Press "Enter" to skip to content

Mažupė II-a dalis

I-a dalis

III-a dalis

O Mažupė toliau teka šiaurės kryptimi, nežymiai krypdama į šiaurės rytus. Ji kerta vadinamąjį bajorkelį, apie 3 km kelią, jungusį Tarvydų kaimą su Tirkšlionių akalica. Mokslinėje literatūroje akalica iš lenkiško žodžio okolica reiškia smulkių bajorų ar tik lenkiškai kalbančių žmonių sodžių. Bajorkaimiai labiausiai buvo paplitę Vidurio ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Tai padrikos gyvenvietės, su netvarkingais žemės sklypeliais prorėžiuose. V. Balčiūnas tarpukaryje rašė, kad bajorkaimiai senesnės kilmės už kaimus: „Jų gyventojai – smulkūs bajorai (šlėkta), seniau buvo pri-vilegijuotas luomas. Šio luomo atstovai dar didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais ir paskiau, per amžių grandinę, už įvairias karines ir kitokias valstybines tarnybas įgijo

asmens    ir    turto    privilegijų.    Šis    smulkiųjų bajorų luomas taip pat išvengė baudžiavos ir jos padarinių ūkininkams nepatogumų.“ Istoriniuose šaltiniuose Tirkšlionių bajorkaimis minimas nuo 1585 m. Jis paminėtas ir 1789 m. liustracijoje. 1882 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše yra nemažai Tirkšlionių bajorų. Tur-tingesni iš jų buvo: Juzefa Rajūnienė. Ignacijaus dukra, turėjusi 58 dešimtines dirbamos ir 4 dešimtines netinkamos dirbti žemės bei 10 dešimtinių miško; Antanina Sondaga, Leonardo dukra, turėjo 38 dešimtines dirbamos žemės, 3 dešimtines nedirbamos ir 4 dešimtines miško; miestietis Teodoras Dob-kevičius, Jono sūnus, turėjo čia per 33 dešimtines dirbamos ir daugiau kaip dvi dešimtines netinkamos dirbti žemės bei dvi dešimtines miško; Suzana ir Antonina Liudkevičiūtės, Leonardo dukros, turėjo per 35 dešimtines dirbamos ir beveik 7 dešimtines nedirbamos žemės, o taip pat 5 dešimtines miško; Simonas Liudkevičius, Liudviko sūnus, turėjo 33 dešimtines dirbamos ir 13 dešimtinių nedirbamos žemės bei 7 dešimtines miško. Mažesnes valdas turėjo Pošakinskiai, Jaroševičiai ir kt. 1910 m. turtingesni žemvaldžiai buvo: Adomas ir Ignacijus Liutkevičiai, Adomas Zavdskis,     Marcelijus     Simonaitis,     Fiodoras Dobkevičius.

Beje, 1892 m., be akalicos, minimas ir dvaras. Bet čia galimas toks atvejis, kai dvaru įvardytas didesnis ūkis. 1902 m. dvaras nebeminimas, o tuo metu kaime gyveno 89 žmonės. Tirkšlioniškiai į vienkiemius pradėjo skirstytis 1913 m., bet sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Išsiskirstyti baigė 1921 m. 1923 m. Tirkšlionių dvare buvo trys ūkiai su 38 gyventojais, o kaime – 16 ūkių su 126 žmonėmis. Nuo 1923 m. iki 1949 m. kaime veikė pradinė mokykla. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priklausė Klovainių apylinkei.

1959  m.  kaime  gyveno  121,  1979  –  98, 1987 m. – 57 gyventojai. XXI a. pradžioje kaime gyveno 28 žmonės.

Pasiekusi Gačionių kaimo laukus, Mažupė pasuka į rytus. Čia įteka kairysis intakas Šakynė. Upelio vardas kilęs iš lietuviško žodžio šaka „upės, ežero atsišakojimas“. Tai gana dažnas hidronimas. Dabar Šakynė –

bevardis kanalas. O upelio vardas priskirtas dešiniajam intakui – didesniam kanalui, iškastam melioruojant laukus ir jungiančiam Tirkšlionių, Pašakių kaimų laukų kanalų sistemą. Gačionių kaimas yra kairiajame krante. Čia Mažupės pakrantėse žmonės jau gyveno pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai liudija tas faktas, kad šalia kaimo kapinių būta pilkapių su akmenų vainikais, kuriuos paminėjo archeologai F. Pokrovskis, P. Tarasenka. Apie 1935 m. dar buvo maždaug 10 apardytų pilkapių. Tais pačiais metais buvo užrašytas pasakojimas, kad senovėje čia buvęs aukuras, o vieta vadinama Pagonių kapais. Pilkapiai sunaikinti 1966–1967 metais lyginant drenuotus laukus. Radiniai neišliko. Rašytiniai šaltiniai apie kaimą mus pasiekė iš gerokai vėlyvesnio laikotarpio. Gačionių kaimas kūrėsi XVIII a. Klovainių dvaro žemėje. Pradžioje kaime buvo tik dvi dubos (sodybos). Kaimas minimas 1892 m. 1902 m. jame gyveno 66 žmonės. 1921 m. Gačionių kaimas išskirstytas į vienkiemius. 1923 m. kaime buvo 18 ūkininkų sodybų su 87 gyventojais.

Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priskirtas Klovainių apylinkei. Pradžioje priklausė „Aktyvisto“, vėliau – „Artojo“ kolūkiams. 1956 m. įkurtas Gačionių tarybinis ūkis, kuris sustambintas užėmė 3028 ha plotą. Gačionių kaimas tapo centrine ūkio gyvenviete. 1955 m. atidarytas pašto skyrius, 1964–1986 m. veikė medicinos punktas. 1949 m. į Gačionis iš Tirkšlionių perkelta pradinė mokykla, vėliau išaugusi iki aštuonmetės. Dabar veikia pagrindinė mokykla. 1959 m. buvo 72, 1979 m. – 202, o 1985 m. – 196 gyventojai. 2004 m. Gačionyse gyveno 385 gyventojai. Suirus kolūkinei sistemai, įsikūrė Gačionių žemės ūkio bendrovė auginanti rapsą, grūdinius augalus.

Toliau Mažupės kelyje – dešiniajame krante įsikūręs Pašakių kaimas. Pastaraisiais metais čia gyvena tik 8 gyventojai. 1789 m. dokumentuose paminėta Pašakinės akalica. Dabar sunku nustatyti, ar tai tie patys Pašakiai, ar prie Daugyvenės intako Šakos buvusi kita gyvenvietė. Bet iš šio kaimo laukų ištekantis Puziniškio-Jokubonių miškų upelis Šakelė, ir priešais kaimo laukus Gačionyse tekėjęs kairysis Mažupės intakas Šakynė, leidžia teigti, kad  čia  ir  buvo  minėtas  Pašakinės  bajorkaimis. Akalica minima ir 1892 m. 1923 m. kaime buvo 14 ūkių su 91 gyventoju.

Mažupė trumpam krypteli į pietryčius, bet, pasiekusi Puziniškio-Puodiškių miškų masyvą ir pasipildžiusi iš Sinkonių laukų per Pašakius atitekančiu intaku, vėl staiga pasuka į šiaurę. Tikriausiai šis pirmas jos kelyje didesnis, dabar jau bevardis, intakas anksčiau ir vadinosi Šaka ar Šakelė. Pokario metais sureguliavus kanalų sistemą, Šakele įvardytas miškuose esantis kanalas.

Kairiajame Mažupės krante – Laimučiai. Senasis kaimo pavadinimas Karpiškiai, kilęs nuo čia buvusių Karpių valdų. Tokiu vardu kaimas pateko į archeologinę literatūrą. F. Dubois de Montpereux, M. Balinskis, F. Pokrovskis nurodo Karpiškių dvaro laukuose buvus dvi pilkapių grupes su 110 pilkapių. Beje, F. Dubois de Montpereux XIX a. pradžioje keliolika pilkapių kasinėjo. XX a. pradžioje pilkapių jau nebebuvo, bet šalia kaimo kapinių buvo aptinkama žmonių kaulų ir radinių. 1909 m. čia kasinėjo daktaras J. Basanavičius. Rasti II, VI–VII amžių dirbiniai liudija apie seną kaimo praeitį. Plotas šalia kaimo kapinių buvo sunaikintas 1958–1959 m. kasant žvyrą. Karpiškiai į literatūra pateko ir kaip lobio radimo vieta – apie 1905 m. Karpiškių dvaro tarnas sode iškasė skrynelę su monetomis. Rašytiniai šaltiniai Karpiškius pamini tik XVIII amžiuje. Antai 1789 m. Karpiškių palivarkas priklausė Elžbietai Hanienei. 1882 m. savininkais nurodyti dvarininkai Andriejus ir Teodoras Montvilos, Andriejaus sūnūs. Jų valdą sudarė 358 dešimtinės dirbamos ir 28 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 72 dešimtinės miško. Dvaras minimas 1892 m. Dvare buvo vėjinis malūnas. 1902 m. nurodyta, kad dvare gyveno 27, o malūne – 11 žmonių. 1923 m. Karpiškių dvare buvo vienas ūkis su 70 gyventojų. Tarpukariu vykdant žemės reformą, išdalintose Karpiškių dvaro žemėse įsikūrė Laimučių kaimas. Karpiui buvo paliktas dvaro centras su 80 ha žemės. Vėliau Karpis tą žemę pardavė Libauskui. Jo šeima sovietmečiu buvo ištremta į Sibirą. 1940 m. kaime buvo 13 sodybų. XXI a. pradžioje kaime buvo 26 gyventojai. Kaimo kapinaitėse palaidotas daktaras Jonas Leonas Petkevičius (1829–1909).

