Aš čia… Aš šalia…

Naktis.

Pilnatis. Blausia šviesa spindi šalnos pakąstas sodas. Bum bum – kažkur sodo gale nuo apsnūdusios obelies krenta užmiršti surinkti obuoliai. Jie guli atsukę savo rausvus, saulės nubučiuotus skruostus į blyškų mėnulio veidą ir leidžiasi glamonėjami lapkričio šaltuko.

Sušnara sužvarbusi žolė.

Kažkas ateina!

Dabar?

Namuose tamsu. Visi miega. Ir svečiams jau per vėlus metas.

Laikrodis muša antrą valandą. Garsas atsimuša nuo užmigusių daiktų ir tyliai aidi kambaryje… Girgždesiu atsidūsta seno namo sienos.

Bet ji nepabunda. Miega lyg niekur nieko. Miega lyg rytojus niekada neišauštų. Pavargusį kūną slepia sena ir sunki, dar vatinė antklodė. Ramus veidas, išblyškęs ir įdubusiais skruostikauliais, dar mena ligoninės palatą.

Spynoje pasisuka raktas. Atsidaro durys. Koridoriuje sušmėžuoja žmogaus šešėlis. Jis tyliai nusirengia, pakabina šalčiu persmelkta paltą ir vienmarškinis panyra į kambariuose karaliaujančią tamsą.

Randa jos durų rankeną. Prisiglaudžia kakta prie baltų medinių durų ir bando atgauti kvapą, lyg jos ieškojo visą savo gyvenimą.

         Aš čia… Aš šalia… Kaip ir žadėjau…

Nulenkia rankeną. Durys pasveikina jį seno, sutrūnijusio medžio girgždesiu. Bet ji nepabunda. Jis ilgai stovi prie jos lovos. Žengia arčiau ir suklumpa , lyg maldininkas prieš kryžių. Baimė atsiduoda skausmu krūtinėje ir ašaros nesulaikomai bėga skruostais, rankos tvirtai suspaudžia jos ranką.

         Aš neįsivaizduoju be tavęs savo gyvenimo… Nepalik manęs… Atiduosiu viską, ko tik įsigeisi, tik tegul ji lieka… Ji viskas, ką aš turiu…

         Paleisk ją… Nelaikyk… – sušnabžda angelas lovos galvūgalyje ir švelniai paglosto jos plaukus.

Ji sunkiai atsidūsta. Suvirpa bespalvės lūpos, bet ji neatsimerkia.

         Ji kovotoja, bet šią kovą jai nelemta laimėti… Tu vėliau suprasi.

Gruodis. Kalėdos. Toks purus ir lengvas sniegas užklojo gatves. Tamsoje snaudžia užmigęs žibintas, visi kažkur skuba.Vienas vaikinas brenda senąją gatve. Rankoje apsnigtų gėlių puokštė. Jis pasuka į kapines. Ten pasiklysta antkapių labirinte ir radęs mažą žemes kauburėlį – sustoja. Kraujo raudonumo granite gerai matosi baltas marmurinis medalionas, kuriame amžiams įkalinta liko jos šypsena.

– Aš čia… Aš šalia…

 
Marija Krikščiūnaitė
Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.