Iš ligos gniaužtų šiemet vaduosime mažąją Elingą

„Tikėjausi, kad mūsų pirmagimė ūgtelėjusi padės man prižiūrėti jaunesnę sesutę. Bet viskas išėjo atvirkščiai, ir dabar jaunėlei tenka pagloboti negalios netikėtai užkluptą vyresnę sesę“, – liūdnai šypteli pasvalietė Ernesta Lekerauskaitė.

Pasvalyje, Šermukšnių gatvės daugiabutyje, gyvenančių Ernestos Lekerauskaitės ir Dainiaus Indrišiūno dukrelei Elingai skirtas šiemetis kalėdinis rajono mero Labdaros vakaras.

Šiemetis kalėdinis rajono mero Labdaros vakaras bus skirtas pasvalietės Ernestos Lekerauskaitės dukrelei Elingai.

Trejus su puse metukų šiandien turinti Elinga Indrišiūnaitė gimė sveika, augo žvali ir linksma, tuo džiugindama savo tėvelius. Bėdos užklupo prieš metus, kai Elinga jau ruošėsi į darželį. – Dukrą netikėtai ėmė berti – ant veiduko ir kitur atsirasdavo į uodo įkandimą panašių spuogelių, kurie ilgainiui virsdavo bjauriais šašais. Pradėjom vaikščioti pas dermatologus: iš pradžių Pasvalyje, po to Panevėžyje. Jie nieko blogo neprognozavo. Sakė, kad vaikams dažnai pasitaiko neaiškios kilmės bėrimų, kadgal tai kokia nors alergija. Mes irgi raminomės, kad netrukus bėrimas praeis. Bet norėjom būti gražios, todėl sąžiningai vartojom daktarų išrašytus tepalus. Ir dabar tų tepalų dar pilna mūsų namų vaistinėlė, – dukrelės ligos pradžią prisimena Ernesta Lekerauskaitė. – Deja, bėrimų tik daugėjo, jie Elingą kamavo vis labiau. Galų gale nuvažiavom pas privatų kabinetą turinčią dermatologę į Biržus. Ši iš pradžių įtarė mikrobinę egzemą. Išrašė jau kitokių tepalų. Po kelių savaičių paskambino paklausti, kaip jaučiamės. Išgirdusi, kad ir jos paskirti vaistai nepadeda, patarė pasidaryti tyrimus dėl odos tuberkuliozės. Taip pirmąkart išgirdom šios baisios, daug skausmo į mūsų šeimą atnešusios ligos pavadinimą. Vilniuje dukrelei atliko biopsinius tyrimus, kurie patvirtino biržietės gydytojos įtarimus, kad dukra serga odos tuberkulioze. Elinga kartu su mama beveik pusmetį praleido tuberkulioze sergantiems vaikams skirtoje sanatorijoje netoli Vilniaus – nuo šių metų sausio iki gegužės. Jaunesnei Ernestos dukrai Medai tada buvo kiek daugiau kaip metukai, mama ją dar maitino krūtimi. Kai reikėjo skirtis, abi išliejo daug ašarų. Kol Ernesta su vyresniąja dukrele buvo sanatorijoje, Medutę globojo Kiemėnų kaime gyvenanti močiutė. Ernestai pagaliau parvažiavus namo, Medutė jos nebepažino ir kurį laiką vadino teta.

Negalia užklupo sanatorijoje

– Elinga iš sanatorijos, deja, grįžo daug didesnė ligonė negu išvažiavo: nevaikštanti, beveik nebekalbanti, dažniausiai vangi arba irzli. Mums besigydant sanatorijoje, kiti vaikai ėmė sirgti vėjaraupiais. Kaip tik tuo metu pastebėjau, kad Elinga vaikšto „glostydama“ sienas – eidama vis į jas atsiremia. Vieną dieną po pietų miego dukra nebeįstengė atsikelti. Aš ją pastatau, o ji vėl susmunka. Dukrelę išvežė į reanimacijos palatą. Gydytojai nežadėjo nieko gero, net prasitarė, kad ruoštumėmės blogiausiam atvejui. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad Elingos galvos smegenyse atsirado neaiškios kilmės židinių. Vėliau šie tyrimai buvo atlikti dar kelis kartus ir vis rodė tą patį. Dabar daktarai rašo diagnozę – „tuberkuliozinis meningoencefalitas“. Įtaria, kad galbūt taip komplikavosi odos tuberkuliozė, bet neatmeta ir kitų komplikacijų galimybės. Į ligoninę Elinga atsigulė žvali, viskuo besidominti. Norėjom išsigydyti odos bėrimą, o grįžom su didele, nežinia kuriam laikui dukrelę į lovą paguldžiusia negalia. Tiesa, buvom sulaukę šiokio tokio pagerėjimo, Elinga po truputį iš naujo mokėsi vaikščioti, bet netrukus vėl atkrito, – sielvartauja mergytės mama.

