Mažupė III-a dalis

I-a dalis

II-a dalis

Žemupio vingiai Pasvalio rajone

Kairiajame    krante    –    Pakruojo    rajono Spilgių  kaimo  laukai,  o  dešiniajame  krante  – Pasvalio rajono kaimas Pagirnupiai, kuriame 2005 m. buvo vienas gyventojas. Pavadinimas kilęs nuo kaimo laukais tekančio Girnupio (kairysis Meškerdžio intakas). 1789     m.     minimas     Pagirnupio,     arba Vladislavovo, palivarkas, priklausęs Tadui Pranckevičiui. Tų pačių metų liustracijoje Pagirnupiai vadinami akalica. 1882 m. nurodytas tik Dominyko Bačianskio, Juozapo sūnaus, dvarelis. Jo valdą sudarė 28,5 de-šimtinės dirbamos ir dvi dešimtinės ne-tinkamos dirbti žemės bei 0,5 dešimtinės miško. 1892 m. minimas tik kaimas. 1902 m. kaime gyveno 57 žmonės. 1923 m. Pagirnupių kaime buvo 14 ūkių su 83 gyventojais.

Mažupė toliau teka į šiaurę. Abiejuose jos krantuose – dirbami laukai. O dar netolimoje praeityje čia būta kaimų: kairiajame krante – Bulvonių, dešiniajame – Voškonių. XIX a. rašytiniuose šaltiniuose minimas Bulvonių palivarkas. 1902 m. jame gyveno 11 žmonių. 1923 m. Balvonių (Bulvonių) palivarke buvo vienas ūkis su 16 gyventojų. 1986 m. kaimas išbrauktas iš gyvenamųjų vietų sąrašo. Rašytiniuose šaltiniuose minimas Voskonėlių kaimas. 1902 m. jame buvo 33 gyventojai. 1923 m. kaimas jau vadinamas Voškoniais. Jame buvo 8 ūkiai su 34 gyventojais. 1982 m. Voškonių (Voskonių) kaimas išbrauktas iš gyvenamųjų vietų sąrašo.

Kairiajame Mažupės krante įsikūręs Senkonių kaimas. 1789 m. Senkonių dvarą kartu su Joniškėliu valdė Benediktas Karpis. 1845 m. valstybės patarėjo Eustachijaus Felicijonovičiaus Karpio sudarytame „Inven-toriaus apraše“ Senkoniai užrašyti kartu su Norgėlų sodyba, pasėliais ir žeme bei Ja-kubonių palivarku. Senkoniai į istoriją pateko ir XIX a. antroje pusėje, kai Senkonių, kaip ir Klovainių, Smilgių Karpio dvarų, valstiečiai po 1872 m. nesutiko pasirašyti su dvarininku naujų sutarčių. 1881 m. vėl kilo konfliktas su dvarininku dėl pievų ir draudimo ganyti miške. 1892 m. sąraše minimas Senkonių dvaras ir kaimas. 1902 m. dvare gyveno 31, o kaime – 59 žmonės. 1923 m. Senkonių dvare buvo 3 ūkiniai vienetai su 53 gyventojais. Dvarą iš F. E. Karpio pirko Amerikoje užsidirbęs pinigų Bizumavičius. Jo sūnus Henrikas vėliau dirbo pas Karpius Joniškėlio ir Lavėnų dvarų administratoriumi, nuo 1937 m. Senkonių dvare tvarkytis pasamdė ūkvedį Igną Statkevičių. Po Antrojo pasaulinio karo Senkonių kaime buvo įkurtas „Vairo“ kolūkis. 1951 m. jis sujungtas su Vildūnų kaime buvusiu „Vilties“ ir Norgėlų kaimo „Ryto“ kolūkiais. Pavadinimas liko „Rytas“. Į Sibirą buvo ištremtos keturios norgėliškių šeimos (12 žmonių). 1986 m. Senkonių kaime buvo 4 sodybos su 9 gyventojais, o 2005 m. 4 sodybose jau gyveno tik 5 žmonės.

Mažupė, šiek tiek kryptelėjusi į rytus, toliau teka šiaurės kryptimi, išlaikydama tėkmės greitį 0,2 m/sek. Tiesa, čia ji jau platesnė – kanalo plotis siekia 6 m, gylis – iki 1,2 m.

