„Ad astra“ festivalyje – legendos, pasaulyje pripažinti atlikėjai ir išskirtinės pramogos

Rašytiniuose šaltiniuose Joniškėlis pirmą kartą paminėtas 1606 metais. Iš Italijos atvykę garsūs didikai del Caprio čia tampa Karpiais ir įsigiję dvaro valdas, imasi žygių vietovę paversti aktyvaus gyvenimo centru. 1736 m. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Augustas III suteikia Jokūbui Ignui Karpiui privilegiją steigti miesto tipo gyvenvietę, rengti joje turgus ir metines šventes. Liepos 28- osios naktį prisikėlus Karpių dvarui čia sutikti galėjai didikų, dvariškių ir elgetų, kurie pasakojo pačias gražiausias miesto legendas ir leido pasijusti lyg tais, pamirštais, ponų ir damų laikais.

Unikali programa džiugino dalyvius

Šis festivalis pareikalavo daugybės laiko, kūrybiškų idėjų ir kantrybės. Programa ilgai sudarinėta taip, kad įdomias ir nepamirštamas pramogas rastų kiekvienas – didelis ir mažas. Norintys galėjo išvysti metai iš metų perpasakojamas legendas – juodosios rožės, parko ir dviejų širdžių. Žmonės keliavo po vieną gražiausių Lietuvos parkų ir klausėsi istorijų, kurios prieš kelis šimtus metų pakeitė daugybės žmonių gyvenimus.Taip pat daugybės žmonių dėmesio sulaukė Svirno kino teatras, meno dirbtuvės bei dvaro virtuvė, kurioje buvo tiekiami patiekalai, gaminti pagal seniausius receptus, kadaise pamaitinusius šimtus dvariškių.

Nė kiek neprastesnis gyvenimas virė ir ant scenos – čia jau 20 val. pasirodė Vidas Bareikis, savo muzika išjudinęs žmones. Jo dainų tekstai prasmingi, o grojama muzika puikiai tiko pradėti didįjį koncertą. Po šio atlikėjo į sceną žengė Alina Orlova, kurią vienas iš festivalio organizatorių pristatė kaip ryškiausią Lietuvos, Europos ir turbūt viso pasaulio žvaigždę. Mergina publikai padovanojo keletą itin jausmingų ir nuoširdžių dainų, kuriuos suvirpino širdį ir padėjo suprasti, kodėl ši atlikėja taip vertinama. Po A. Orlovos festivalyje pasirodė Egor Zabelov trio – jie parodė visiškai unikalų pasirodymą, savo muzika įgarsindami nebylų filmą. Ypatingai jų pasirodymas patiko senojo kino mylėtojams, kurie galėjo prisiminti laikus, kai filmai buvo retenybė, o jų žiūrėjimas – nepaprastai didelė pramoga. Jau po vidurnakčio į sceną įžengė WAFT – dviejų skirtingų muzikos stilių ir idėjų sintezė. Čia pasirodė du kolektyvai. Pirmasis – vienas įdomiausių elektronikos projektų Lietuvoje „Fusedmarc“. Alternatyvi audiovizualinė elektronikos grupė, susibūrusi 2004 m. siekia pakelti lietuviškos muzikos kartelę į naują lygį. Įkvėpianti ir užburianti muzika yra suderinta su vaizdu ir pakeri savo klausytojus. Antrasis kolektyvas – „Trejos keturiose“ – sutartinių giedotojos, vadovaujamos etnomuzikologės Daivos Vyčinienės. Profesionalios dainininkės neatsisako amžių nuglūdintos vertybės – autentiško giedojimo, nors pastaruoju metu ieško būdų kaip jį derinti su šiuolaikiniais menais. Tai gyvas prisilietimas prie lietuviškos dainos istorijos, kai sutartinės sklisdavo per Lietuvos kaimus ir laukus. Šiame bendrame projekte visiškai skirtingi kolektyvai susipynė į muzikos spektaklį. Gyviems instrumentams ir elektronikos garsams kuriant užburiančias melodijas, dainavo išskirtinio vokalo savininkė Viktorija.

Po įspūdingo WAFT pasirodymo žiūrovai išvydo dar vieną nepamirštamą reginį – kauniečių projektą „Sovijus“. Šio pasirodymo metu muzika maišėsi nuo kosminių aukštumų iki post-etno skambesio. Festivalio pabaigoje dalyviai išvydo „ Music InWallved“ projektą. Jis puikiai tiko renginio pabaigai, leido žmonėms pasijusti lyg kitoje erdvėje ir laike.

