Gražus tas mūsų Joniškėlis

 Joniškėlis – tai ne koks ten miesteliūkštis, kurio ir pavadinimo daugelis negirdėję. Joniškėlis – tai miestelis ohoho! Su garsia kilmės istorija, įžymiais žmonėmis, toli skambančiu vardu. Gatvės švarios, asfaltuotos, visur gėlės. Turime tokį seniūną,kurio budri akis toli į priekį  numato. O ir talentu neeiliniu pasižymi – žodžio kišenėje neieško. Na, o jau kai surėžia savos kūrybos eiles, gali ant blakstienų atsistot! Ne veltui jį jau vadinaJoniškėlio Jeseninu. Turi Joniškėlis kuo pasigirt: ir šventu akmeniu, ir vis augančiais parkais, ir iš tolo šviečiančiu dvaru,ir dar garsesniu muziejumi. Užtat ir plaukia ekskursijos iš visos Lietuvos, nes maga sava akim ne tik pamatyt, bet ir išgirst tas senas dvaro legendas, jomis grįžt į praeitį. Tuo labiau, kad turim čia tokį liežuvingą gidą, kuris ir numirusį galėtų iš kapo prikelt!
Taigi, ir sakau- Joniškėlis – ne Maskva ir ne Londonas, kur žmonių lyg skruzdėlyne, nėra kur kojos pastatyti. Ir ne koks Niujorkas, kur galvą atlošęs žiūri aukštyn,o tematai debesis. Ir galvok, kaip tenykščiai gyvena, jei lango pradaryt negali – debesys suplauks į vidų. Joniškėlis kitoks. Čia visi lyg viena šeima – vienas kitą labai gerai pažįsta, žino, kas kuo užimtas, kaip gyvena, kuo turtingas, kokios jo bėdos ir pan. Ir naujienos čia akimirksniu sklinda – nereikia jokių televizijų ar radio taškų. Vietinis ryšys veikia be kliūčių. Gražus tas mūsų Joniškėlis. Atsisėdi ant suolelio šalia Bitelės – viskas lyg ant delno. Matai kas, kur ir su kuo vaikšto, kokie veidai, gerai atpažįsti atvykėlį. Visos parduotuvės po ranka, o šalia ir kebabinė veikia. Kur, žmogau, geriau rasi?
Kadangi jau eilę metų gyvenu kaime, o miestelio labai pasiilgstu, tai radusi progą, prisėdu ir aš pačiam centre, kad pažiūrėt, kaip gi tas gyvenimas verda? Prieš kelias dieneles tokia proga man vėl išpuolė. Atsisėdau sidabrinių eglių pavėsy ir ėmiau stebėt. Pirmyn atgal zujo mašinos, keitėsi žmonių veidai, vaikai smaližiavo ledais,o medžiuose serenadas traukė paukšteliai. Prieš nosį margavo gėlės ir skleidė malonų aromatą. Tikra atgaiva širdžiai. Gal net stipriau reiktų pasakyt – beveik romantika.
Mano ramų poilsį ir stebėjimo taikinius nutraukė šalia klestelėjusi  miestelio žiniuonė. Atsargos dėlei pavadinsiu ją Patricija.
-Tai ko taip viena sėdi?-paklausė net nepasisveikinusi.
-Įpratau būti vienatvėje, tai ir visai gerai. Va, dairausi, kaip Joniškėlis gražėja, keičiasi, žmonės linksmėja,- atsakiau.
-Tai jau tikrai gražu dabar,tik vis tų chuliganų atsiranda. Tai ką sulaužo, tai sudaužo, tai pavagia,o kartais naktimis užmigt neleidžia, kai ima dūkt mašinom,- ima aiškinti Patricija.
-Ir kaip atrodo, kas tas šunybes krečia? Pagaukit ir teismą vietoj padarykit – bus gėda ir aprims,- ir klausiu, ir patariu.
-Aišku, kad pacanai! Suaugę nei konteinerių vartys, nei medelių laužys!- kaip kirviu nukirto.- Ir ką ta policija veikia, kad nieko nemato?- įsijautė šnekioji.
Mūsų pokalbis nutrūko, kai ant suoliuko krašto prisėdo dar viena moteriškė. Pavadinsiu ją Albina. Patricija tuoj pasislinko arčiau jos ir nustebusi užvedė šneką:
-Tai seniai matyta! Ir kur gi dingusi tiek laiko buvai? Ne už kalnų gyveni, o niekad nesimato miestely?Tokios geros draugės buvom, o jau kiek laiko nebesusitinkam, nepašnekam. Kiek daug galėčiau papasakot. Kokie gi vėjai šiandien atpūtė?-papylė tiradą Patricija.
-Sunegalavo Petrelis, tai palydėjau. Kol jis pas gydytoją eilutės sulauks, išėjau po miestelį pasidairyt. Nelabai mėgstanti plepėt be reikalo, moteris nutilo ir susimąstė. Patricija neatlyžo:
– Tai pasakok, Albinut, kaip kruti, kaip šeima,ar pati sveikata nesiskundi? Iš veido tai nelabai kaip atrodai, gal kiek širdelė šlubuoja? O kas vyreliui, gal per dažnai gramą daro?
Albina žvilgterėjo į mano pusę ir jau žiojosi kažką sakyti, bet atsakymo niekas nelaukė.
