Šįryt sustojo didžio Žmogaus, nepaprasto Aktoriaus, genialaus Režisieriaus Gintaro Kutkausko širdis.
„Būčiau paukštis aš… skrisčiau aš….“
Žmogus, kuriam Viešpats davė sparnus… Draugas, kurio širdyje tilpo visas pasaulis… Mokytojas, pažinęs žmogiškos prigimties paslaptis… Talentas, kuriame tilpo neaprėpiamos visatos… Sielos alchemikas, turėjęs unikalų gebėjimą perleisti per save gyvenimą, akumuliuoti visas aplinkui esančias spalvas, kvapus, jausmus, tam, kad dovanotų mums pasaką… Altruistas, be atodairos dalinęs save tūkstančiams… Amžinas Keleivis, per saulėgrąžos rasas brendantis link savo svajonės…
Komentuoti su „Facebook “
Esu labai nusiminęs. Nors Jis, Gintaras, savo gyvenimu ir išėjimu įtvirtino mintį, kad mums, lietuviams vaidinimas yra įgimtas, yra asmenybės raiškos pagrindinė sąlyga.Visada prisimenu ir prisiminsiu iki savo pabaigos jo vaidinimą apie Vileišį – PAKYLĖJIMAS. Žmonėms greta jo buvo lengviau gyventi. Be jo bus sunkiau ir nykiau. Gražus buvo vaikinas. Jo vieton greitai turi stoti kiti gražūs vaikinai,- taip mokė V. Kudirka
Užuojauta namiškiams ir visiems- prof. Petras Bielskis