen” – gryniausias su labiausiai intensyviu skoniu ir aukščiausios kokybės aliejus. Rūgštingumas iki 1%.
• „Aceite de oliva” – (aliejus iš alyvuogių) gaunamas sumaišant rafinuotą aliejų su „virgen” rūšies aliejais. Mišinių variantai lemia gaunamo aliejaus skonį ir spalvą.
• „Aceite de oliva ligero” – (lengvasis alyvuogių aliejus) irgi gaunamas sumaišant rafinuotą aliejų su „virgen” rūšies aliejais. Nuo „Aceite de oliva” skiriasi švelnesniu skoniu.
• „Aceite de oliva orgánico” – (organinis alyvuogių aliejus). Šiame organiškame aliejuje nėra jokių sintetinių cheminių junginių. Be to, šis aliejus nėra filtruojamas, kad jame liktų visi natūralūs kvapai. Alyvuogės, skirtos šios rūšies gamybai, niekada nepalietė žemės ir yra renkamos rankomis. Tai pats geriausias ispaniškas aliejus.
Itališko aliejaus rūšys:
• „Olio Extra Vergina di Oliva” – geriausias ir brangiausias itališkas alyvuogių aliejus, gaunamas išspaudžiant alyvuoges be pašildymo ir turi rūgštingumą iki 1%. Alyvuogės būtinai renkamos rankomis ir malamos į tyrę granito girnose. Aliejus spaudžiamas be pašildymo ir po to filtruojamas.
• „Olio di Oliva vergine” – ši rūšis irgi gaunama išspaudžiant alyvuoges be pašildymo, bet jos rūgštingumas jau iki 2%.
• „Olio di oliva vergine corrente” su rūgštingumu iki 3,3%. Dažnai būna maišoma su prastesnės kokybės aliejais.
• „Olio di oliva vergine lampante” su rūgštingumu iki 3,3%. Gaunamas išmaišant visokių aliejų rūšis, tame ir rafinuotus aliejus. Be aukšto rūgštingumo jame yra rafinuotiems aliejams būdingų junginių.
• „Olio di oliva” – gaunama dažniausiai išmaišant prastesnės kokybės išspaustus pašildant aliejus. Karštasis spaudimas gerokai padidina išgaunamo aliejaus kiekį, bet suprastina kokybę. Rūgštingumas apie 1,5%.
Alyvuogių aliejus yra labiausiai naudojamas augalinis aliejus kulinarijoje, suteikiantis patiekalams ne tik ypatingą skonį ir aromatą, bet jis ir labai reikalingas bei naudingas mūsų sveikatai. Alyvuogių aliejus – vienintelis natūralus produktas, susidedantis beveik vien iš riebiosios rūgšties. Jame taip pat gausu vitaminų A, D, K ir ypač E. Alyvuogių aliejus mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, reguliuoja kraujo spaudimą, cukraus kiekį kraujyje. Tyrimais nustatyta, kad alyvuogių aliejaus sudėtyje yra medžiagų, kurios slopina skausmą. Alyvuogių aliejus taip pat stiprina plaukus, apsaugo odą nuo senėjimo, gydo žaizdas, jame esantys natūralūs antioksidantai stiprina galvos smegenų veiklą.
Alyvuogių aliejus „nemėgsta” tiesioginės saulės, todėl patartina laikyti jį tamsaus stiklo buteliuose, o jeigu gamintojas į tai neatsižvelgė – namuose į permatomą butelį supiltą aliejų laikykite tamsioje vėsioje vietoje. Tačiau jokiu būdu nedėkite alyvuogių aliejaus į šaldytuvą, nes jis gali sutirštėti, susidaryti nuosėdas, o tai reiškia ir suprastėjusias skonines ypatybes.
Atsibudau, bet, dievaži, ne dėl purvo! Atvirkščiai: ačiū, p.Ryti, už naudingą daugeliui informaciją! Vėl „viskas viename“ ir tai yra tikras vadovas, perkant aliejų!