Nebėra kairiajame krante buvusių Čeniškių ir Čeniškėlių kaimų: 1982 m. abu jie išbraukti iš gyvenamųjų vietų sąrašo. 1892 m. sąraše buvo vienas Čeniškių kaimas. 1902 m. kaime buvo 53 gyventojai. 1923 m. Čeniškių kaime buvo 9 ūkiai su 52 gyventojais, o Čeniškėlių – 8 ūkiai su 48 gyventojais.

Į Mažupę įteka kairysis intakas Lieknelis, surinkęs Senkonių ir Nakiškių kaimų laukų vandenis. Kalbininkai šio upelio vardą kildina iš lietuviško žodžio lieknas, t. y. lanka, įlinkimas, dauba; šlapia klampi pieva, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“. Dabartiniuose žemėlapiuose jis pavadintas Liekneliu I, nes yra dešinysis intakas Lieknelis II. Melioratoriams suregu-liavus kanalais vandens sistemą Lieknelio I intakais tapo Žvirgždupys ir Šilelė, anksčiau buvę Mažupės intakais. Mažupė staiga pasuka į pietryčius, apjuosdama iš šiaurės dešiniajame krante esantį Norgėlų kaimą. Po šio posūkio upės tėkmė sulėtėja iki 0,1 m/sek. Norgėlų kaimo laukuose į Mažupę įsilieja jau minėtas dešinysis intakas Lieknelis II. Norgėlų kaimo rytinėmis galulaukėmis į Mažupę atskuba dar vienas dešinysis intakas – Vingrelis, surinkęs Vildūnų kaimo vakarinių galulaukių vandenis. Jo vardo kilmę mūsų kalbininkai sieja su lietuvišku žodžiu vingrus „vingiuotas, išsisukiojęs“. Istorinės žinios apie Norgėlus mus pa-siekia iš XVIII a.: 1789 m. Norgėlų palivarkas priklausė Jonui Rapolui Hanui. Dvaras minimas ir 1892 m. Tuomet Norgėlų palivarkas priklausė Karpiams, bet jį valdė Franskevičienė. Iš jos palivarką buvo išsinuomojęs P. Zaremba. 1897 m. Norgėlų kaime gyveno 109 gyventojai. 1902 m. kaime buvo 94 gyventojai, o viensėdyje (greičiausiai palivarke – aut. pastaba) gyveno 10 žmonių. Dar paminėtas ir Norgėlų užsienis su 5 gyventojais. Norgėlų kaimas į vienkiemius išsiskirstė 1908 m. 1923 m. kaime buvo 21 ūkis su 196 gyventojais. Apie 1923 m. Norgėluose įsteigta pradžios mokykla. Kaime veikė gausi „Pavasario“ organizacija. 1949 m. Norgėlų kaimo ūkininkai buvo suvaryti į „Ryto“ kolūkį. 1950 m. įkurta Norgėlų biblioteka. 1959 m. į kaimą buvo atvesta elektra. 1970 m. pastatyti kultūros namai. 1986 m. Norgėlose buvo 102 sodybos ir 261 gyventojas, 2005 m. – 121 sodyba bei 352 gyventojai.

Kairiajame Mažupės krante yra Katkūnai. „Kaimo lauke guli akmuo su žmogaus kojos ir rankų pirštų ženklais“, – tokius duomenis tarpukaryje pateikė J. Elisonas. 1971 m. vykdant melioraciją kaime akmuo buvo užkastas. Pasak J. Šliavo, žmonės prie akmens matydavo melsvą liepsnelę, lietaus metu pėdoje susirinkusiu vandeniu gydydavo karpas. Kaime yra senkapiai. 1845 m. aprašytas Joniškėlio raktas su palivarkais. Katkūnų kaime tuomet buvo 132 reviziniai valstiečiai: 76 vyrai ir 56 moterys. Žemės buvo per 534 dešimtines. 1892 m. gyvenamųjų vietų sąraše yra tik Katkūnų kaimas, palivarkas nebeminimas. Bet pagal 1888 m. valdų pasidalijimo aktą Bene-diktui Karpiui atiteko iš Katkūnų dvaro Puodiškių ir Spilgių fermos, Puodiškių, Šilų, Gesvių ir Sitkūnų kaimai ir t. t. Dvaras neminimas ir 1902 m. Tuomet kaime buvo 176 gyventojai. 1923  m.  Katkūnuose  buvo  28  ūkiai  su 148  gyventojais.  1986  m.  35  sodybose  gyveno 98 žmonės, o 2005 m. buvo 33 sodybos su 98 gyventojais. Pokario metais į Sibirą buvo ištremta 14 kaimo gyventojų (6 šeimos).

