Kas valdys Joniškėlio dvarą vis dar neaišku

dvaro pastataiAtrodo, pamažu blėsta rajono vadovų ryžtas perimti Joniškėlio Karpių dvarą į Savivaldybės rankas, kad pati Savivaldybė galėtų rengti jo pastatų ir parko restauravimo projektus, ieškoti ES paramos ar kitų fondų lėšų ir dvarą prikelti naujam gyvenimui. Praėjusią savaitę surengtame pasitarime dėl tolesnio šio dvaro likimo kalbėta, jog kol kas galbūt užteks bendradarbiavimo sutarties tarp dabartinių dvaro šeimininkų — Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties —ir rajono Savivaldybės. Tiesa, pasitarime šįkart nedalyvavo sumanymo Joniškėlio Karpių dvarą perduoti Savivaldybės žinion iniciatoriai — garbūs Joniškėlio kraštiečiai.  Į dvaro rūmus, kuriuose įsikūrusi Joniškėlio bandymų stotis, buvo susirinkę šios stoties direktorė dr. Stanislava Maikkėnienė, rajono meras Gintautas Gegužinskas, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius, Finansų skyriaus vedėja Dalė Petrėnienė, Pasvalio krašto muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė, keletas savivaldybės tarybos narių, Joniškėlio miesto ir apylinkių seniūnai.

Ragino nepavėluoti ES paramos traukinį

 Visomis išgalėmis Karpių dvaro parkui gyvybę įpūsti besistengiantis ir jau labai daug nuveikęs, muziejininkas, Savivaldybės tarybos narys Viktoras Stanislovaitis jaudindamasis kalbėjo:

— Žinant nelengvą finansinę Savivaldybės situaciją, sunku įtikinėti, kad ii ant savo pečių imtų dar ir dvaro komplekso priežiūros naštą. Tačiau tai, ko gero, paskutinis šansas įšokti į ES paramos traukinį. Jei tokią galimybę praleisim, dvaras bus pasmerktas žlugti. Jo renovavimui reikia didelių pinigų, o kitų šaltinių negu ES paramos lėšos vargu ar greitai atsiras. Todėl reikia visiems suremti pečius ir siekti, kad ta unikali vieta atgytą, kad gyventų savitą, unikalų gyvenimą. Anksčiau esam svarstę, ar savivaldybei vertėtų perimt visą dvaro kompleksą, ar tik kai kuriuos pastatus. Manau, jog racionaliau perimti visą, kad vienose rankose turėtume kompleksinį darinį, nes, teikiant paraiškas dėl paramos, tai bus labai svarus argumentas. Perėmus dvarą savo žinion, dabartiniams jo šeimininkams  Savivaldybė suteiktų tvirtą garantiją, kad dvaro rūmuose Joniškėlio bandymų stoties darbuotojai galės ramiai dirbti ir toliau, naudotis kitais jų veiklai reikalingais pastatais. Joniškėlyje išsaugoti žemės ūkio mokslo židinį, kuris gyvuoja jau 85-erius metus, irgi yra mūsų garbės ir prestižo reikalas.

Kitas žingsnis būtų įsteigti viešąją įstaigą, kuri teiktų projektus dėl paramos, rūpintųsi dvaro restauravimu, jo kultūrine, edukacine bei kitokia veikla. Būtina numatyti šių darbą prioritetus, nes dvaro kompleksas — didelis ir įvairus. Čia gerai derėtų atgijusi senoji istorija, tradiciniai mūsų krašto amatai, žodžiu, ir kultūros, ir verslo idėjos. Bet visų pirma, manau, reikėtų sutvarkyti dvaro parką, patenkantį į žymiausių Lietuvos parkų dešimtuką, unikalų savo dendrologine įvairove. Pasitelkus Botanikos instituto specialistus, parke galima įsteigti pažintinį taką, atkurti buvusią oranžeriją. Jos brėžiniai yra išlikę. Suremontavus dvaro Oficinos patalpas, čia galėtų įsikurti viešbutis, restauruotas svirnas taptų puikia vasaros konferencijų vieta. Vasaros vakarais Joniškėlio dvaro parke jau ir dabar būna pilna žmonių. Vadinasi ši vieta juos traukia, todėl turime pasirūpinti, kad parko svečiams čia būtų jauku ir patogu.

Siūlo perimti dalį pastatų

Joniškėlio bandymą stoties direktorė dr. Stanislava Maikštėnienė pirmiausia priminė, kad Karpių dvaras yra kultūros paveldo statusą turintis valstybės turtas, kuriuo Bandymų stotis naudojasi ir prižiūri. Anot direktorės, nebūtinai visuose dvaruose turi įsikurti muziejai. Tačiau būtina, kad pastatai nuolat funkcionuotą, kad neliktų be gyvybės. Todėl ir Joniškėlio dvaro sandėliai turėtų toliau tarnauti pagal savo tiesioginę paskirtį — saugoti grūdams, užaugintiems Bandymą stoties laukuose. Direktorė abejojo, ar restauruoti ir turistų poreikiams pritaikyti dvaro pastatai svečių sulauktų ne tik vasarą, bet ir žiemą, kai pastatų išlaikymo išlaidos yra daug didesnės.