Pasmalsausiu: Jūs, ko gero, su elementaria organine chemija nelabai susidraugavęs, bet tai tikrai nemenkina informacijos vertės. Manau pačiu vertingiausiu Jūsų pasakojimo pastebėjimu yra šis sakinys: „Alyvuogių aliejaus kokybė priklauso nuo alyvuogių rūšies ir šalies bei vietovės, kurioje jos auginamos aplinkos veiksnių, apdirbimo būdų“. Žinoma, kad taip ir taip galima kalbėti apie bet kurią žemės dovaną: alyvuoges, vynuoges, kavos pupeles, net rabarbarus su raudonaisiais burokėliais… Ir dar: „Alyvuogių aliejus – vienintelis natūralus produktas, susidedantis beveik vien iš riebiosios rūgšties“. Derėtų paaiškinti, kas ta „riebioji rūgštis“, kas tos viengubos ar dvigubos jungtys ir kaip keptuvės pakraščiuose ar ant viryklės šonų atsiranda sunkiai nugramdoma plėvelė (it aliejiniai dažai…). Tai anaiptol ne kritika, bet pasakius „A“ reikia ištarti ir „B“; kitaip būsime panašūs į televizinius čekuolius…
P. S. Gimiau Joniškėlyje, bet gyvenu pamūšy. Tai netrukdo organoleptiškai pažinti vietinį nefiltruotą alų ar apsišaukėlių gaminamą taip vadinamą „vyną“. Beje, „vyną“ – etanolio tirpalą vandenyje su visokiom „privkusom“ galima „išvaryti“ kad ir iš šio stalo, ant kurio stovi mano iškleręs PC, medinio stalviršio…(besidominčius pašome žr. „hidrolizinis etanolis“ arba suvisam šiuolaikiškai – biokuras…). Čia – ne į temą, bet rabarbarino gerbėjų žiniai…
Dar sykį, pons Ryti, dėkui už išsamią informaciją.
Jūs turbūt juokaujate, kad galėtų būti mano draugystė su bet kokia chemija. Keturias klases baigęs, išėjau šunų lodyti į Pumpėnus, kur ir baigiau gyvenimo universitetus. Tai kokia dar gali būti draugystė su chemija, jeigu net nežinau, kas tai per daiktas.
Mane labai sujaudino Garliavos mergaitės tragiškas likimas. Įmetu eilėraštį apie ją.
Ne vėtra siautėjo, ne vėjai daužės –
Raudona ragana atsliūkino nakčia.
Manos pilies vartus išlaužė
Išdaužė langus įsiūčio pilna.
Tai kas brangu mano mažai širdelei buvo
Draugai kiemelyje, gimtoji aplinka
Piktosios raganos paliepimu sugriauta
Išblaškyta, išdaužyta buvo čia.
Sakyki, sarge angele, kodėl tokia mana dalia?
Verkiau ir maldavau – nenoriu, neisiu
Kodėl negirdite? Gal jūs kurti ar ką?
Raudona ragana tik šiepėsi ir rėkė –
Išdaužt, išnešt, pašalinti, pasirinkimo neturi…
O tie, kurie turėjo gint mane,
Brangiausio man žmogaus rankas užlaužė.
Galvelę man užklojo Judės atnešta kaldra.
Manąsias rankeles nuo Neringėlės atplėšė ta,
kurios nesugraudino jos dukters rauda.
Neverk močiute, neliūdėk dieduk, tetule
Ištversiu neteisybę, skriaudą rankų aštuonių
Nes aš stipri, nors ir maža many širdutė plaka
Nes aš dukra tie-sos ir teisingumo trokštančių žmonių.
Kiekvieną dieną mintyse rašysiu laiškus Neringėlei
Su močiute kalbėsiu aš sapnuos
Dievuliui siųsiu maldą ilgą karštą,
Kad vėl sugrįžčiau ten, kur mylima, saugi ir ginama jaučiaus.
Geriant JOALDĄ ir pan. reikėtų žinoti, kad apdainuotasai apynio spurgelis turi daug moteriškų hormonų, nuo kurių vyrai pamažu virsta mazgotėmis visomis prasmėmis (žinoma, ir impotentais)
Xxx komentaras privertė mane susimąstyti ir pasidomėti paprastojo apynio (humulus lupulus) gydomosiomis savybėmis. Tai tikra panacėja. Gydo nuo visko, tik nuo smerties ne. Skaitau iš „Mažosios vaistinių augalų enciklopedijos“: „Apynių spurgų preparatais patariama gydyti nemigą, nervų ligas, virškinamojo trakto sutrikimus, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, ramina skausmus ir traukulius, slopina lytinį aktyvumą.“. Akurat! Toliau praleidžiu, nes įvertinus mano cenzą, man būtų per daug sudėtinga. O! Radau dar vieną sakinį. „ Sergantiems impotencija vyrams patariama 3 kartus per dieną po pusę stiklinės gerti apynių spurgų nuoviro“. Valio!