Katkūnų kaimo laukuose į Mažupę įteka nedidelis kairysis intakas Dubija. Pasak hidronimų specialisto A.Vanago, upelio vardas sietinas su lietuviškais žodžiais: dubti, t. y. „darytis dubiam, rastis įdubai, linkti; klimpti. Smegti, grimzti“ ; dubus „įdubęs, įduobtas, gilus“; dubė :“įdubimas, slėnys“.

Mažupė suka į rytus, Lepšynės miško link, matyt, tam, kad prisijungtų savo didžiausią dešinįjį intaką Meškerdį, atitekėjusį iš pietų pro Vildūnų kaimą. Šio didžiausio Mažupės intako vardą kalbininkai kildina iš lietuviško žodžio meška, t. y. „lokys“, meškulė, meškutė. Meškerdys prasideda Jakubonių miškuose. Jo intakai – Šakynė, Girnupis, Raistelis, Snitėja, Buojus I, Buojus II ir M-I. Pasipildžiusi Meškerdžio vandenimis, Mažupė vėl pasuka į šiaurę. Dešinėje plyti Lepšynės miškas (1156 ha).

Toliau Mažupės kelyje – Pamažupiai. Negalime teigti, kad I. Sprogio sudarytame senųjų dokumentų išraše paminėti Pamažupiai, tai dabartinis Pamažupių kaimas. Pamažupiais galėjo būti įvardyta bet kuri gyvenvietė, tuo metu buvusi prie Mažupės. Todėl dabartinių Pamažupių pradžios ieš-kosime XVIII amžiuje. 1789 m. liustracijoje paminėti du Pamažupių palivarkai: Igno Cibovičiaus Mančių, arba Pamažupio, ir Onos Bialeckienės Pamažupio, arba Andruškonių. Iš jau minėto 1845 m. Joniškėlio rakto aprašymo matyti, kad Pamažupių kaime buvo per 68 dešimtines žemės, 18 revizinių valstiečių: 9 vyrai ir 9 moterys.1882 m. stačiatikis  dvarininkas Konstantinas Liaskovskis, sūnus Konstantino, Pamažupių dvarelyje turėjo 30 dešimtinių dir-bamos ir 1 dešimtinę nedirbamos žemės bei 10 dešimtinių miško. 1892 m. buvo Pamažupių dvaras ir kaimas. 1902 m. kaime gyveno 204 žmonės, sodyboje (dvare) – 12. 1916 m. Mažupės kraštą pasiekė dėmėtoji šiltinė. Sirgo Narteikių, Katkūnų, Pamažupių kaimų žmonės. Daug jų, taip pat ir pamažupiečių, mirė. 1923  m.  Pamažupiuose  buvo  52  ūkiai  su 236 gyventojais.  1949 m. Pamažupių ir Katkūnų kaimuose susikūrė „Stalino keliu“ kolūkis. 1959 m. Pamažupiuose gyveno 205 žmonės. 1986 m. čia buvo 89 sodybos su 174 gyventojais, o 2005 m. 80 sodybų gyveno 146 žmonės. Nuo seno čia gyvena Gegeckai, Kukuriai,  Margiai, Mosteikos, Nakvosai,Tenteriai, Tinteriai, Norgėlos. Pamažupiuose gyveno ir kūrė liaudies meistras Stanislovas Gegeckas (1873–1940). Pamažupių kaimą humoreskų knygoje „Linksmieji Pamažupiai“ įamžino rašytojas Vytautas Misevičius. Kaime yra hitlerizmo aukų paminklas: palaidoti tarybiniai karo belaisviai, nužudyti 1942–1943 m.