— Oficinos stogas jau uždengtas, bet jo sienos — griūvančios. Ruošiam projektinę dokumentaciją tolesniam šio pastato remontui. Kadangi tai yra kultūros paveldo objektas, vien projektas kainuos 50-60 tūkst. litų. Projektus tenka rengti už savas lėšas, tik tada gali kreiptis dėl ES paramos. Visą dvarą mes prižiūrim irgi už savo, kaip mokslo įstaigos, uždirbtus pinigus. Mums tai didelė našta. Jei Bandymą stočiai paliktų centrinius dvaro rūmus ir sandėlius, visus kitus pastatus ir parką mielai perleistume Savivaldybei. Bet pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar Kultūros paveldo departamentas sutiktų skaidyti dvaro kompleksą, ar inicijuotų tokį atskyrimą. O kol nėra oficialios šios institucijos nuomonės, kitus veiksmus planuoti sudėtinga, — teigė dr. S. Maikštėnienė.

Kaip „pagirdyti“ Mažupę?

Joniškėlio miesto seniūno Stepono Rimkaus įsitikinimu, Savivaldybei turėtų būti perduotas visas dvaro kompleksas jo neskaidant. Kaip vieną iš aktualiausią problemą seniūnas minėjo kad kiekvieną vasarą išdžiūstanti Mažupės upelį:

— Kai upelyje nėra vandens, Joniškėlis praranda didelę dalį savo žavesio. Todėl būtina atstatyti dvaro teritorijoje buvusią upelio užtvanką. Projektas parengtas jau prieš aštuonerius metus, tačiau be Kultūros paveldo departamento žinios nė piršto negali pajudinti. Dvaro parke per Mažupę kažkada buvo du lieptai. Norėtumėm atstatyti bent vieną. Tą galim padaryti savo jėgomis. Bet vėlgi reikalaujama, kad būtų specialus projektas, kuris kainuoja ne vieną tūkstanti litų, kad darbus atliktų samdyti rangovai… Joniškėlio Karpių dvaras yra viso mūsų rajono įvaizdžio dalis. Dvaro parke rengiamas ekskursijas vos ne kasdien atvažiuoja po 2-3 autobusus turistų iš visos Lietuvos, iš užsienio. Todėl tarkimės: ką galim padaryti pačių joniškėliečių jėgomis, kur reikės savivaldybės pagalbos, o kur ES paramos. Be didelių investicijų galim sutvarkyti Mažupės pakrantes — nuo dvaro iki Joniškėlio, nes miesto teritorijoje mes jas jau sutvarkėme. Dvare yra istorinė kalvė: apleista, langai išdaužyti, bet pastatas išlaikė savo unikalų groži. Išvalykim ją, pastatykim dumples ir turėsim veikiančią kalvę. Įsigykim porą žirgų, karietą, roges —svečiams bus pramogų ir vasarą, ir žiemą. Turim visoje Lietuvoje žinomą vyndarį, kuris vyno degustacijas dabar rengia savo sodyboje. O juk jos galėtų persikelti j dvarą —čia galima įrengti puikų vyno rūsį, — idėjų kaip visada nestokojo Joniškėlio miesto seniūnas Steponas Rimkus.

Romantiškų  pasimatymų vieta

Savivaldybės tarybos narys joniškėlietis Antanas Strigūnas sakė puikiai menąs 1959 metų Joniškėlį, kai centriniuose Karpin dvaro rūmuose įsikūrusioje mokykloje mokėsi apie tūkstanti vaikų, o pats Joniškėlis dar buvo rajono centras, turėjęs 3,2 tūkst. gyventojų. Su juo konkuravusiame Pasvalyje tuomet gyveno tik 3,8 tūkst. žmonių.

—  Per Karpin dvaro parką jaunimas eidavo j tuometį Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Gražios parko alėjos buvo romantiškų pasimatymų vieta. Kai mokykla išsikėlė naują pastatą Joniškėlyje, ištuštėjo ir dvaras, ir parkas. Kurį laiką parko niekas nebetvarkė, jame prigriuvo sausų medžių, prižėlė krūmų. Padėtis pagerėjo, kai čia įsikūrė Joniškėlio bandymą stotis ir jos eksperimentinis ūkis. Buvo laikas, kai parką tvarkė seniūnija ir šiems darbams turėjo keletą žmonių. Manau, kad Joniškėlio bandymo stoties kolektyvui parko tvarkymas yra per didelė našta.