Jeigu ką nors domina galiu įmesti apie arbatą:
KĄ APIE KOKYBĘ BYLOJA RAIDĖS ANT ARBATOS PAKELIO
B. – „brouken”, arbata iš laužytų suktų lapelių, pasižyminti savo stiprumu
D. – „dast”, arbatos dulkės, naudojamos pačios žemiausios arbatos rūšies gamybai
F. pradžioje – „flauveri”, arbata iš lapelių, augančių šalia naujo
lapelio pumpuro, duodančių stiprų aromatą
F. gale – „faningz”, smulki išsijota aukštos kokybės arbata, gerai
užsipliko ir naudojama dėjimui į popiermaišius
G. – „golden”, „auksinės” rūšies arbatos geriausių lapelių mišinys
T. – „tips”, neišsiskleidę lapelių pumpurai, suteikiantys švelnų skonį
ir aromatą
P. – „oranž peko”, arbata iš viršutinių labiausiai sultingų lapelių,
turtinga skoniu, aromatu ir spalva
S. pradÅ 3/4 ioje – „sušong”, apatiniai lapeliai, suteikiantys arbatos
bukietui specifinį atspalvį
S. gale – „spešl”, specialus ypatingo charakterio lapelių mišinys
Long Leaf – „long lif”, arbata iš ilgų lapelių.
S.F.T.G.F.O.P. (Special Finest Tippy Golden Flowery Orange Pekoe – ypatinga puikiausia su tipsais (neišsiskleidęs arbatos viršutinis
pumpurėlis) auksinė gėlėta oranžinė su pirmuoju, baltais plaukeliais apaugusia apačia lapeliu arbata.
Pačios aukščiausios kokybės arbata. Jos kaina prilygsta geriausių Prancūzijos vynų kainai.
Šią arbatą geria tikrieji arbatos vertintojai.
T.F.G.F.O.P. (Tippy Finest Golden Flowery Orange Pekoe). Tai pačios aukščiausios kokybės arbata turinti daugiausiai tipsų – arbatos
pumpurėlių.
Šią arbatą geria arbatos žinovai.
G.F.O.P. (Golden Flowery Orange Pekoe), tai F.O.P. rūšies arbata, turinti nemažai tipsų.
Šią arbatą geria arbatos mėgėjai.
F.O.P. (Flowery Orange Pekoe – gėlėti oranžiniai lapeliai su baltais plaukeliais. Tai labai geros kokybės arbata iš jaunų lapelių, susuktų
į taisyklingą pailgą tipsų (arbatos pumpuras) formą. Šiose arbatose būtinai turi būti tipsai. Labai populiarios arbatos.
O.P. Ilgi smailūs lapeliai didesni nei F.O.P., skinami, kai viršutinis pumpuras jau skleidžiasi.
Populiarios arbatos.
P. Arbatas sudaro pirmas, antras ir trečias lapeliai. Jie trumpesni, nei O.P., storesni ir blogiau susukti.
Labiausiai perkamos arbatos.
F.P. (Flowery Pekoe – gėlėti lapeliai). Lapeliai susukti į rutuliukus.
Žemesnės kokybės arbata.
P.S. (Pekoe Sauchong – lapeliai žemesnės kokybės). Žemos kokybės arbata, pagaminta iš senų ketvirto, penkto ir šešto lapelių ir stiebo dalių. Prastesnės kokybės arbata, bet kažkodėl tai turi paklausą naujųjų rusų tarpe.
BLEND – juodųjų arbatžolių įvairių derlių mišinys. Labiausiai vertinamas „Earl Grey” -„Kunigaikštis Grėjus”, pagardintas bergamotų
aromatu ir žiedeliais.
Mėgiamiausias vidutinės klasės anglų, belgų ir olandų gėrimas.
B. (Broken – sulaužyti). Tai rupiai supjaustyti arbatos lapeliai.
Gerai perkamos arbatos.
B.O.P . (Broken Orange Pekoe). Šiose arbatose yra daugiau estrakcinių
medžiagų, jų užpilą greičiau pritraukia, jaučiamas stipresnis aromatas. Vertinamos pasaulio prekyboje.
C.T.C. (Cu Tear Curl) – Granuliuota”arbata, gaminama pagreitinta technologija „pjaustyti-draskyti-sukti” , kurios metu dingsta dalis
skonio ir aromato, bet suteikia arbatai ryškią spalvą.
Šios arbatos yra blogesnės kokybės, bet gerai pritraukia.
DUST arba FANNINGS/FINES – reiškia, kad arbata pagaminta iš sutrūkusių, subyrėjusių lapelių ar jų dulkių. Iš jos gaminamos
arbatdulkės popiermaišiuose.
Šios arbatos skiriamos trečiaeilėms, ekonomiškai atsilikusioms šalims, kurios gyventojai ne tik neįgali nusipirkti geros arbatos, bet ir
nieko apie arbatą neišmano.
