Jūsų dėmesiui Alytaus naujienose publikuotas interviu su Joniškėlyje gimusiu Stasius Jarašiūnu.
Alytiškis Stasys Jarašiūnas švenčia 60 metų sukaktį. Aukštaitis, jaunystėje pabuvęs krepšinio žvaigžde, Dzūkijoje išgarsėjo žieminių žvejo dėžių meistryste. Jos keliauja po pasaulį lyg kokios kraičio skrynios, kur tik yra ledo ir lietuvių, o šių, sakoma, visur kaip žvirblių.
Alytaus neiškeistų į jokį kitą miestą
„Mano gyvenime buvo svarbiausias krepšinis, brangiausiu miestu tapo Alytus. Geriausia upė – Nemunas, su dugnine jį skersai išilgai išgrebojau, mėgstamiausias ežeras – Metelys, niekur kitur nėra tokių skanių ešeriukų. Duonai užsidirbu meistraudamas žiemines žvejybines dėžes”, – vienu sykiu išklojo apie save S.Jarašiūnas.
Meistras įsimylėjęs Dzūkijos sostinę, čia gyvena 40 metų ir Alytaus nekeistų į jokį kitą miestą. Ir dėl šio miesto grožio, ir dėl garsių žvejų mėgėjų, kurie muša Lietuvos rekordus, yra tikri žūklės fanatikai, puikūs draugai ir bičiuliai, negalintys gyventi be geros žvejo dėžės, meškerės, slieko ir trūklio lervos. Tokioje dirvoje auksarankis meistras taip sudėstęs savo verslą, kad ir mokesčius sumoka, ir duonos turi, ir gyvena savo malonumui.
Gudrios žmonos vyrams dovanų užsako
Pastaraisiais metais jam talkininkauja visagalis internetas: sėdi meistras Kalniškės gatvės daugiabučio rūsyje, lyg apartamentuose, ir su visu pasauliu kalbasi. Lietuvaičiai iš Norvegijos, Airijos, kitų šalių prieš pusmetį praneša, kada parvažiuos atostogauti, ir užsisako žvejybinę dėžę. Ne standartinę, bet pagal savo kurpalį. Užsisako ir itin vertinamų teleskopinių meškerėlių.
„Darau vienaukštes, dviaukštes, plačias ir siauras, liesam sliekeliui ir storuliui pūgžliui – kiekvienam pagal pageidavimus”, – vardija meistras.
Klientai Stasiui auga kaip grybai po lietaus. Žiūrėk, įmonės bosas ant ledo meškerytę virbina, tuojau ir jo pavaldiniai žvejyboje nosis varvina. Kitas ir rimtai žvejo liga suserga – negi krepšyje meškeres nešiosis?
„Per metus pagaminu apie dešimt dėžių moterims – yra labai gerai žvejojančiųjų. Pastarosios žvejo dėžę ir vyrams dovanų užsako. Pagalvoja, kad taip saviškiui įsiteiks ir jį nuo gyvenimo klystkelių apsaugos – ne bare žvynuotas žuveles gaudys!” – juokauja meistras.
Sudėta meškerės brolių patirtis
„Žvejybinėje dėžėje sudėta ne tik mano, žvejo, patirtis, bet ir Alytaus meškerės brolių pageidavimai ir pasiūlymai, jų išmonė, – sako Stasys. – Muzikos instrumentai amžius tobulinami, lėtai keičiasi, o mano dėžė per septyniolika metų taip ištobulėjo, kad aš pats jos, palyginti su pirmosiomis, neatpažįstu.”
Stasio tėvas buvo geras siuvėjas – ir jam tenka siūti. Dėžėje gausu kišenių ir kišenėlių, kur randa savo vietą visa žvejo atributika: meškerės, samčiai, avižėlių, blizgių rinkinių dėžutės… Platūs diržai žvejams pečių negraužia.
Būna įvairių pageidavimų. Antai Klaipėdos žūklautojai patraukė į Karaliaučiaus pusę didesnių ešerių gaudyti – Stasys iškart dėžes jiems praplatino, padidino skyles laimikiui įmesti.
S.Jarašiūno dėžės lengvos, nuo 3,5 iki 7 kilogramų, ypatingo aliuminio lydinio, visiems įtinka. Ant Stasio sumeistruotos dėžės sėdi lyg ant pasostės ir žvejas aistruolis Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas, ir kone dvigubai sunkesnis krepšinio asas Arvydas Sabonis – ši net nesubraška.
Ant šventinio stalo – su meile riebus karpis
Praėję metai – jau išgliaudentas riešutas ir Stasiui tik artimų giminaičių ratelyje, sukaktį švęs Pasvalio rajone, Joniškėlyje, savo gimtinėje, kur tėvų kapai ir vaikystės takai. Jam bus priminti metai, kai jis mokėsi Biržų krepšinio mokykloje, žaidė „Pilėnų” krepšinio komandoje ir, tais laikais kaip visi sportininkai, studentavo Žemės ūkio akademijoje. Dvimetrinis jaunuolis pamėtęs kamuolį, kita tiek teisėjavęs, brandos metus sutinkantis Alytuje, nė kiek nenutolo nuo saviškių, yra jiems mielas ir artimas.
Tėvelį labai myli vilnietė dukra Edita, visaip lepina ir neįsileidžia į virtuvę žmona Galina. Tad Stasiukas ir neša jai namo žuvis kaip katinas peles: nei skusti, nei kepti.
Papasakojęs apie Joniškėlį, jo rūmus, du gražius parkus, gimines ir giminaičius, Stasys trukt už vadžių – vėl iš pradžių: „Mėgstamiausia mano žuvis – lynas ir karpis. Pastarasis turi būti ne mažesnis kaip pusantro kilogramo, riebus. Daug kas karpį peikia, kad jis atsiduoda dumblu. Draugai patarė ar internete sužinojau, kad šią žuvį pagardina ir visiškai panaikina dumblo kvapą rūgštūs obuoliai. Dabar žmona, norėdama man įtikti, kiekvienam karpiui į pilvą prikiša obuolių.”
Sukaktuvininkas pasakoja ir šypsosi. Jo nuotaika bus dar giedresnė, kai toks kilograminis riebus karpis, padruskintas, papipirintas ir apibarstytas žalumynais, bus su meile patiektas ir ant šventinio stalo.
Jurgis KOCHANSKAS ALYTAUS NAUJIENOS
Be First to Comment