– Aš tai su nervais kamuojuosi, blogai miegu, galvą svaigsta, niekur nebespėju, vis laiko per maža. Gerai, kad draugių turiu, tai pas vieną nueinu, pas kitą – pasišnekam ir apsiraminu.
      Man darėsi nebejauku klausytis pokalbio ir jau pakilau atsisveikinti, bet Patricija nutvėrė už sijono ir ,lyg norėdama, kad jos naujienas išgirstų kuo daugiau žmonių, užtikrino:
– Sėdėk,čia gi savos esam, daugiau – tai linksmiau – ir pratęsė savo šneką.- Geriu vaistelius, bet ne kažką padeda. Geresni vaistai, kai tarp žmonių pabūni. Vakar buvau pas Matildą. Labai rūpėjo pamatyt jos dovanas, mat šventė jubiliejų. Geri vaikai, apipylė kaip reikiant, net pavydas suėmė. Paskui nupėdinau pas Eleną. Jos sūnus parsivežė parodyt būsimą marčią, tai taip knietėjo pasižiūrėt. Tokia bloznutė, bet lipšni, gal ir gera bus. Šiandien tai aplankysiu Oną, ji tokius skanius sūrius spaudžia, kad valgai ir pirštus laižai. O kad žinotum kokia gera gaspadinė Elvyra- naminį vyną daro. Skanus, davė paragaut. Tiesa, Albinut,ar girdėjai, kad Staselės Brigita tuoj gimdys? O jau storumėlis! Ar tik dvynukai neiškris?
Neiškentusi Albina norėjo kažką pasakyti, bet Patricija malė toliau:
– Gal tu ir nežinai,kad mirė Anupro žmona, tai toks liūdnas vaikšto iš kampo į kampą, vietos neranda. Užsuku paguost. Kad tik girtaut nepradėtų, tada tai sugrius nameliai. Va, Antanas ir gerą žmoną turi, ir nieko netrūksta, o kelio galas aludėj ir aludėj – šviesios dienos nemato. Gaila jo Teresėlės. Užeinu, abi pasidejuojam , paverkiam. Sakau, blogai su vyru, blogai be vyro.Kad ir aš – viena ir viena.Tų darbelių namai pilni, o paprašyti nėra ką – visi nedirbantys aludėse sėdi. Gal žinai kokį našlelį savo kaime, prirodyk. Tik kad pijokas nebūtų. Yra ir čia toks Kaziukas, bet jis tik į jaunesnes dairosi.
Mačiau, kad Albina labai norėtų užbaigt šneką ir vis dirsčioja į laikroduką. Jau atsistojo eit, bet Patricija spūstelėjo ją už rankos žemyn ir moteris vėl atsisėdo.
-Kad žinotum, kiek visokių naujienų atsiranda. Dažniau miestelin atvažiuok, pasikalbėsim iš dūšios, prisiminsim jaunystę.Gi pameni, kaip netoliese viena kitos augom, draugavom, sutarėm, kartu vakaruškas lankėm,ale tas gyvenimas išblaškė. Aš čia likau, tu į kaimą išvykai. Iš buvusios klasės draugų jau keletas mirę…Tikriausiai prisimeni Vincą, klasės linksmuolį? Aišku, kur ten pamirši! Tai žinok, žmona jį laukan pučia. Sako, jam savos nebeužtenka, kaip tik vakaras, tuoj pas Irką šliaužia. Ta besarmatė birzgalu vyrus vilioja. O Virga savo Joną rado pas Emilę. Kiek juoko buvo, kai jam šonus vanojo! Dabar abu susipykę, nesišneka. Įdomu, kol?- varė savo naujienas žiniuonė.
Albina vėl dirstelėjo į laikrodį ir jau kilo nuo suoliuko, bet Patricija ją vėl sulaikė, patikinusi, kad suspės. Paskui vyrus bėgt nereikia.
-Kaip gerai, kad susitikom, bent truputį pasikalbėjom. Kai tik būsi miestely, nesikuklink, užsuk, kur gyvenu gi nepamiršai? O kur pačios vaikai, gal užsienyje? Kaip ten įsitaisė?- pasiteiravo.
-Tai jau užsieny, Norvegijoj,prie žuvelių. Nesiskundžia. O ką darys – darbo čia nėra,-atsiduso Albina.
-Pavydžiu tau. Maniškiai tai vietoj trinasi.Padedu, kiek išgaliu.Skaniai pavalgyt mėgsta, bet dirbt tai nelabai,-prisipažino žiniuonė. – Ale vis geriau, kad razbaininkais neišeina. Yra kaip yra. Petrutės Augustė kažkur po užsienius blaškosi, tai kad tik kokio juoduko neparvežtų! O ar nebuvai sutikusi Gedimino Danės? Baisu pažiūrėt – visa perdžiūvusi, kaip skiedra. Gal kokią džiovą turi? Ir veidelis kaip mažo vaiko. O tas britonas tik pilvą augina ir zylioja.Tuoj batų neužsiriš per pilvą.Kad tik be laiko nepasimirtų moterėlė.Geriau jau pijokai išsprogtų! Bet nemažai ir tokių kojas pakratė. Tik ir gerų daug Dievulis pasikvietė. Mažėja miestely jaunų-į kitus kraštus išlekia, bet kas jau lieka, tai gerai užsikabinę. Igno sūnus tai mašinas tik keičia, tik keičia,o Romos duktė tai jau beveik pilį pasistatė.Sakyk, iš kur žmonės tų pinigėlių tiek semia?