Ernesta Lekerauskaitė pastebi, kad apie savo dukrelės ligą šiandien gali pasakoti tarsi deklamuodama gerai išmoktą eilėraštį. Ligoninėje į jų palatą būriais ateidavo gydytojai rezidentai, kuriems buvo smalsu viską žinoti iki smulkmenų. Medikai sako, kad Elingos liga – labai reta. O sanatorijos, kurioje gydėsi Elinga, seselės teigė, kad, nors kai kurios jų čia darbuojasi jau tris dešimtmečius, tokia liga serganti pacientė – pirmoji jų darbo praktikoje.

– Mūsų gydytojai teigė, kad, bandydami nustatyti Elingą ištikusios bėdos priežastį, jau yra išnaudoję visas Lietuvoje esančios aparatūros galimybes ir visas turimas žinias apie panašius negalavimus. Mums rekomenduoja važiuoti į Vokietijos klinikas, kur yra dar modernesnės aparatūros, galimi sudėtingesni tyrimai, kartu – ir efektyvesnis gydymas. Deja, visus iki mūsų nelaimių pradžios sutaupytus pinigėlius jau išleidom, o bėdoms galo nematyti, – su širdgėla pripažįsta Ernesta Lekerauskaitė.

Elingos ir Medos tėtis Dainius Indrišiūnas dirba Norių kaime esančioje grūdų saugykloje. Bet šiuo metu yra pasiprašęs atostogų ir išvažiavęs uždarbiauti į Daniją. Ten įsidarbino audinių fermoje ir tikisi šeimai parvežti kiek daugiau pinigėlių. Nors per vieną mėnesį kažko neuždirbsi.

Tarsi grįžo į kūdikystę

Ernesta ir Dainius – bendraamžiai, dabar jiems abiems po 25-erius. Abu kilę iš Pasvalio krašto: Ernesta – iš Kiemėnų, Dainius – iš Šunkiškių kaimo. Prieš išeidama motinystės atostogų Ernesta dirbo Rygos picerijoje: pamainomis kas antrą savaitę darbdaviai ten vežiodavo nemažą grupelę pasvaliečių. Susirgus Elingai, jaunos šeimos, ypač mamos, pečius užgulė labai sunkus išbandymas.

– Naktimis nusnūstu vos po valandėlę. Dukrelė dažnai ima verkti ar net klykti. Ką jai skauda, kas negerai – pasakyti negali. Nusiramina tik paimta ant rankų, – apie šiandienę savo kasdienybę pasakoja Ernesta. – Mano organizme, matyt, jau įsijungia kažkoks mechanizmas, kuris beveik nebeleidžia užmigti, todėl nuolat būdrauju.

Dieną Elinga irgi vis prašosi ant rankų. Turim ir vaikštynę, bet dukra į ją lipti nenori. Ji išsigąsta didesnio garso, vengia stipresnių prisilietimų. Nebeinam į svečius, nes dukrelė geriausiai jaučiasi namie. Iki ištinkant bėdai Elinga buvo labai energinga – mėgo žaisti, bėgiojo, daug kalbėjo. O dabar tarsi vėl sugrįžo į kūdikystę: nebevaikšto ir taria tik elementariausius žodžius: mama, tete, sese… Kartais jaučiuosi taip, tarsi būčiau neseniai sulaukusi trečio vaiko. Bet kūdikį nešioti lengva, o Elinga jau sveria septyniolika kilogramų. Ypač sunku, kai norim išeiti į kiemą, kai prireikia į parduotuvę. Pačiai vienai iš ketvirto aukšto žemyn tenka gabenti vežimėlį, ant rankų išnešti Elingą, o vos dvejus metukus neseniai perkopusios Medutės irgi negali ilgėliau palikti be priežiūros. Grįžtant namo – vėl ta pati procedūra. Elinga labai greit pavargsta, jos kojytes dažnai traukia mėšlungis. Nuolat vartojami stiprūs vaistai jau pakenkė dukrelės kepenims, todėl dabar geriam ir jų veiklą skatinančius vaistus. Kasdien išgeriam po saują tablečių – iš viso keliolikos rūšių. Mums būtina vartoti prednizoloną, turintį stiprų pašalinį poveikį. Nuo jo išpurto dukrelės veidas, išgėrusi šių vaistų ji tampa irzli, ilgai verkia. Vis dėlto Elinga matyt supranta, kad be vaistų neišgyventų, todėl paklusniai išgeria net dideles tabletes ar piliules. Kai reikia tyrimams duoti kraujo – pati ištiesia ranką. Nors ji svetimų žmonių šiaip jau vengia, bet gydytojams ar seselėms visada šypsosi. Vilniaus medikai mums seniai tapo savais. Kai paskambini norėdama pasikonsultuoti ar susitarti dėl apsilankymo, užtenka ištarti Elingos vardą, net pavardės sakyti nebereikia. Kai gydytojai sumano atlikti kokį nors naują tyrimą ar pakartoti buvusį, mus kviečiasi kelioms dienoms, bet kartais tenka pasilikti ir savaitei ar net mėnesiui. Kaip sako patys medikai, Elinga jau yra ištirta nuo kojų pirštų galiukų iki pakaušio. Deja, jos sveikata negerėja. Dėl visų negalavimų labai nusilpo mažylės imunitetas. Jai pavojinga net paprasčiausia sloga. Būtina nuolat vartoti vitaminus. Vaistai Elingos ligai gydyti yra kompensuojami, o vitaminai – ne, nors jie irgi labai brangūs.