Jei savivaldybė nesiims iniciatyvos, vargu ar gims projektai ir dėl ES paramos. Visiškai pritariu seniūno nuomonei, jog būtina ką nors daryti, kad Mažupė būtų „pagirdyta“ vandeniu. Lietuvoje beveik nėra miestų, kurie neturėtą kokio nors vandens telkinio. Dauguma jų ir kūrėsi būtent prie upių. Jos labai pagyvina miesto vaizdą, yra poilsiautojų traukos centras. Deja, mūsų Mažupė vasarą išdžiūsta iki paskutinio lašo. Kai tvarkomos jos pakrantės, renkamos šiukšlės, traktoriukas važiuoja sausu upelio dugnu. Didelės upės Joniškėlis niekada neturės, bet upelį privalome atgaivinti, — kalbėjo A. Strigūnas.

Savivaldybės tarybos narys, Visuomeninės kultūros tarybos pirmininkas Algirdas Mulevičius gyrė joniškėliečių idėją prikelti unikalų parką ir dvarą:

— Puiku, kad turite tokių veiklių šviesuolių ypač smagu, kad jūsų krašte tais pačiais rūpesčiais gyvena įvairių kartų žmonės. Jei prikelsit dvarą, atgaivinsit senuosius amatus — sukursit ir naują darbo vietų. Viena, kai su krašto amatais žmonės gali susipažinti muziejuje, visai kas kita — kai veiksmas vyksta natūralioje aplinkoje. Išnaudokit viską, kas įmanoma — ryšius su energingais savo kraštiečiais, su Vilniaus universitetu. Juk dejuoti, kad nėra pinigų ir nieko nedaryti, yra lengviausias, bet tikrai ne teisingiausias kelias.

Ne viskas matuojama pinigais

Pasvalio krašto muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė minėjo, jog, kaip turizmo centro atstovė, visa širdimi už tai, kad Joniškėlio dvaras atgytą ir suklestėtų, nes įspūdingesnės vietos rajone nėra.

— Tačiau, kaip muziejaus direktorė įsivaizduoju, kiek problemų kartu su perimtu dvaru užgultų savivaldybę. Dvaro restauravimas ir priežiūra kainuotą didžiulius pinigus, o iš ekskursijų jų nesusirinksi. Už ekskursiją po Pasvalio ar Joniškėlio miestą turistų grupė mums sumoka 20 litų, edukacinė programa mokiniams kainuoja vienas litas vienam vaikui.

Todėl jie ir važiuoja pas mus, kad pigu. Jei paslaugas pabrangintume, lankytojų, ko gero, sumažėtų, — svarstė V. Povilionienė, pateikusi pavyzdžių, kaip išsilaiko ar kas išlaiko kitus žinomus Lietuvos dvarus.

Savivaldybės tarybos nario Gedimino Andrašūno manymu, pavyzdžiu gali būti Bistrampolio dvaro atgimimas ir jo veikla. Sis dvaras priklauso viešajai įstaigai „Jaunimo integracijos galimybių centras“, kurios dalininkė yra Panevėžio rajono savivaldybė. Dvaro šeimininkai sugeba derinti kultūrinę, visuomeninę veiklą ir verslą.

— I kultūros ir istorijos paveldo objektus investuotos lėšos galbūt niekada neatsipirks. Bet atsiperkamumas šiuo atveju kažin ar gali būti esminiu kriterijumi, nes ne viskas, kas gaivina žmogaus dvasią, matuojama pinigais. Investicijos j Joniškėlio dvarą galbūt sugrįžtų tik tuo atveju, jei jj paverstume kičinio verslo ir tokių pat pramogų vieta, bet tada jis netektų savo unikalumo ir istorinės dvasios, — teigė  G. Andrašūnas.

Pasiūlė sutartį

Finansų skyriaus vedėja Dalė Petrėnienė akcentavo, jog įgyvendinant Savivaldybės pateiktus, ES paramą gavusius projektus Savivaldybei tenka investuoti ir savo dalį.

— Jau keleri metai rajono biudžeto pajamos mažėja, vargu, ar jų bus daugiau ir kitąmet. Iš to paties biudžeto reikia išlaikyti kultūros įstaigas, Vaikų globos, Senelių namus, tvarkyti kelius, gatves, jas apšviesti ir t. t. Jei prisiimsim papildomą įsipareigojimų, išlaidas teks „suspausti“ kurioje nors kitoje srityje. Juk savivaldybė — tai viso rajono žmonės, visų jų poreikiai ir tie patys biudžeto pinigai.

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas PauliuS Petkevičius minėjo, kad Joniškėlio dvaro parko pertvarkymo projektas buvo parengtas prieš kelis dešimtmečius — dar sovietmečiu:

—Neseniai buvom susitikę su šio projekto autoriumi, aptarėm, kaip projektą būtų galima pakoreguoti, pritaikant šiandienos poreikiams. Prašyti ES fondų paramos Savivaldybė galėtų ir neperėmusi savo žinion dvaro komplekso. Užtektų pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su dabartine dvaro valdytoja — Joniškėlio bandymų stotimi. Tokiam siūlymui pritarė ir rajono meras. Pasiūlymas dėl minėtos sutarties bus pateiktas svarstyti Savivaldybės tarybai.

Zina MAGELINSKIENĖ

DARBAS 2012-12-13

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.