Savanoriams – nepamirštama patirtis

Monika Šlekonytė, viena iš daugelio „Ad astros“ savanorių džiaugėsi, kad turėjo galimybę dalyvauti tokio lygio festivalyje. Mergina pasakojo apie net kelių dienų darbą: „Karpių dvaro kiemelyje susirinkome jau trečiadienį. Visi susipažinome, žaidėme įvairius žaidimus, susidraugavome. Ketvirtadienį jau prasidėjo darbai. Jie buvo patys įvairiausi – reikėjo tvarkyti aplinką, eskizuoti dvaro legendų scenų pristatomuosius plakatus, užsiimti kitais darbais. Visi jie buvo labai svarbūs ir reikšmingi. Penktadienį tvėrėme aplinką tvora, tvarkėme mašinų aikštelę, rinkome šiukšles. Piešėme plakatus, tualetų iškabas, ženklus, žemėlapius.“ Monika pačiame festivalyje vaidino vieną iš pačių kraupiausių Karpių dvaro legendų. Ji turėjo įkūnyti mirusią mergaitę, kuri buvo paaukota vardan sodo gerovės, kad jis augtų ir klestėtų. Ji pasakojo, kad visi daug repetavo, o atėjus festivalio dienai – vaidino beveik penkias valandas. Monika džiaugėsi, kad turėjo galimybę savanoriauti tokiame, pirmą kartą rengtame festivalyje.

Įsimintiniausias – WAFT pasirodymas

Studentas Martynas Steponavičius taip pat dalyvavo festivalyje. Vaikinas sakė, kad tikėjosi daugiau žmonių, nes renginį reklamavo daugybė leidinių ir internetinių svetainių. Jis pasakojo: „Šis festivalis man patiko, jis išskirtinis ir kitoks. Graži atmosfera, kokybiška muzika ir garsas. Klausant projekto WAFT net šiurpuliukai vaikščiojo kūnu. Man patiko, kad visi sėdėjo ant žolės, klausant muziką draugiškai gėrė arbatą ir dainavo kartu su atlikėjais…“

Choreografė Diana Tučaitė taip pat apsilankė „Ad astra“ festivalyje. Jai šis renginys pasirodė įdomus, vienijantis nekomercinius atlikėjus, kurie buvo tikrai aukšto lygio. „Man atrodo, kad publika nebuvo verta muzikos, kurią jiems pasiūlė festivalio rengėjai. Kiek mačiau, tai žmonės nebuvo itin sužavėti. Iš dalies galiu tai pateisinti – manyčiau, festivaliui trūko įvairumo, visi atlikėjai buvo vieni į kitus panašūs, jų rodomas repertuaras kartojosi, o laikui bėgant tai pradėjo erzinti ir sekinti. Norėjosi kažkokios įvairovės. Nepaisant to, buvau sužavėta WAFT projektu, būtinai pasidomėsiu jų dainomis, gal ką pritaikysiu ir savo darbe.“

Studentė Ligita Pleirytė dalinosi festivalio įspūdžiais: „Atvykdama net nesitikėjau rasti taip jaukiai šalia scenos įsikūrusias žmonių grupeles. Visi taip smagiai susėdę, sugulę tarpusavyje bendravo ir stebėjo pasirodymus. Tai buvo tarsi mėgavimasis gera muzika bei gražia, žvaigždėta naktimi. Galiu drąsiai sakyti, kad festivalis labai atitiko savo pavadinimą, manau vertėtų apsilankyti ir kitais metais, juk nedažnai tenka sudalyvauti tokiame festivalyje, kuris verčia jaustis lyg iki žvaigždžių pakylėtam.“

„Ad Astra“ – ne vienadienis reiškinys

Vienas iš festivalio rengėjų, idėjos autorius ir organizatorius Viktoras Stanislovaitis atidavė „Ad astrai“ labai daug. Paskambinus jam, praėjus kelioms dienoms po festivalio, jis pripažino, kad vis dar jaučiasi lyg kosmose, pavargęs ir visiškai be jėgų. Nepaisant to, Viktoras mielai dalinosi įspūdžiais: „Aš esu labai dėkingas visiems, kurie patikėjo mūsų idėja, padėjo jai išsipildyti. Mano nuomone, vizija, kurią kūrėme – išsipildė. Norėčiau, kad Karpių dvaras kitais metais vėl prisikeltų gyvenimui, o geros ir kokybiškos muzikos mėgėjai vėl susivienytų. Dabar, praėjus kuriam laikui  nuo festivalio, išgirstu tiek teigiamų, tiek neigiamų atsiliepimų, tačiau esu įsitikinęs, kad pasiekėme tą, ką norėjome. Mes parodėme, kad muzika yra neapsakomai stiprus, žmogų paveikiantis dalykas. Įrodėme, kad egzistuoja ne tik popkultūra.“ V. Stanislovaitis džaugiasi, kad renginys pritraukė gausų būrį norinčių savanoriauti. Susirinko daugybė žmonių, kurie padėjo išsipildyti gražiai idėjai. Kadangi jie Karpių dvaro kiemelyje gyveno net kelias dienas, organizatorius matė, kaip savanoriai vieni kitais rūpinasi, viskuo dalinasi. Pasak Viktoro, gerų ir gražių žmonių veidai jo atmintyje įstrigs ilgam.

Izabelė ŠLEŽAITĖ Darbas

 

[scrollGallery id=78]
Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.