Bet kokia gamtos stichija pridaro nuostolių. Kartais daugiau, kartais mažiau. Labai mėgstu vėtrą, eiti prieš ją, stengiantis ją nugalėti. Pūgą taip pat mėgstu.
Kaip manote, jei žinotume visus atsakymus į visus klausimus, ar būtume laimingesni?
O čia šiaip anonimo eilės
Smėlio viltys

Iš smėlio aš lipdau gyvenimą kaip pilį,
Jis toks purus ir toks ramus.
Kur vienas kitą visi žmonės myli,
Ir kur kiekvienas linksmas grįžta į namus.

Dangus tenai žvaigždes kaskart įžiebia,
O vėjas tik gaivina, jis šakų nelaužo.
Ten niekad vienas kito nepašiepia,
Likimais nebežaidžia, jų nedaužo.

Aplink tik gėlės, meilė ir ramybė,
Gyvenimas voratinkliais neapraizgytas,
Kur slypi rojaus šio gili savybė???
Ar į tą žemę kelias dar ne uždarytas ???

Bet kyla bangos ir vanduo putoja,
Nuplauna gležną smėlio viltį.
Nematomas gyvenimas suyra, suvaitoja,
Išsklaido, sunaikina visą mintį.

Vėl lieka man tas pat rytojus,
Mėnulis žvaigždėm kelią rodo.
Kad taip iš naujo viską pakartojus,
Bet ne, užteks – ir taip jau nusibodo…