Veronikos Povilionienės magiją (foto+video)

Birželio 15-16 dienomis Pasvalio rajone vyko tradicinis folkloro festivalis „Saula rieduolėla“.  Pirmosios dienos koncertai vyko Joniškėlyje, Karpių dvare. Jaukus, senų medžių apsuptas vidinis rūmų kiemelis buvo sausakimšas.

Sutartine „Saula rieduolėla“ koncertą pradėjo „Rags“ dainininkės. Žiūrovus ir festivalio svečius pasveikino dvaro šeimininkas Karpis (V. Stanislovaitis) bei Gaspadinė (Daiva Adamkavičienė):

– Gražuolė ilgais auksiniais plaukais, globėja, mergelė aukso rūbais karieta riedanti dangumi visa tai saulė. Lietuviai visais amžiais ją  garbino, nes tikėjo jog ji yra gyvybės nešėja. Saulei ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir liaudies kūryboje. Tai dažnas dainų, sutartinių motyvas. Dainuoti dainas sukurtas prieš daugelį šimtmečių yra nepaprastas jausmas. – susirinkusiems sakė D. Adamkavičienė.

– Kas lietuviui daina – tai jo siela, jo gyvenimas. Tai džiaugsmai ir vargai: nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio. Jei paklausčiau  – su kokiu žmogumi jums asocijuojasi lietuviškos dainos, esu tikras kad dauguma pasakytumėt tą vardą. Vardą žmogaus, kuris gyvena dainomis, ir kurio visas gyvenimas kaip viena ilga, graži ir nesibaigianti lietuviška daina. – taip Karpis susirinkusiems pristatė neabejotiną to vakaro žvaigždę – Veroniką Povilionienę.

Tobulas, su niekuo nesumaišomas balsas ir nepaprasta nuoširdumas iš karto pavergė visus susirinkusius.  Daina keitė dainą ir atrodė, jog net senieji parko medžiai nuščiūva skambant lietuviškoms dainoms.

– Kol esame gyvi – tol nesinešiokime širdyje gerumo, dalinkimės su visais. Liaudies dainose apstu malonybinių žodžių, kurių dabar savo kalboje nebevartojame. Retas kuris žino, kad lietuvių kalboje mamai vadinti buvo  82 žodžiai. Kiek liko dabar – sunku suskaičiuoti. Mes taip retai bepasakom vienas kitam gerą žodį ir tik kai žmogus miršta, prie kapo duobės, apipilame jį gražiausiais epitetais. Bet juk jam – tas pats. Todėl visada kartoju ir kartosiu – dabar sakykime viens kitam gražius žodžius, dabar apsikabinkime ir pasilabinkime su kaimynu, nuo to gyvenimas visiems bus tik šviesesnis. – sakė Veronka.

Tokius kartais liūdnus, kartais linksmus, bet visuomet iš širdies į širdį einančius  „pamokymus“ dainininkė  dalino susirinkusiems.

Ansamblio „Rags“ dainininkų padedama V. Povilioninė atliko keletą senų, sutartinių. „Aš ne kokia solistė – dainuoti teks visiems“ – pareiškė viešnia ir privertė susirinkusius jai pritarti. Kerinčios, hipnotizuojančios, ausiai neįprastos (nes pamirštos) ir magiškos sutartinės atsimušusios senas Karpių dvaro sienas sklido virš senojo parko. „Žmonės nepastebi kokie lobiai yra šalia. Lietuviškas sutartines UNESCO įtraukė į  žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Argi tai nėra meditacinė muzika kurios taip madinga šiuo metu ieškoti rytų kultūrose.“

Valanda prabėgo akimirksniu. „Aš eisiu namo“ paskutinė daina kurią pritariant  visiems žiūrovams, Veronika Povilioninenė atsisveikino su joniškėliečiais.

-Ačiū už jūsų skambias dainas, ačiū, kad primenate visiems jog užtenka lietuviui verkti – reikia dainuoti ir dirbti. Čia susirinkę duonos augintojai, augintojų tėvai ir vaikai, tad norime padovanoti jums lietuviškos stiprybės simbolį – aukštaitiškos duonos kepalą. – dėkojo festivalio viešniai Stanislava Maikštėnienė. Būtent Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro filialo Joniškėlio bandymų stoties ir jos direktorės dėka joniškėliečiai galėjo išvysti ir išgirsti šią unikalią atlikėja.

Dainininkė neliko skolinga už padėkas. „Užaugau Pasvaly“ stovėdami dainavo visi žiūrovai.

Veronika išvyko namo, tačiau koncertas nesibaigė. Garsiąja atlikėją pakeitė folkloro ansamblis „Tatula“, kurio skambios dainos, šmaikštūs pasakojimai ir smagūs šokiai nepaliko abejingais nė vieno.

„Lietuva turi Veroniką, o Joniškėlis ir Pasvalio kraštas – Aldutę“- taip dvaro šeimininkas Karpis pristatė ilgametę ansamblio „Abrūsėlis“ vadovę Aldoną Rapkevičienę. Joniškėliečiai susirinkusiems įrodė, jog dar gali duoti garo.

Koncertą vainikavo pasvaliečių „Rags“ programa.

Visą vakarą lietuviškos dainos sklandė virš senojo parko. Ir net kai koncertas baigėsi, kai išsiskirstė svečiai, tą ypatinga dvasia dar ilgai buvo juntama samanotų medžių paunksnėje.

 Tomo Maikštėno foto