Prisiskynęs jurginų žiedų,
Ant peties užsimetęs dalgelę,
Dar apžvelgęs paukštelių lizdus,
Dairos liūdnas rugpjūtis į kelią.
O atrodė, negreit dar, negreit
Vėl reikės nušienauti atolą.
Kas norėtų taip greitai išeit,
Kai matai medaus varvantį korį.
Dar saulutė linksmybių pilna,
O sode obuoliai tebenoksta,
Alpsta rožė,kvapų sklidina,
O saulėgražos aukštį pranoksta!
Su jurginų marga puokštele,
Dar laukus ir miškus apžiūrėjęs,
Pamojavęs šilkų skarele,
Eis rugpjūtis sutikti rugsėjo…
Aldona Astrauskienė
Ruduo
Ir vėl ruduo, pastebimai atšąla oras,
Vėl žmonės rengiasi kasdien šilčiau.
Į pajūrį, prie ežerų važiuot praeina noras,
O medžių lapai gelsta, krenta vis greičiau.
Rugių laukai nurudę lyg nudegę,
Pribrendę varpos lenkias vis žemiau.
Obelų šakos obuolių netekę,
Atrodo, kad atsikvepia kaskart lengviau.
Ruduo gražus, nes medžiai keičia lapų spalvą,
Nors širdyje ir daros liūdna, ne ramu.
Paukšteliai jau rikiuojas ir tarp save tartum kalba,
Reikės ir vėl kažkur svetur ieškot namų.
Saulutė tartum šviesti jau aptingo,
Kasdieną vis dažniau lyja lietus.
Ir, rodos, šypsenos žmonių veiduose dingo,
Vėl rudeniškas rūpestis sukausto jų veidus.
Gandrai palieka savo ilgai suktą lizdą,
Pavasarį tikiuosi jie ir vėl grįš atgalios.
O žmonės soduose daržuose knibžda,
Toksai gyvenimas ir nepabėgsi nuo savo dalios.
Ir netiesa, kad rudenio nekenčiam,
Po jo juk lauksime visi žiemos,
Juk rudeniop mes derliaus šventę švenčiam,
Tad būkim sotūs ir linksmi savo namuos!
(Anonimas)