Kodėl sesė neatbėga žaisti?

Ernesta Lekerauskaitė užsimena, kad Elinga visada buvo tėčio numylėtinė. Mergaitė labai į jį panaši. Jis dažnai savo glėbyje pirmagimę dukrą užmigdydavo, su ja mielai žaisdavo. Todėl labai skaudu, kad mažylė savo tėtį retai kada mato. Kai mama su Elinga guli ligoninėse, Dainius dažnai jų lankyti negali, nes dirba. Dabar, kai jos abi namuose, Dainius pluša užsienyje. Iš sunkios ligos gniaužtų besivaduojanti Elinga į seniai nematytą tėtį ilgai žiūrėjo kaip į nepažįstamą žmogų, kol vėl prie jo priprato.

– Aš be galo esu dėkinga mamai, kuri, mums su Elinga nuolat gyvenant ligoninėse, globoja Medutę. Žinau, kad mama labai pergyvena dėl mūsų. Aš jau baigiu perprasti Elingos būseną – jaučiu, kas jai negerai, kas skauda, kodėl verkia. O mama į viską reaguoja daug jautriau. Ir mažoji Meda gaili sesutės. Kai iš Vilniaus ligoninės paskambinu telefonu, Medutė vis klausinėja: „Ar sesei kojyčių jau nebeskauda, ar jau gali vaikščioti.“ Mažylei sunku suprasti, kodėl sesė, su kuria dar neseniai linksmai bėgiojo, dabar nebeina su ja net pažaisti. Gruodžio 12-ąją Ernesta savo pirmagimę Elingą vėl veš į Vilniaus ligoninę pakartoti tyrimų.

– Gal jie suteiks mums kokios nors vilties. Skaičius „12“ mūsų šeimai yra tarsi mistika. Elinga gimusi gegužės 12, Meda – rugpjūčio 12, tėtis – liepos 12, tik aš viena sulaužiau šią tradiciją, – sako Ernesta. – Bėda, sukausčiusi Elingą negalios pančiais, mus ištiko 2012 metais. Tai gal kiti metai bus geresni, gal iš tos bėdos kaip nors išsivaduosime. Šiemetes šventas Kalėdas, ko gero, teks praleisti ligoninėje. Tikimės, kad Kūčių dieną iš Danijos sugrįš mūsų tėtis – tai kol kas tiek to kalėdinio džiaugsmo.

Nors dėl dukrelės bėdų teko išlieti daug ašarų, bet vilties, kad ji pasveiks– neprarandam. Ypač dabar, kai sužinojom, jog į pagalbą mums ketina ateiti geri žmonės, rengiantys Elingai skirtą kalėdinį Labdaros vakarą. Širdingas ačiū visiems – tokį renginį sumaniusiems ir jame dalyvausiantiems.

Rajono mero Gintauto Gegužinsko tradiciškai rengiamas Labdaros vakaras šiemet – jau devintasis. Į jį rajono vadovas kviečia gruodžio 14 dieną, 18 val., „Šilo“ kavinėje.

– Aš visada žaviuosi Pasvalio krašto žmonių geraširdiškumu ir dosnumu, jų noru padėti nors ir nepažįstamam, bet mūsų visų pagalbos laukiančiam žmogučiui. Tikiuosi, kad ir šiemet susirinks gausus dosnių, gerų žmonių būrys, kad visi kartu nuoširdžiai pasibūsime, pabendrausime, kad mūsų sutelktos pastangos ir aukos padės pasveikti mažajai Elingai, – į visus geros valios mūsų krašto žmones kreipiasi rajono meras Gintautas Gegužinskas.

Tie, kurie į Labdaros vakarą atvykti negalės, bet nori padėti sunkiai sergančiai Elingai, kviečiami darbo dienomis ateiti į rajono savivaldybę ir paramos pinigus palikti aukų dėžutėje, kuri yra sekretorės Astos Pagojienės kabinete. Informacija teikiama tel. 54101.

Joniškėliečiai, norintys paremti mažąją Elingą, gali tai padaryti Joniškėlio miesto bibliotekoje iki gruodžio 13 dienos.

Darbas – 2012 m. lapkričio 22 d. Nr. 134 (8953)

Zina Magelinskienė

Vido DULKĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

2 Replies to “Iš ligos gniaužtų šiemet vaduosime mažąją Elingą

  1. Pinigėlius galima paaukoti Joniškėlio miesto bibliotekoje. Tiesiog ten įvyko nedidelis nesusipratimas ir informacija nespėjo pasiekti reikiamų žmonių. Atsiprašome. Ačiū už Jūsų gerumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.