Mažupė kerta kelią Pasvalys–Šiauliai, už kurio prasideda Joniškėlis – vienintelis miestas Mažupės kelyje. Istoriniuose šaltiniuose Joniškėlis mini-mas nuo XVII a.: 1606 m. dvarininko Martyno Švobos testamente įrašytas Janiškių kaimas. XVII šimtmetyje čia atsirado dvaras, buvo pastatyta medinė bažnyčia. XVIII a. pirmajame ketvirtyje dvarą įsigijo Karpiai, su kuriais ir susijusi tolimesnė vietovės istorija. Jiems valdant įkurtas miestelis pavadintas Joniškėliu. Kadangi Joniškėlis tapo šios Karpių giminės lizdu, jie daug prisidėjo prie Joniškėlio miesto gerovės. Karpių giminėje buvo nemažai pasižymėjusių     žmonių:     Benediktas     Karpis (1734–1804) buvo Lietuvos-Lenkijos valstybės Seimo narys, jo sūnus Ignacas (1780–1809) – Tadeušo Kosciuškos sukilimo dalyvis, Felicijonas Steponas Karpis (1821–1888) buvo renkamas Kauno ir Panevėžio apskričių bajorų maršalka.

1790–1792 m. Benediktas Karpis pastatė Švč. Trejybės bažnyčią. Išlikęs pasakojimas, kad jaunystėje B. Karpis netyčia užmušęs brolį. Kai jis nuvykęs į Romą prašyti popiežiaus atleidimo, popiežius atgailai prisakė pastatyti bažnyčią, kad ji būtų matoma nuo dvaro rūmų prieangio, o nužudytojo brolio palaikus įmūryti aukštai ties altoriumi. Visa tai turėjo dvarininkui priminti jo baisią nuo-dėmę… Tik vėlesnės Karpių kartos perkėlė karstą į kitą vietą. Dar pasakojama, kad plytas bažnyčios statybai iš už dviejų kilometrų buvusios plytinės baudžiauninkai tiekę gyvu konvejeriu…

Karpių rūpesčiu 1808 m. pastatyta moky-kla, o 1810 m. – ligoninė. Felicijonas Karpis 1858 m. įsteigė Žemės ūkio mokyklą-mokomą-ją fermą. Dvare buvo pavyzdinis galvijų ūkis. 1859 m. Joniškėlyje buvo bažnyčia, sinagoga, mokykla, ligoninė, malūnas. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Joniškėlyje gyveno 747 gyventojai. Pirmojo pasaulinio karo metais kraštą okupavę vokiečiai įkūrė Joniškėlio „kreisą“ – apskritį. Kovų su bolševikais metu Joniškėlyje įsikūrė „mirties batalionas“.

 1918–1919 m. Joniškėlis buvo apskrities centras. Jam priklausė šie valsčiai: Pašvitinio, Kriukų, Pakruojo, Linkuvos, Žeimelio, Klovainių, Joniškėlio, Vaškų, Pušaloto, Pumpėnų, Pasvalio, Saločių, Krinčino ir Daujėnų. 1918 m. įsteigtas paštas. 1919 m. spalio mėnesį apskrities centras iš Joniškėlio perkeltas į Pasvalį.

Tarpukaryje Joniškėlyje veikė dvi lentpjūvės, malūnas su stacionarine elektrine. 1939 m. buvo 29 privačios krautuvės ir vienas vartotojų kooperatyvas. 1938 m. atidaryta nauja siaurojo geležinkelio atšaka Panevėžys– Joniškėlis. 1930 m. 5 km nuo Mažupės žiočių, dešiniajame krante prie gelžbetoninio tilto priešais bažnyčią, buvo įsteigta Joniškėlio vandens matavimo stotis. Postas veikė apie 10 metų. Prižiūrėjo valsčiaus sargas Stasys Kaiša.

1923 m. Joniškėlio dvare buvo 2 ūkiniai vienetai su 369 gyventojais. Joniškėlio mokykloje – 1 ūkis su 60 žmonių, mieste – 4 ūkiai su 530 gyventojų, o Joniškėlio geležinkelio stotyje 1 ūkiniame vienete gyveno 8 žmonės. 1940 m. mieste buvo apie 1000 gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metais, 1942-aisiais, pradėjo veikti plytinė. Po karo Joniškėlis tapo rajono centru. 1944 m. mieste gyveno 1411 žmonių. Joniškėlio rajonas panaikintas 1959 m. 1961 m. atidaryta nauja vidurinė mokykla. 1986   m.   dokumentuose   jau   skiriamas

Joniškėlio kaimas ir miestas: kaime buvo 178 sodybos su 402 gyventojais, o mieste – 1625 gyventojai. 2005 m. kaime gyveno 312, o mieste – 1432 žmonės.