Dešiniajame Mažupės krante būta Gesvių kaimo. Būta, nes 2001 m. čia gyventojų nebebuvo. Kaimo miškelyje buvo senos apleistos kapinaitės. Kaimas minimas 1892 m. 1923 m. buvo 15 ūkių su 75 gyventojais..

Pasiekusi Puodiškių kaimo laukus, Mažupė vėl nežymiai krypsta į šiaurės rytus, o prieš pat kaimą pasuka į rytus. Puodiškių miške, ties Gesvių kaimu, pakili vieta vadinama Vaidula. Pasakojama, kad toje vietoje vaidendavęsi. Puodiškių kaimas įsikūręs kairiajame Mažupės krante. Rašytinių šaltinių apie šį kaimą nedaug. J. Bielinis, remdamasis 1785 m. Karpių valdų inventoriumi, rašo, kad čia buvo 8 ūkiai, bet Benediktas Karpis 6 panaikino ir įkūrė palivarką. Liko tik Špokausko ir Jasiūno ūkiai. 1845 m. Karpių dvaro inventoriuje Klovainiai užrašyti su Beržynų, Podiškių (Puodiškių) kiemais bei Čelkių, Smilgių, Perskilių palivarkais. 1892  m.  čia  buvo  palivarkas  ir  kaimas. 1902 m. kaime gyveno 39, dvare – 23, eigulijoje – 5 žmonės. 1923 m. dvare gyveno 77 žmonės. Pastaraisiais metais Puodžiškiuose (Puodiškiuose) buvo tik 7 gyventojai.

O Mažupė pasuka į šiaurę, prateka rytine Puodiškių palauke, pasiekusi Spilgių kaimo laukus, ties Klovainių–Deglėnų keliu, vėl pasuka į rytus. Čia Mažupės kanalo plotis 5 m, gylis – nuo 0,3 iki 0,4 m. Spilgiai yra kairiajame Mažupės krante. Pasakojama, kad Spilgių pavadinimas kilęs nuo žodžio spygliai. Mat seniau čia augo daug spygliuočių medžių. Lietuvos žemės vardyne minimas akmenuotas kalnas, vadinamas Gaidžiakalniu. Pasakojama, kad ten tarp krūmų buvęs didelis akmuo, prie kurio girdėdavę giedant laukinius gaidžius.Žinomos tik XIX a. rašytinės žinios apie kaimą. 1892 m. buvo Spilgių kaimas ir viensėdis. Kaimas buvo didelis. 1902 m. kaime gyveno 123 žmonės, o vienkiemyje (jis įvardytas palivarku) buvo 7 gyventojai. 1923 m. Spilgių palivarke gyveno 20 žmonių, o kaime buvo 26 ūkiai su 132 gyventojais. Tarpukaryje Spilgiuose buvo pradžios mokykla. 2005  m.  Spilgių  kaime  buvo  30  gyventojų.

Mažupė trumpam pakrypsta į pietryčius, o jos dešiniajame krante plyti jau nebegyvenamo Sitkūnų kaimo laukai. J. Klykūnas rašė, kad archeologinių radinių randama aplink Šnurų pelkę, daugiausia prie Šnurų ir Sitkūnų kaimų kapelių. Į archeologijos paminklų sąrašą buvo įrašytas senkapis su IX–XII a. griautiniais kapais.

Kaimo laukuose buvo Melido kalnas, kuriame žmonės matydavę vaikštant žvakutes. Per kaimą ėjęs kelias, vadinamas Bruku. Senoliai pasakodavę, kad jį išgrindusi švedų kariuomenė, grįždama į Švediją. Vienas gyventojas netgi matęs kelyje akmenį su raidėmis ir skaitmenimis… Sitkūnų kaimas yra 1892 m. sąraše. Pasak J. Bielinio, kaimiečiai bylinėjasi su Karpiais dėl 15 dešimtinių ganyklų, nes ponas „nori ant sodžiaus ganykliu miszko sargą pastatyti“, kuris saugotų Puodiškių dvaro mišką. 1902 m. Sitkūnų kaime gyveno 170 žmo-nių. (Beje, dokumente įrašyti du Sitkūnų kaimai su tokiu pat gyventojų skaičiumi). 1923 m. Sitkūnuose buvo 19 ūkininkų sodybų su 110 gyventojų. Mažupė kaktomuša susiduria su savo dešiniuoju intaku Dergėla, atitekėjusia iš Aukštakiškio miškų, per Šermukšnių durpyną prabėgusia rytiniu Puodiškių miško pakraščiu,

surinkusia Sitkūnų balų vandenis. Dėl upelio vardo kilmės kalbininkai aiškinimų nepateikia, todėl čia galimas ryšys su platesniu indoeuropiečių prokalbės kontekstu. Susijungusi su Dergėla, Mažupė vėl staiga pasuka į šiaurę. Trumpam    Mažupė    skiria    Pakruojo    ir Pasvalio rajonus.

Bus daugiau.

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.