JEI ANT ARBATOS PAKELIO NĖRA MINĖTŲ RAIDŽIŲ – GARANTIJA, KAD ESATE
APMULKINTAS, NES TEN YRA ŠIENAS, O NE ARBATA.
Todėl tikrieji arbatos vertintojai arbatas perkasi tik specializuotose arbatų parduotuvėse.
Jūs, ko gero, teisus, tačiau nekritiškas „autoritetų“ skaitymas ir vertinimas nėra didžiausia dorybė ar teigiamybė… (turim maumenėly KLIMENKĄ Ivaną Petrovičių…).
Beje, ar žinojot, kad 99,8% sergančių onkologinėmis ligomis v a l g ė ir tebevalgo a g u r k u s?
P. S. Rekomendacija Jums: nebevalgykit agurkų ir nebežiūrėkit Xxx kinukų (babytės kalba, kad tai – irgi tiesus kelias į impotenciją!..). Užkarda išsyk dviems rimtoms ligoms!!
Aisku, tikriausiai kazkokio mokytojo komentaras is „gimnazijos”. Bet nekoks mokytojas. Prirase kilometrini komentara, bet visiskai ne i tema. As cia bandziau uzciuopt „diskriminacija”: „gerai, kad nepasipainiojo koks zmogus ar mergaite”. Taip iseina, kad mergaite nelaikoma zmogum. Tai sarkastiskai klausiau: ka, mergaite jau ne zmogus? Vyras tik zmogus? Nieks nieko neklause apie jokias hormonu audras ir demonstruot savo pseudoziniu apie vyriskus hormonus nebuvo reikalo. Tikriausiai per pamokas nieks nebesiklauso, kad internete issiliet reikia. Isiskaityt reik, kaip sakoma, o ne pult vaizduot tobulybe.
Miela Ruta,
Turiu Jus nuvilti, su gimnazija turiu tik tiek bendro, kad šalia mano gyvenamosios vietos yra 2 gimnazijos. Rašiau vedama karčios patirties. Sutinku, kad I – mas komentaras nebuvo apgalvotas. Gyvenu, kur paauglių žiaurumas ir išpuoliai nelabai ką ir stebina. Mano pirmas nemalonus susidūrimas su paaugliais buvo gerokai seniau. Lipau laiptais į kalną (dar buvo šviesu) ir iš priekio pamačiau atbėgančius 6 – 7 paauglius (15 – 16 metų), baigiant jiems prabėgti, paskutinis į mane pažiūrėjo įdėmiai ir staiga visi mane apsupo. Aš suklykiau išsigandusi. Priekyje stovėjęs iš visų jėgų man smogė į nosį už klyksmą. Kraujas iš nosies gan stipria srove pliūptelėjo jam ant rankos, suklupau ant vieno kelio, bet staigiai pašokau, nors nuo kelio buvo beveik nunerta oda (akmeniniai laiptai). Jie matomai irgi išsigando, nes pasuko į viršų ir nubėgo kvatodami. Tai nebuvo vienintelis kartas mano gyvenime. Kartą bandė 2 išgėrę diedai nusivežti kažkur iš autobusų stoties, bet man pavyko pabėgti. Įšokau į miesto autobusą ir vairuotojas supratęs, kad mane vejasi, užtrenkė jiems panosėje duris. Kažkaip visą laiką man baigdavosi sėkmingai. Europos miestuose yra saugiau, išskyrus Briuselį.
Čia pamąstymui. Linkiu, kad panašių stresų Jums netektų patirti.
Sėkmės!
Ruta, nesinervinkit, vėl bus kilometras! (apynio spurga kalta! alubary sėdim su chebryte…).
Jūs – Ruta, ar Rūta? Skirtumas šioks toks yra, nes, tarkim, klasiokė buvo Rūta, o grupiokė – Ruta (iš kaimyninės Suomijos).
Dabar – apie reikalą „iš esmės“. Jūs abi (Ruta ir Vėtra – ponios, panelės, mergaitės, mokytos ar tik mokytojos etc., žodžiu, fainos feminos, esat „byškį“ neteisios…).
Kadė? Viena kalbat – iš „ambonos“ ( patirtis, etc.), kita – atstovaujat jaunesnei kartai, tskant, „emancipuotai“ – (prof. Povilionienės mokykla), nors, vėlgi, anokia jau ten ši ponia „prof“ ?!?
