Švenčių tradicijos Lietuvoje

Jau ne už kalnų pačios gražiausios šventės metuose. Ir suaugę ir dar visai maži laukia Kalėdų Senelio ir šventinės nakties stebuklų, kuomet pildosi svajonės ir po eglute atsiduria norimiausios dovanos ir gražiausi žaislai. Dabar šv. Kalėdos tapatinamos su raudona spalva ir atkeliavusia amerikietiška tradicija, tačiau lietuviškasis Senelis atrodo šiek tiek kitaip. Taigi panagrinėkime jau kiek susipainioti spėjusią lietuviškų Kalėdų ir Kūčių istoriją.

Bene svarbiausia šventė visame šiame maratone yra šv. Kūčios. Laikams besikeičiant tradicijos šiek tiek sumenko, tačiau dar neužmirštas paprotys ant stalo patiekti dvyliką skirtingų valgių. O kaip gi šventės be žaliosios namų puošmenos eglutės! Jai papuošti naudojami gražiausi žaislai ir spalvingos lemputės. Mūsų seneliai tikrai neurėjo tokių gražių ir blizgančių papuošimų, kokių galime nusipirkti šiais laikais, tačiau dėl to jų puošiamos eglutės tikrai nebuvo prastesnės. Net anaiptol. Kiekvienas žaisliukas būdavo gaminamas rankomis ir turėjo simbolinę prasmę.

Eglutės puošimo tradicija Latvijoje jau paminėjo 500 metų jubiliejų. Manoma, kad ši tradicija atkeliavo iš vokiškų kraštų. Tačiau Lietuvoje ši tradicija palyginti visai jauna. Ir apskritai tik XIX amžiuje eglutės papuošimui pradėta skirti daugiau dėmesio. Prašmatnūs ir spalvoti papuošimai atspindėjo socialinę šeimos padėtį visuomenėje. Taigi turtingumą rodė ne tik žaisliukai, bet ir eglutės aukštis. Šiuo laikotarpiu eglutes puošti pradėjo ir Lietuva. Manoma, kad Mažosios Lietuvos teritorijoje šis paprotys jau buvo prigijęs kiek anksčiau. Pirmiausia toks paprotys prigijo miestuose. Kaimuose nuo seno buvo įprasta Kūčių vakarą namus papuošti rugių pėdu ir tik XX amžiuje šį paprotį pakeitė žaliaskarė eglutė. Pirmiausiai šis paprotys įsigalėjo dvaruose ir turtingesnių žmonių namuose.

Taigi Lietuvoje žaliaskarės puošimas palyginus su kitomis šalimis stipriau įsigalėjo visai neseniai, o pirmieji papuošimai buvo daug kuklesni. Dažniausiai tai būdavo saldainiai, obuoliai ir net riešutai. Tačiau laikas nenumaldomai keičia tradicijas. Vaikai Kalėdų Senelį įsivaizduoja tik raudonai apsirengusį, o ir obuolių ant eglės jau nepakabinsi. Nejučia perimame komercinių Kalėdų idėją ir pačios šventės darosi daugiau kaip pareiga, o ne malonumas. Norint to išvengti, derėtų prisiminti senąsias tradicijas ir kartu su visa šeima švęsti Kalėdas taip, kaip vaikystėje, kuomet buvo gera ir ramu.

Prisiminkime pačias svarbiausias Kūčių tradicijas. Šventinis stalas neįsivaizduojamas be kalėdaičio. O svarbiausias papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas. Europoje ši tradicija gyva tik mūsų krašte ir Lenkijoje, bet paprotį per Kalėdas šeimoje valgyti ypatingą kalėdinę duoną turi daugybė krikščioniškų kraštų. Kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona yra kepama iš daugybės grūdų. Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Soti Kūčių vakarienė, kurioje stengdavosi dalyvauti visi šeimos nariai, tradiciškai prasidėdavo įsižiebus Vakarinei žvaigždei, o jei dangų dengdavo debesys – šeimininkui pakvietus. Ši šventė vykdavo prie apeiginio stalo, ją lydėdavo apeigos, burtai ir aukos. Kūčių burtas – iš po staltiesės traukti šieną ir spėti gyvenimo trukmę. Nuo seno tvirtinama, kad Kūčių naktį žmonių kalba prabyla ir ateitį pranašauja naminiai gyvuliai bei bitės, tačiau išgirsti tai esą labai pavojinga. Be to, vidurnaktį vanduo šuliniuose sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.

Šventės proga artimiausiems žmonėms dovanojamos dovanos. Tuo labiausiai džiaugiasi vaikai, kurie savo norus dažnai išreiškia Kalėdų Seneliui rašytame laiške. O ten atsiveria tikras svajonių pasaulis, kuriame norimiausių dalykų sąraše atsiduria ne tik elektromobiliai vaikams ir gražiausios lėlės, bet ir naminiai gyvūnėliai ar net broliukas.