Mažupė vingiuoja miesto teritorija. Pats Joniškėlis taisyklingai išplanuotas išilgai Mažupės ir Linkuvos–Pušaloto vieškelio. Ant dešiniojo Mažupės kranto išsirikiavo miesto įžymybės – dviaukščiai mokyklos ir ligoninės rūmai su tarp jų iškilusia bažnyčia, naujosios ir senosios kapinės.Senosiose, arba mūrinėse, kapinėse yra Karpių giminės koplyčia-mauzoliejus, kapinėse palaidotas kunigas literatas Antanas Bart-kevičius, miręs 1894 m., buvęs žemės ūkio viceministras Feliksas Grigaliūnas (1870–1939), aukštas šlifuoto granito kryžius žymi Holmų giminės kapus. Priešais kapines – paminklas laisvės kovose žuvusiam karininkui Jonui Stapulioniui. Šiuo metu apleistas mokyklos pastatas, o tai garsioji 1808 m. vasario 29 d. I. Karpio testamentu įsteigta mokykla. Šalia jos – Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia. Ji stačiakampio plano, su apside, barokiniu bokštu. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Yra 6 altoriai. Joniškėlio parapija įsteigta 1752 m. Kitoje bažnyčios pusėje – senoji ligoninė. Joje dirbo gydytojas, Vilniaus universiteto auklėtinis Adolfas Abichtas (1793–1860), net 37 metus joniškėliečius gydė Jonas Leonas Petkevičius (1829–1909). Būtent čia, ligoninėje buvusiame gydytojo bute, baigusi mokslus Mintaujoje, daraktoriauti 1879 m. pradėjo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861– 1943). Joniškėlyje ir jo apylinkėse lietuviškus laikraščius ir knygas platino Bitės suorganizuotas būrelis.

Neatsitiktinai miesto centre šiai garsiajai švietėjai stovi paminklas (aut. A. Dimžlys), o miesto vidurinė mokykla pavadinta jos vardu.

Joniškėlis – publicisto, prozininko Vytauto Misevičiaus (1924–1994) gimtinė.

Mažupė „lenda“ po siaurojo geležinkelio tiltu ir pasiekia Joniškėlio dvarą.

Dvaro ansamblis išsidėstęs abipus Mažupės. Išlikę XVIII a. pabaigoje – XIX a. pabaigos pastatai (apie 20). Ansamblis formavosi daugiau kaip 200 metų, todėl jame yra baroko, klasicizmo, romantizmo ir istorizmo bruožų. XIX a. pabaigoje sodybą projektavo vokiečių kilmės architektas Franciskas Lemanas. Dvaras susijęs su italų kilmės dvarininkų Karpių gimine, kuri šį kraštą valdė nuo XVII a. iki Antrojo pasaulinio karo (paskutinė savininkė M. Karpienė 1941 m. išvyko į Vokietiją).

Joniškėlio dvaras garsėjo ir stipriu ūkiu. Nuo 1874 m. į Joniškėlio dvarą pradėti įvežti galvijai iš Olandijos, vėliau – iš Rytų Prūsijos. Dvare ant Mažupės kranto buvo vandens malūnas, gelumbės (milo) ir drobės fabrikas, gaminantis dvaro ir palivarkų reikmėms, alaus darykla.

1922 m. vykdant žemės reformą iš dvaro buvo atrėžta 200 ha žemės ir išdalyta sklypeliais po 0,3 ha privatiems asmenims kurtis.

1894 m,. dvaro ekonomu dirbo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852–1916).

Dabar dvaro rūmuose įsikūrusi Joniškėlio bandymų stotis.