Albina ėmė mindžikuot, dairytis, ar nesimato vyro ateinant. Patricija nuleidžia ją akimis ir sako:
– Ale gi tu,Albinut, nei kiek ir nepasikeitei – kokia buvai, tokia ir tebesi. Gal dietų laikaisi? Mano viena kaimynė tai labai prisižiūri. Pamatysi, jau treninguota išlekia pabėgiot. O kartais lazdos rankose ir išeina. Atseit, šiaurietiškas vaikščiojimas. Sakau, iš dyko buvimo! Nu, kur girdėta, kad lazdos sveikatos pridėtų ar suplonėtum? Kai su amžium prireiks tikros lazdos, žiūrėk, nenorės į rankas imt. Bet gal geriau su lazdom, negu keturiom. Vis matau vieną tolimesnę moterytę,- kai tik padaugina alučio, taip ir ropoja namo keturiom.Jau koks vaizdelis! Aš tai tik po taurelę, jei jau išpuola. Pasigirsiu, kad jau buvau baliuj, tai gal tau tokiam neteko. Dūkom, rėkavom iki ryto, net jaunesni iš koto krito. O jau valgių- nesu gyvenime tokių regėjusi! Visų išragaut nepajėgiau. Ot sakau, kai kam ir sekas. Kai pinigėliai valdo, geriau būt negali. Laimė, kai vaikai randa turtingas antras puses, tada ir tėvams gyvenimas palengvėja.
Albina vėl žvilgterėjo į poliklinikos pusę ir tvirtai tarė:
-Man laikas, nebesulauks Petrelis.
Patricija tarsi susigėdo, pasimuistė ir pašoko nuo suoliuko:
-Laikas ir man. Buvo malonu.Iki! Dar reikia užbėgt pas Jokūbą. Ir nutapsėjo gatve. Albina atsiduso, nubraukė nuo kaktos plaukų sruogą ir pasisukusi į mane, tarė:
-Nebe ta Patricija, visai nebe ta…O tokia puiki draugė buvo. Ir kada ji taip pasikeitė? Nervai prasti?- nesąmonė! Geležiniai! Spėk tu man lakstyt iš kiemo į kiemą, visas paskalas susirinkt, paskui jas kitur išplatint…Liežuvėlis kaip malūnėlis. Nelabai teko įsiterpt. Ir kam man tokia draugė? Ką čia ir bepridursi – patarčiau jai įsigyt šluotą, bus greičiau skraidyt!- Numojo ranka į tolstančios draugės pusę ir ramiu žingsniu pasuko link poliklinikos. Įdomu, kokios dar mintys sukosi jos galvoje?
Pakilau ir aš. Išgirdusi tokį ,,solidų“ pokalbį – susimąsčiau…Bet gi tai gyvenimas! Kiekvienam savo… Ir vis tik – gražus tas mūsų Joniškėlis! Nežiūrint vienos kitos paskalų nešiotojos, miestelio vardas garsiai ir toli skamba. Mielas pakeleivi, jei teks keliaut pro šalį, būtinai užsuk, prisėsk centre prie Bitelės, pasigrožėk. Pats viskuo įsitikinsi. Neabejoju – patiks!