Kalbanti iš „ambonos“, tikiu, skaitė R. Noibertą (ak, kaip tai buvo seniai, po 5 rub. mokėjom knygynuose…), jai oponuojanti Ruta – vargu, ar žino, kas tas Janis Zalytis… (braliukas mūsų, iš Rygos anas, jam po to vokiečio Rudolfo bene pirmam leido lietuviškai apie „hormonų audras“ viešai prabilti…).
Reziumas, panos abidvi! Būtų mano valia, pasakyčiau: cit, mergos, ištieskit viena kitai TAIKOS ranką ir toliau abidvi rašykit į d o m i u s komentarus…
P. S. JOALDĄ užgeriu mėtų arbata… Net nebežinau, kas skaniau…
Kas dėl rankų tiesimo, tai mes ir nekariavom. Esu taikus žmogus. Tik mes pažiūrėjom iš skirtingų varpinių.
Įdomu, nuo kada Suomija pasidarė Lietuvos kaimynė? Kai dėl Jūsų Rūtos (galbūt), tai dabar ją išvadinčiau „vėpla“, bet tada patylėjau. Nuveža kelias klases (3 tai tikrai) į Lepšinės mišką. Rūta ko gero nuvažiavo pirmu reisu, o aš paskutiniu. Prie manęs prieina Rūtos draugė ir sako: „Dingo Rūta, ko gero paklydo. Niekas nenori padėti paieškoti“. Rūta buvo labai miela mergaitė, o pas mane gal būta altruizmo užuomazgų, tad patraukėm ieškoti jos. Beieškodamos, prarėkėm gerkles šaukdamos „Rūūūta“, sušlapom kojas, man pritrynė sočiai pūslių, nusivarėm kaip turi būti. Radom kitam miško pakraštyje. Ateinam kur buvo kiti mokiniai ir mašina, o ten jau tuščia. Vos neverkiau pažiūrėjusi į savo kojas ir Joniškėlio pusę. Ėjau dantis sukandusi, nes viena didelė pūslė pratruko. Kaip nekeista, bet man pavyko neparodyti nepasitenkinimo.
O mergaite tai jau nebe zmogus? Gerai, kad zmogus nepasipainiojo ar kokia mergaite.. 🙂
Miela Ruta, šiuo atveju šioks toks skirtumas yra. Turbūt girdėjote apie hormonų audras? Pirmąją hormonų audrą išgyvename brendimo laikotarpiu. Kiekvienam žmogui ji pasireiškia skirtingai, tačiau paprastai berniukai fiziologinius ir psichologinius pokyčius išgyvena sunkiau. Didėjantis vyriškų hormonų androgeno ir testosterono kiekis skatina ne tik raumenų masės, plaukuotumo bei seksualinių troškimų padidėjimą, bet ir neretai radikalius elgesio pokyčius – paauglys tampa dirglus, agresyvus, sunkiai save kontroliuoja, klaidingai įvertina aplink vykstančius įvykius. Pagrindine vyriškėjančio berniuko problema tampa, kaip kuo greičiau realizuoti savo lytines funkcijas. Gydytojai tai pavadino instinktų pergale prieš protą. Mergaitės, išgyvena beveik tą patį, tačiau jos vis dėlto sugeba labiau save kontroliuoti. Jei paaugliai ar paauglės yra apsvaigę nuo alkoholio arba psichotropinių medžiagų, tai savaime suprantama savikontrolė susilpnėja iki minimumo. Jei nakties metu jie susitiks žmogų t.y. vyriškį, gal net praeis jo neužkabinę, bet jei jauną mergaitę – vilčių mažai. Vienu metu dažnai naktį girdėdavau klykiant mergaites. Dabar jau seniai begirdėjau. Kai nesuranda, kur savo energijos išlieti, tinka medžiai, kelio ženklai, antkapiai ir t. t.
Iš karto prisiminiau kelerių metų senumo įvykius, kuomet buvo sutryptos gėlės pasodintos loveliuose prie senojo pašto. Tuomet berods buvo išsiaiškintos ir kaltininkės- girtos mergiotės. Tiesiog liūdna kad atsirandą tokių niekšelių
Sveiki,
Nieko naujo. Paprastai tai būna girtų arba apsvaigusių nuo psichotropinių medžiagų paauglių darbas. Reikia tik džiaugtis, kad jų kelyje nepasipainiojo žmogus arba kokia mergaitė. Kapinėse išvarto arba sudaužo paminklus. Daugumoj pagauna tokius „didvyrius”. Įdomiausia, pvz. kapinėse tą juodą darbą atliko mergaitės paauglės. Didelių neįstengė, tai mažesnius. Čia tėvų auklėjimo „spragos”.