Mišraus stiliaus 34,1 ha ploto parkas žaliuoja abipus aukštų Mažupės krantų. Išlikę dvi tiesios medžių alėjos, trys tvenkiniai. Priešais rūmus yra netaisyklingos formos parteris. Parkas pasižymi augmenijos įvairove, o dvaro klestėjimo laikais buvo vienas turtingiausių ir gražiausių parkų Lietuvoje. Ne veltui Joniškėlio parką savo romane „Ad astra“ įamžino G. Petkevičaitė-Bitė: „Dvaro rūmai ir juos apstoję milžinai medžiai stovėjo, lyg žadą užkandę. Iš tolimesnės parko erčios kilo vien tylus šlamėjimas, lyg sunkus atsidūksėjimas“ arba „Parkas su savo tiesiomis alėjomis, kelis šimtus metų jau žaliavusiais ąžuolais, uosiais, gražiomis aikštėmis, gražiu pavėsiu dienos šviesoje dar didesnį įspūdį darė Elzei. […] Visas skardis šypsojosi krūmais ir plačialapiais žolynais, o viršum visų galvų vėdavo išbėginių beržų laibutės šakelės…“ Rašytoja paskyrė dėmesio ir Mažupei: „Žuvytės mažėlytės plaukiojo ramiai. Beržo šakelės,     prisilenkusios     prie     pat     vandens, siūbuodamos šnibždėjo savo slėpiningas pasakas…“

Paslaptingas Joniškėlio dvaro parkas. V. Misevičius pateikė pasakojimą, kad prieš audrą naktimis po parką laksto Benedikto Karpio šmėkla, kapstosi po ąžuolais. Mat Karpiui sodinant parką, medžiai išdžiūdavę. Tada kuprotas tarnas Tadeušas Pšibeckis pataręs ponui, kad medžiai neprigis, kol nebus palaistyti dvylikos merginų ašaromis ir devynių kūdikių krauju. Ponas tai įvykdė: mirtinai nuplakė 12 merginų ir nužudė 9 baudžiauninkų pirmagimius. Parkas sužaliavo, bet mirštančių merginų ir kenčiančių motinų prakeiksmas nedingo: negailestingas ponas kęs pragaro kančias, kol žaliuos Joniškėlio dvaro parko ąžuolai. Todėl, vos tik ištrūkęs iš velnių, ponas lekia į parką griauti ąžuolų, maldauja perkūno pagalbos…

Palikusi paslaptingąjį parką, Mažupė nuvingiuoja laukais Mūšos link.

Paskutinis kaimas Mažupės kelyje – Narteikiai. Bene pirmą kartą kaimas paminėtas jau mūsų minėtame 1606 m. M. Švobos testamente: jis Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčiai užrašė kelis kaimus, tarp jų ir Narteikius. Kaimas minimas ir 1892 m. gyvenamųjų vietų sąraše. 1902 m. kaime gyveno 124 žmonės. Kaime buvo Venislovų vėjo malūnas. Buvo akmuo su dubeniu.

Kaimo augimui daug reikšmės turėjo žemės ūkio mokyklos įkūrimas. Mokyklos projektą parengė Švietimo apygardos architektas Bykovskis, per 1902 m. mūrinę mokyklą pastatė rangovas iš Kauno Rabinavičius. Keitėsi mokyklos tipai: tarpukaryje – žemesnioji žemės ūkio mokykla, po Antrojo pasaulinio karo – technikumas, bet išliko neabejotina įtaka Narteikių augimui. 1961–1964 m. buvo pastatytas naujas erdvus mokomasis korpusas.

Čia mokėsi ir kurį laiką dirbo biologas profesorius Povilas Snarskis (1888–1968), 1905–1906 m. mokėsi vėliau tapęs garsus mokslininkas habil. dr. Stanislovas Mastauskis (1890–1978). Tarp technikumo absolventų – ilgametis žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas, filosofas Romualdas Grigas, Panevėžio rajono garbės pilietis Alfonsas Giedraitis.

Jei 1923 m. Narteikių kaime 21 ūkyje gyveno 149 žmonės, tai 1986 m. 210 sodybų gyveno 556 žmonės. 2005 m. čia buvo 207 sodybos su 538 gyventojais.

Narteikiuose Mažupė baigia savo beveik 40 km ilgio kelią šiaurės Lietuvos lygumomis ir įteka į Mūšą.

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.