Aldona Astrauskienė

Komentuoti su „Facebook “

3 komentarai

  • Tvarkdarė

    Jie sako moterys pavydžios,
    Papletkyt mėgsta ir išdidžios.
    Jie sako vyras tai šeimos galva,
    Nu nesutiksiu nei už ką!
    Paimt mane, nerūpi man kaimynas,
    Jei plikas jis, ar jo atsektas kly…
    Ir ne svarbu, kad turi pinigų,
    Nemėgstu dvasios ubagų!
    Nu pašneku kada, kad draugės vyras,
    Nėra kaip sako liaudis tyras.
    Ar kad teta iš 5 buto,
    Kojyčių šiandien neapsiskuto.
    Bet tai ne pletkai jūs nepagalvokit,
    Ir mane pašnekėti neviliokit.
    Turiu aš dovaną dievulio,
    Matau kas eina kur, kas guli.
    Pabudus greit lekiu prie lango,
    Paklaust kaimynų kas pabrango.
    Prie to seniai jau pripratau,
    Kiekvieną einantį gatve matau.
    Jeigu kieme kas atsitiko,
    Mano pirmos žvilgsnis prilipo.
    Ir jei kažkas nekaip atrodys,
    Kas kitas tai, jeigu ne aš parodys.
    Jei perka krautuvėj kas dešrą skanią,
    Netrukus prieš save išvysta mane.
    Išklauso tikrą liaudišką moralą,
    Apie mėsytės organizmui padarytą žalą.
    Jeigu kaimynai gatvėj riejas,
    Iš penkto aukšto vandenėlis liejas.
    Atšaldo kvailą jų galvelę,
    Ir sugražina meilę į širdelę.
    Sakykim Tavo blizga visos kertės,
    Man būsi priešas ligi smerties.
    Aš nepavydžiu, bet yra tvarka,
    Kiekvienas daiktas turi būti po ranka.
    Jei mano vyre kelsi balsą,
    Tai tris savaites Tu negausi.
    O jei jis keiksis, neduok dieve kąs,
    Jam bus paskelbtas pasninkas.
    Taip leidžiu dienas aš prie lango,
    Aukodama dėl jūsų laiką brangų.
    Ir nieks manęs negirdi, nieksnemato,
    Nors ir sėdėčiau čia su automatu.
    Gyvenimas toks nuostabus,
    Ir jis tik vienas, kito jau nebus.

    Atsakyti

  • Analitikė

    Miela Ruta,
    Pabandysiu parašyti trumpesnį komentarą, nei anksčiau.
    Pletkininkių netrūksta ir dideliuose miestuose, net tokių pyktų, kad sugeba išskirti šeimas. Aš paprastai nuo tokių, atsiriboju, pažiūrėdama pro „vilko akį“, kas atėjo.
    Ar Jūs ne perdaug idealizuojate gyvenimą didmiestyje? Kai yra pinigų visur gerai, o kai jų nėra didmiestyje nėra kas veikti. Tikri draugai, šeima sudaro gyvenimo prasmę, o visa kita yra smulkmena.
    Pagarbiai …

    Atsakyti

  • Ruta

    Jo, miestelis tikrai grazus, nieko nepasakysi. Bet visa gyvenima gadina pletku bobos. Neturi ko veikt gyvenime, uzsisedejujsios kaime, tai tik viska is stebi ir loja kaip sunes. Ot megciau patrumpint tokiom liezuvius. Nespejai nusi…, o kitam kaimo gale jau spejo isgirst ir aptart.
    Myliu kaima ir mazus miestelius, bet gyvenant juose reik turet gelezinius nervus su tom bobom. Ir siaip jaunam zmogui gyvent mazam miestely, tai esi priverstas bendraut su panasaus amziaus zmonem ir neturi is ko rinktis.
    Reziume: pasistatyt pili su 2metru tvora ir turet masina, kad galetum isvaziuot i miesta su draugais/pazistamais, likusiais ten, susitikt. O siaip kaimas yra geris.

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.