Press "Enter" to skip to content

Auksarankio meistro dėžės žvejams – tarsi kraičio skrynios

Jūsų dėmesiui Alytaus naujienose publikuotas interviu su Joniškėlyje  gimusiu Stasius Jarašiūnu.

Aly­tiš­kis Sta­sys Ja­ra­šiū­nas šven­čia 60 me­tų su­kak­tį. Aukš­tai­tis, jau­nys­tė­je pa­bu­vęs krep­ši­nio žvaigž­de, Dzū­ki­jo­je iš­gar­sė­jo žie­mi­nių žve­jo dė­žių meist­rys­te. Jos ke­liau­ja po pa­sau­lį lyg ko­kios krai­čio skry­nios, kur tik yra le­do ir lie­tu­vių, o šių, sa­ko­ma, vi­sur kaip žvir­blių.

Aly­taus ne­iš­keis­tų į jo­kį ki­tą mies­tą

„Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo svar­biau­sias krep­ši­nis, bran­giau­siu mies­tu ta­po Aly­tus. Ge­riau­sia upė – Ne­mu­nas, su dug­ni­ne jį sker­sai iš­il­gai iš­gre­bo­jau, mėgs­ta­miau­sias eže­ras – Me­te­lys, nie­kur ki­tur nė­ra to­kių ska­nių eše­riu­kų. Duo­nai už­si­dir­bu meist­rau­da­mas žie­mi­nes žve­jy­bi­nes dė­žes”, – vie­nu sy­kiu iš­klo­jo apie sa­ve S.Ja­ra­šiū­nas.

Meist­ras įsi­my­lė­jęs Dzū­ki­jos sos­ti­nę, čia gy­ve­na 40 me­tų ir Aly­taus ne­keis­tų į jo­kį ki­tą mies­tą. Ir dėl šio mies­to gro­žio, ir dėl gar­sių žve­jų mė­gė­jų, ku­rie mu­ša Lie­tu­vos re­kor­dus, yra tik­ri žūk­lės fa­na­ti­kai, pui­kūs drau­gai ir bi­čiu­liai, ne­ga­lin­tys gy­ven­ti be ge­ros žve­jo dė­žės, meš­ke­rės, slie­ko ir trūk­lio ler­vos. To­kio­je dir­vo­je auk­sa­ran­kis meist­ras taip su­dės­tęs sa­vo ver­slą, kad ir mo­kes­čius su­mo­ka, ir duo­nos tu­ri, ir gy­ve­na sa­vo ma­lo­nu­mui.

Sta­sys Ja­ra­šiū­nas

Gud­rios žmo­nos vy­rams do­va­nų už­sa­ko

Pas­ta­rai­siais me­tais jam tal­ki­nin­kau­ja vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas: sė­di meist­ras Kal­niš­kės gat­vės dau­gia­bu­čio rū­sy­je, lyg apar­ta­mentuose, ir su vi­su pa­sau­liu kal­ba­si. Lie­tu­vai­čiai iš Nor­ve­gi­jos, Ai­ri­jos, ki­tų ša­lių prieš pus­me­tį pra­ne­ša, ka­da par­va­žiuos atos­to­gau­ti, ir už­si­sa­ko žve­jy­bi­nę dė­žę. Ne stan­dar­ti­nę, bet pa­gal sa­vo kur­pa­lį. Už­si­sa­ko ir itin ver­ti­na­mų te­les­ko­pi­nių meš­ke­rė­lių.

„Da­rau vie­naukš­tes, dvi­aukš­tes, pla­čias ir siau­ras, lie­sam slie­ke­liui ir sto­ru­liui pūgž­liui – kiek­vie­nam pa­gal pa­gei­da­vi­mus”, – var­di­ja meist­ras.

Klien­tai Sta­siui au­ga kaip gry­bai po lie­taus. Žiū­rėk, įmo­nės bo­sas ant le­do meš­ke­ry­tę vir­bi­na, tuo­jau ir jo pa­val­di­niai žve­jy­bo­je no­sis var­vi­na. Ki­tas ir rim­tai žve­jo li­ga su­ser­ga – ne­gi krep­šy­je meš­ke­res ne­šio­sis?

„Per me­tus pa­ga­mi­nu apie de­šimt dė­žių mo­te­rims – yra la­bai ge­rai žve­jo­jan­čių­jų. Pas­ta­ro­sios žve­jo dė­žę ir vy­rams do­va­nų už­sa­ko. Pa­gal­vo­ja, kad taip sa­viš­kiui įsi­teiks ir jį nuo gy­ve­ni­mo klyst­ke­lių ap­sau­gos – ne ba­re žvy­nuo­tas žu­ve­les gau­dys!” – juo­kau­ja meist­ras.

Su­dė­ta meš­ke­rės bro­lių pa­tir­tis

„Žve­jy­bi­nė­je dė­žė­je su­dė­ta ne tik ma­no, žve­jo, pa­tir­tis, bet ir Aly­taus meš­ke­rės bro­lių pa­gei­da­vi­mai ir pa­siū­ly­mai, jų iš­mo­nė, – sa­ko Sta­sys. – Mu­zi­kos in­stru­men­tai am­žius to­bu­li­na­mi, lė­tai kei­čia­si, o ma­no dė­žė per sep­ty­nio­li­ka me­tų taip iš­to­bu­lė­jo, kad aš pats jos, pa­ly­gin­ti su pir­mo­sio­mis, ne­at­pa­žįs­tu.”

Sta­sio tė­vas bu­vo ge­ras siu­vė­jas – ir jam ten­ka siū­ti. Dė­žė­je gau­su ki­še­nių ir ki­še­nė­lių, kur ran­da sa­vo vie­tą vi­sa žve­jo atri­bu­tika: meš­ke­rės, sam­čiai, avi­žė­lių, bliz­gių rin­ki­nių dė­žu­tės… Pla­tūs dir­žai žve­jams pe­čių ne­grau­žia.

Bū­na įvai­rių pa­gei­da­vi­mų. An­tai Klai­pė­dos žūk­lau­to­jai pa­trau­kė į Ka­ra­liau­čiaus pu­sę di­des­nių eše­rių gau­dy­ti – Sta­sys iš­kart dė­žes jiems pra­pla­ti­no, pa­di­di­no sky­les lai­mi­kiui įmes­ti.

S.Ja­ra­šiū­no dė­žės leng­vos, nuo 3,5 iki 7 ki­log­ra­mų, ypa­tin­go aliu­mi­nio ly­di­nio, vi­siems įtin­ka. Ant Sta­sio su­meist­ruo­tos dė­žės sė­di lyg ant pa­sos­tės ir žve­jas aist­ruo­lis Aly­taus mies­to me­ras Jur­gis Kras­nic­kas, ir ko­ne dvi­gu­bai sun­kes­nis krep­ši­nio asas Ar­vy­das Sa­bo­nis – ši net ne­su­braš­ka.

Ant šven­ti­nio sta­lo – su mei­le rie­bus kar­pis

Pra­ėję me­tai – jau iš­gliau­den­tas rie­šu­tas ir Sta­siui tik ar­ti­mų gi­mi­nai­čių ra­te­ly­je, su­kak­tį švęs Pa­sva­lio ra­jo­ne, Jo­niš­kė­ly­je, sa­vo gim­ti­nė­je, kur tė­vų ka­pai ir vai­kys­tės ta­kai. Jam bus pri­min­ti me­tai, kai jis mo­kė­si Bir­žų krep­ši­nio mo­kyk­lo­je, žai­dė „Pi­lė­nų” krep­ši­nio ko­man­do­je ir, tais lai­kais kaip vi­si spor­ti­nin­kai, stu­den­ta­vo Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je. Dvi­met­ri­nis jau­nuo­lis pa­mė­tęs ka­muo­lį, ki­ta tiek tei­sė­ja­vęs, bran­dos me­tus su­tin­kan­tis Aly­tu­je, nė kiek ne­nu­to­lo nuo sa­viš­kių, yra jiems mie­las ir ar­ti­mas.

Tė­ve­lį la­bai my­li vil­nie­tė duk­ra Edi­ta, vi­saip le­pi­na ir ne­įsi­lei­džia į vir­tu­vę žmo­na Ga­li­na. Tad Sta­siu­kas ir ne­ša jai na­mo žu­vis kaip ka­ti­nas pe­les: nei skus­ti, nei kep­ti.

Pa­pa­sa­ko­jęs apie Jo­niš­kė­lį, jo rū­mus, du gra­žius par­kus, gi­mi­nes ir gi­mi­nai­čius, Sta­sys trukt už va­džių – vėl iš pra­džių: „Mėgs­ta­miau­sia ma­no žu­vis – ly­nas ir kar­pis. Pas­ta­ra­sis tu­ri bū­ti ne ma­žes­nis kaip pus­an­tro ki­log­ra­mo, rie­bus. Daug kas kar­pį pei­kia, kad jis at­si­duo­da dum­blu. Drau­gai pa­ta­rė ar in­ter­ne­te su­ži­no­jau, kad šią žu­vį pa­gar­di­na ir vi­siš­kai pa­nai­ki­na dum­blo kva­pą rūgš­tūs obuo­liai. Da­bar žmo­na, no­rė­da­ma man įtik­ti, kiek­vie­nam kar­piui į pil­vą pri­ki­ša obuo­lių.”

Su­kak­tu­vi­nin­kas pa­sa­ko­ja ir šyp­so­si. Jo nuo­tai­ka bus dar gied­res­nė, kai toks ki­log­ra­mi­nis rie­bus kar­pis, pa­drus­kin­tas, pa­pi­pi­rin­tas ir api­bars­ty­tas ža­lu­my­nais, bus su mei­le pa­tiek­tas ir ant šven­ti­nio sta­lo.

Jurgis KOCHANSKAS ALYTAUS NAUJIENOS

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.